Lietuvos laisvosios rinkos institutas išnagrinėjo Vertybinių popierių rinkos įstatymo 15 straipsnio papildymo ir įstatymo papildymo 191 straipsniu įstatymo projektą Nr. IXP-2879 (toliau – įstatymo projektas) ir pateikė pastabas Seimo Biudžeto ir finansų bei Ekonomikos komitetams. LLRI nepritaria siūlymui įtvirtinti nuostatą dėl priverstinio akcijų pardavimo ir supirkimo bei dėl siūlymo taikyti šias nuostatas atgaline data.
Toliau pateikiamos LLRI išvados ir argumentacija.
Dėl akcininkų mažumai priklausančių akcijų priverstinio pardavimo
Įstatymo projekto 2 straipsnyje siūloma Vertybinių popierių rinkos įstatyme įtvirtinti galimybę 95 procentus akcinės bendrovės akcijų turinčiam asmeniui reikalauti, kad kiti tos pačios bendrovės akcininkai parduotų jiems priklausančias akcijas, o pastarieji privalo jas parduoti įstatyme nustatyta tvarka. Siūloma nustatyti, kad tokiu būdu gali būti išperkamos tik į Lietuvos Respublikoje įregistruotos vertybinių popierių biržos oficialųjį arba einamąjį prekybos sąrašą įtraukto emitento akcijos.
Šis pasiūlymas kritikuotinas dėl kelių aspektų.
Visų pirma priverstinis smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimas reiškia jų teisės į nuosavybę apribojimą: stambiojo akcininko nuožiūra iš smulkiųjų akcininkų atimama galimybė apsispręsti, kokiu būdu jie turi tvarkyti savo turtą – parduoti akcijas ar išlaikyti nuosavybės teises į jas. Konstitucijos 23 straipsnyje yra numatyta galimybė paimti nuosavybę iš jos savininko prieš jo valią, tačiau tai gali būti atliekama tik vadovaujantis visuomenės interesais. Vargu ar aptariamos nuostatos tikslus galima susieti su visuomenės interesų gynimu.
Antra, įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad mažųjų akcininkų teises būtina apriboti siekiant išvengti jų piktnaudžiavimų savo teisėmis: atskleisdamas slaptą bendrovės informaciją, sudarydamas kliūtis bendrovei reorganizuotis į uždarąją akcinę bendrovę ir kt. Tačiau akcininkams pateikiamos informacijos lygius nustato Akcinių bendrovių įstatymas. Siekiant išvengti piktavalio bendrovės informacijos atskleidimo, šiame įstatyme galima nustatyti duomenų, pateikiamų smulkiajam akcininkui, rūšis ir apimtis ir taip atimti galimybę pasielgti su tokia informacija kenkiant kitiems akcininkams ir bendrovei.
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad sprendimo dėl akcinės bendrovės pertvarkymo į uždarąją akcinę bendrovę priėmimui nereikia vienbalsio akcininkų sprendimo. Pagal galiojantį Akcinių bendrovių įstatymą ir pagal rengiamą šio įstatymo redakciją tokiam sprendimui reikia 2/3 balsų daugumos. Daugeliu atvejų pertvarkymui negalėtų sutrukdyti ir 30 procentų akcijų turintis akcininkas. Todėl argumentas, kad būtina numatyti galimybę išpirkti iki 5 procentų kapitalo dalies akcininkų akcijas taip siekiant bendrovių pertvarkymą, yra visiškai netinkamas.
Ketvirta, akcininkų, piktnaudžiaujančių savo teisėmis, akcijos gali būti išpirktos Civilinio kodekso IX skyriuje nustatyta tvarka. Manome, kad visiškai nepagrįstas yra privalomas akcijų pardavimas tais atvejais, kai smulkusis akcininkas nepiktnaudžiauja savo teisėmis.
Atsižvelgdami į anksčiau pateiktus argumentus, manome, kad Vertybinių popierių rinkos įstatymas neturėtų būti papildytas nuostata dėl smulkiesiems akcininkams priklausančių akcijų privalomo pardavimo.
Dėl akcininkų mažumos teisės reikalauti, kad būtų nupirktos jiems priklausančios akcijos
Įstatymo projekto 2 straipsnio 13 dalyje yra numatyta bendrovės akcininko teisė reikalauti, kad 95 procentus tos pačios bendrovės akcijų įsigijęs asmuo privalomai nupirktų ir jam priklausančias bendrovės akcijas. Toks reglamentavimas būtų taikomas asmenų, ne trumpesniam kaip trijų mėnesių laikotarpiui įsigijusių 95 procentus įmonių, įtrauktų į vertybinių popierių biržos oficialųjį arba einamąjį sąrašus, akcijų.
