Vienas iš plačiausiai aptarinėjamų, daugiausiai analizuojamų ir prognozuojamų ekonomikos rodiklių yra bendrasis vidaus produktas (BVP). BVP dinamika dažnai laikoma svarbiausiu ekonomikos „sveikatos“ indikatoriumi, BVP prognozė daro įtaką ne tik privačių įmonių sprendimams, BVP grindžiamas valdžios biudžeto planavimas, nuo jo priklauso ir ekonominės politikos priemonės. Didžiausių pasaulio centrinių bankų vykdoma pinigų politika priklauso nuo įvairių šalies ekonominę būklę apibūdinančių rodiklių, tame tarpe ir BVP. Šiandien BVP rodiklis tapo neatskiriama vyraujančios ekonomikos teorijos bei praktikos dalimi. Tačiau ar pelnytai?
BVP yra agreguotas, t.y. iš daug kitų ekonomikos duomenų apskaičiuotas rodiklis, kuris dažniausiai apibrėžiamas kaip šalyje per tam tikrą laikotarpį (metus, ketvirtį) pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų vertė. Vertės sąvoka ekonomikoje yra labai subjektyvi. Daikto vertė priklausomai nuo žmogaus ir aplinkybių gali skirtis. Todėl BVP iš esmės siekiama apskaičiuoti ne sukurtų prekių ir paslaugų vertę, o jų apimtis rinkos kainomis.
BVP rodiklio šalininkai teigia, jog nors už prekę ar paslaugą sumokėta rinkos kaina nėra tolygi jos vertei, ją bent daugmaž atspindi. Todėl BVP skaičiavimas vertinant prekes ir paslaugas rinkos kainomis yra tam tikras apibendrinimas, atsitraukimas susidūrus su vertės subjektyvumo problema, tačiau vis tiek naudingas kaip apytikslis rodiklis. Galima būtų su tuo sutikti. Jei prekė ar paslauga nupirkta laisva valia, tai parodo, jog jos pirkėjas šią prekę ar paslaugą vertina bent nemažiau nei už ją sumokėtą pinigų sumą (antraip jis nesutiktų jų mainyti į prekę ar paslaugą). Tačiau ar visuomet prekes ir paslaugas perkame laisva valia?
Statistikos duomenimis 2009 m. maždaug ketvirtis BVP buvo sukurta ne privačiame, o valstybės sektoriuje. BVP skaičiavimai įtraukia tokius ekonomikos sektorius kaip viešasis valdymas ir gynyba, švietimas, sveikatos priežiūra ir socialinis darbas ir kt. Šiuose sektoriuose jei ne šimtu procentu tai bent didžiąja dalimi pagrindinis paslaugų teikėjas yra valstybė. BVP skaičiavimo metodikoje teigiama, jog šių sektorių sukurta pridėtinė vertė skaičiuojama pagal valstybės biudžeto asignavimus. Kitaip sakant – kiek pinigų skirta, tiek ir vertės sukurta. Čia belieka kiekvienam pagalvoti ir įvertinti, ar tikrai valstybės teikiamos paslaugos vertos tiek milijardų, kiek už jas sumokame?
Valstybės paslaugas „perkame“ priverstinai, finansuodami jas sumokamais mokesčiais. Tad jei ir manytume, jog šios paslaugos vertos mažiau, nei už jas sumokame, jų atsisakyti negalime. Todėl jei rinkos kaina privačiame sektoriuje savanoriškai perkamoms prekėms ar paslaugoms yra bent šioks toks vertės atspindys, asignavimai valstybės teikiamoms paslaugoms niekaip neparodo viešojo sektoriaus paslaugų vertės. Biudžeto išlaidos nieko nepasako apie žmonėms teikiamų valstybės paslaugų reikalingumą ir kokybę. Tai suvokiame ir visiškai intuityviai: kasdien įvairiai lyg yla iš maišo išlendantis valstybinio sektoriaus neefektyvumas jau nieko nebestebina. Tačiau tai kas suvokiama intuityviai ne visada apčiuopiama statistika.
Šis „vertės pagal asignavimų dydį“ skaičiavimo principas sufleruoja dar vieną ir šiandien itin aktualią – valdžios skolinimosi įtakos BVP problemą. Visi valdžios sektoriaus pasiskolinti pinigai tampa valdžios išlaidomis, ir, pagal dabartinę BVP skaičiavimo metodiką, tampa valdžios sektoriaus pridėtine verte. Visi valstybės pasiskolinti pinigai, nepaisant to, kokiais tikslais išleidžiami, didina oficialųjį BVP. Skola auga – BVP pučiasi. Tad sparčiai augantis ar lėčiau krentantis BVP gali rodyti ne gerą ar gerėjančią šalies ekonominę situaciją, o tiesiog neatsakingą valdančiųjų požiūrį į valstybės finansus, ekonomikos „pūtimąsi“ ateities sąskaita.
