Vizija parengta LLRI projekto „Seimas 2000“ rėmuose
Galutinis liberalių reformų tikslas – santvarka, kuri remiasi privačia nuosavybe ir laisva individų raiška pačiose įvairiausiose, jų laisvai pasirinktose srityse. Valstybės funkcijos bei nuosavybė yra minimali ir lieka tik tose srityse, kurias visuomenė nusprendžia palikti išimtine valdžios funkcija (pvz., krašto apsauga). Valdžia yra efektyvi ir deramai apribota – jos kišimasis į ekonomiką ir pilietinės visuomenės gyvenimą yra neleidžiamas. Individai bendrauja tarpusavyje laisvai, visa apimančioje rinkoje. Tokia santvarka leidžia efektyviausiai panaudoti Lietuvos žmonių sugebėjimus, kapitalą ir žemę, kiekvieno ir visų gerovei didinti.
Pagrindinis valdžios uždavinys – sudaryti sąlygas žmonėms veikti rinkoje, išlaisvinti ją nuo nereikalingų suvaržymų bei nuosekliai privatizuoti valstybei priklausantį turtą ir vykdomas funkcijas. Paties įvairiausio pobūdžio veiklai, paremtai tiek vietinės kilmės, tiek užsienio kapitalu, turi būti suteikiamos kuo palankesnės ir vienodos veiklos sąlygos. Veiklos sąlygų pagerinimas ir valdžios funkcijų siaurinimas ilgainiui būtinai prisidės prie ūkio augimo, darbo vietų kūrimo ir pajamų didėjimo, todėl galima trumpalaikė įtaka biudžeto pajamoms ir darbo vietoms valstybinėse įstaigose negali būti laikoma dingstimi stabdyti reikalingus sprendimus. Valstybės funkcijų, reguliuojant ir kontroliuojant žmonių gyvenimą ir rinkos veikimą, panaikinimas naudingas dvejopai. Jis leidžia geriau panaudoti visus išteklius, taigi sukurti daugiau gėrybių, ir sumažina valstybės biudžeto lėšų poreikį, taigi leidžia mažinti mokesčių naštą.
1 etapas:
Valdžia turi pasitraukti iš visų veiklos sričių, kurios nėra valstybės funkcijos ir kurioms tokio statuso Konstitucija nesuteikia (pvz., pramonė, paslaugos, transportas, energetika). Kartu būtina minimizuoti ir šių veiklos sričių reguliavimą. Jokios valstybės lėšos šioms sritims finansuoti neturi būti skiriamos.
2 etapas:
Tuose sektoriuose, kurių veikla tradiciškai laikoma valstybės funkcija, tačiau kuriose gali arba jau veikia privatus sektorius, valstybės nuosavybė kartu su funkcijomis yra nuosekliai privatizuojama (pvz., švietimas, sveikatos apsauga, kultūra). Privatizavimas turi būti neatsiejamas nuo fundamentalaus sektoriaus dereguliavimo, biudžeto pertvarkymo ir išlaidų sumažinimo (taigi mokesčių naštos mažėjimo). Jeigu norima užtikrinti tam tikros paslaugos prieinamumą tam tikram gyventojų sluoksniui, tai gali būti laikoma valstybės funkcija ir jai atlikti gali būti skiriamas biudžeto finansavimas, tačiau dėl to jokiu būdu neturi būti stabdomas daugumai žmonių naudingas perėjimas prie tiesioginio paslaugos pirkimo.
2 etapas gali būti įgyvendinamas skeliant reformas į dalis – pirmoji apimtų tik paslaugos suteikimo privatizavimą, paliekant finansavimą per biudžetą. Antrosios dalies esmė – atsisakant perskirstymo, pereiti prie tiesioginio finansavimo, kiekvienam vartotojui perkant paslaugą, teikiamą privataus tiekėjo. Jeigu galima iš karto įgyvendinti 2 etapo reformas, tikslinga taip ir daryti.
Pvz., vidurinio išsilavinimo reforma turėtų apimti:
1) mokyklų komercializavimą ir privatizavimą – paliekant kiekvienam vaikui garantuotą valstybės išmoką išsilavinimui (prie kurios tėvai galėtų primokėti, jeigu mokykla brangesnė), įdiegiant rinkos santykius į išsilavinimo paslaugų teikimą padarant mokyklas orientuotas į vartotojus (šeimas), tiesiogiai priklausančias nuo šeimų pasirinkimo;
2) biudžetinio finansavimo eliminavimą – atitinkamai sumažinant mokesčius ir paliekant žmonėms išteklius sumokėti už vaikų išsilavinimą, paliekant valstybės išmoką viduriniam išsilavinimui tik siauram, apibrėžtus finansinius kriterijus atitinkančių vaikų ratui.
3 etapas:
Pagal visuomenės brandos lygį – pilietinės visuomenės kūrimąsi, savanoriškų organizacijų ir tikros savivaldos įsitvirtinimą – privatizuojamos tos funkcijos, kurios seniau laikytos išimtinėmis valdžios funkcijomis (pvz., viešosios tvarkos palaikymas).