Įstatymai turėtų kaip galima rečiau apriboti ūkio subjektų laisvo susitarimo galimybes. Įtvirtinant taisyklę, įpareigojančią akcininką nupirkti akcijas iš smulkiųjų akcininkų, atmetama galimybė šioms dviem šalims laisvai susitarti. Tačiau tokie atvejai turėtų būti pagrįsti akivaizdžia būtinybe. Vis dėl to nėra aišku, kodėl stambusis akcininkas turėtų įsigyti turtą (akcijas). Įstatymo projekto aiškinamajame rašte visiškai nėra nurodyta, kodėl Vertybinių popierių rinkos įstatyme turi būti įtvirtinta taisyklė dėl privalomo smulkiųjų akcininkų akcijų išpirkimo. Šiame įstatyme kuriame akcininkų mažumos interesų gynimui jau yra numatytos tokios priemonės kaip privalomas oficialus pasiūlymas ir savanoriškas oficialus pasiūlymas. Oficialiojo pasiūlymo paskelbimas yra pakankamai efektyvus akcininkų mažumos interesų gynimo įrankis.
Manome, kad Vertybinių popierių rinkos įstatyme yra numatytos pakankamos akcininkų mažumos interesų gynimo priemonės, todėl įstatymo projekto 2 straipsnio 13 dalies nuostatos reikėtų atsisakyti.
Dėl teisės pareikalauti parduoti ar nupirkti akcijas įgyvendinimo tvarkos
Įstatymo projekte nėra numatyta, kiek laiko gali praeiti po to, kai vienas asmuo įsigijo 95 procentus vienos akcinės bendrovės akcijų iki tol, kol jis gali pareikalauti iš smulkiųjų akcininkų parduoti jam savo akcijas arba kol smulkieji akcininkai pareikalaus nupirkti jų turimas akcijas. Tokio termino nebuvimas reiškia, kad šie reikalavimai gali būti pateikiami bet kuriuo metu: pvz., smulkieji akcininkai, gavę naudos iš sėkmingai veikiančios įmonės, gali pareikalauti supirkti jų akcijas tada, kai įmonė atsiduria sunkioje padėtyje. Ir priešingai, stambusis akcininkas, matydamas gerėjančius įmonės rezultatus, galės bet kada pareikalauti, kad smulkieji akcininkai parduotų jam savo akcijas, taip padidindamas jam įmonės teikiamą naudą. Abiem atvejais reikalavimą pateikianti šalis siektų pasipelnyti šalies, kuriai tas reikalavimas pateikiamas, sąskaita. Akcijų kainų nustatymas administraciniais metodais, o ne šalių susitarimu, reiškia galimybę parduoti akcijas už tokią kainą, už kurią jos nebūtų parduodamos įprastos prekybos metu.
Reikalavimai akcijas privalomai parduoti arba priverstinai nupirkti, kai nėra atitinkamą įpareigojimą vykdančios šalies kaltės, daugeliu atvejų bus pateikiami siekiant ne apsaugoti akcininkų mažumos interesus, bet kitų tikslų. Todėl siekiant nesukurti paskatų bendrovių akcininkams nesąžiningai elgtis vieni kitų atžvilgiu, įstatymuose neturėtų būti nustatytos pareigos akcijas parduoti ar supirkti.
Dėl įstatymo įsigaliojimo
Įstatymo projekto 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad privalomas akcijų pardavimas ir pirkimas galimas ir tais atvejais, kai asmuo akcijas, suteikiančias ne mažiau kaip 95 procentus visų balsų emitento visuotiniame akcininkų susirinkime, įsigijo iki įstatymo įsigaliojimo. Įstatymai neturi būti keičiami taip, kad suinteresuotiems asmenims nesudaromos galimybės į juos atsižvelgti – įstatymų galiojimas atgal pažeidžia pagrįstų ir teisėtų lūkesčių įgyvendinimo principą. Manome, kad siekiant sukurti skaidrią teisinę aplinką ir aiškias veiklos sąlygas turi būti atsisakyta įstatymo projekto 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos.
Vertybinių popierių rinkos įstatymas neturi būti pildomas įstatymo projekto nuostatomis. Pagrindinis įstatymo projekto poveikis bus ne įmonių veiklos skaidrumo ir efektyvumo didinimas; priėmus įstatymo projektą bus sukurtos papildomos paskatos vieniems akcininkams siekti naudos kitų akcininkų sąskaita.