BVP pastaruoju metu pasaulyje buvo daugiausiai kritikuojamas dėl to, jog jis per „grubus“, ignoruoja ekonominės veiklos neigiamas pasekmes gamtai, neįvertina socialinių aspektų. Teigiant, jog BVP atgyvenęs, norėta jam suteikti vertės atspalvį, skaičiuoti ne tik šalyje sukurtą produktą, bet ir tai kokią naudą ar žalą padaro jo kūrimas. Tikslas utopiškas ir vargu ar pasiekiamas, tačiau keista, kad šioje diskusijoje beveik nebuvo keliamas valdžios veiklos neigiamų pasekmių klausimas. Kiek pridėtinės vertės valdžia atneša kišdamasi į žmonių ekonominį gyvenimą, įgyvendindama naujus ekonominės veiklos reguliavimus, įvesdama naujus mokesčius, konstruodama šalies ūkį? Jeigu įvertintumėme, kiek dėl to gėrybių yra nesukuriama, jei įvertintume ne tik asignavimais matomą, tačiau ir nematomą, griaunančiąją valstybinio sektoriaus veiklą, gali būti, jog ją į BVP reiktų įtraukti su minuso ženklu – ne pridėtine verte, o pridėtiniu nuostoliu. Vargu, ar oficialiosios statistikos metodologijose yra vietos minčiai, jog valdžios sektoriaus veikla gali būti ir griaunančioji, ne tik kuriančioji.
Dar viena opi BVP problema yra oficialiai neapskaityta arba šešėlinė ekonomika. Šešėliu arba šešėline ekonomika paprastai vadinamas dėl mokesčių ar reguliavimo oficialiai nedeklaruojamas prekių pardavimas arba paslaugų teikimas. Koks akivaizdus bebūtų šešėlinės ekonomikos egzistavimas, apčiuopti ir pamatuoti jos dydį sunku. Šešėlio vertinimo metodikų yra daug ir įvairių, tačiau visos jog apytikrės, turinčios paklaidas. Nepaisant to, šešėlio skaičiavimo darbo imasi ir Statistikos departamentas, skaičiuodamas BVP ir vertindamas ne tik skaidrioje ekonomikoje sukuriamą vertę, tačiau ir šešėlį.
Apie kiek „šlubuojančią“ Statistikos departamento šešėlio vertinimo metodiką jau rašiau. Verta paminėti keletą esminių aspektų. Pirma – Statistikos departamentas į šešėlio skaičiavimus neįtraukia nelegalios t.y. įstatymų draudžiamos veiklos: nelegalaus alkoholio, narkotinių medžiagų, tabako gamybos, paskirstymo, kontrabandos, ir kt., kuri sudaro didelę dalį viso šešėlio. Dėl to Statistikos departamento šešėlinės ekonomikos skaičiavimas tampa neišsamus, fragmentiškas, neapimantis viso šešėlinės ekonomikos reiškinio. Antra – nors šešėlis įtraukiamas į kiekvieno ketvirčio BVP skaičiavimą, beviltiškai delsiama paskelbti jo rezultatus: šešėlinės ekonomikos dalies BVP duomenys skelbiami atsiliekant dvejus (!) metus. Paskutinis oficialiai paskelbtas rodiklis yra 2007 metų, tuomet Statistikos departamento skaičiavimais šešėlinė ekonomika sudarė 12 proc. BVP. Esant tokiam vėlavimui kvestionuoti BVP statistiką ir joje įvertintą šešėlį galima tik „po laiko“, tuomet, kai ji jau nebeaktuali.
Turint visa tai omeny, žinant, kad bent dešimtadalis suskaičiuoto BVP yra „šlubuojantis“ dėl šešėlio, ir dar bent ketvirtadalis dėl valstybinio sektoriaus pridėtinės vertės skaičiavimų, šypsnį kelia dažnai sutinkama rimta ir išsami kelių procentinių punktų pasikeitimo oficialiojoje BVP statistikoje analizė, aiškinimai, prognozės. Kyla nepatogių ir svarbių klausimų: ar oficialiosios statistikos instrumentai iš tikro rodo tai, ką norime, jog jie parodytų? Ar oficialioji statistika pajėgi atlaikyti jai keliamus uždavinius? Kiek daug iš tikro žinome apie tai, ką bandome interpretuoti ir kuo grindžiame kasdienius savo sprendimus? Rimtai apsvarsčius šiuos klausimus pasitikėjimas agreguota statistika turėtų mažėti, atsirasti daugiau abejonės, kritiško mąstymo.
