LLRI šiuos pasiūlymus pateikė LR Ūkio ministerijai.
Įvertinant Alkoholio kontrolės įstatymą tenka konstatuoti, kad Lietuvoje galiojanti alkoholio gamybos, prekybos, o ypač jo kontrolės tvarka yra nepatenkinama. Sukurti apribojimai mažina gėrimų įvairovę ir pasirinkimą, taip žlugdoma alkoholio vartojimo kultūra ir puoselėjamas primityvus alkoholio vartojimas. Apribotas prekybos alkoholiu laikas ir vieta skatina vartoti nelegalius abejotinos kokybės svaigalus. VTAKT suteiktos neribotos kontrolės teisės bei didelės baudos sudaro sąlygas kontrolės funkciją naudoti ne valstybės interesams užtikrinti, o atskirų subjektų tarpusavio santykiams aiškintis. Kontrolės funkcijų neapibrėžtumas ir sukuria prielaidas piktnaudžiavimui ir korupcijai plisti tarp kontrolę vykdančių pareigūnų. Netvarkos šioje sityje šaknys glūdi galiojančio Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatose, kurios remiasi klaidingomis prielaidomis ir nesiderina su pagarba asmens laisvei, rinkos tvarka ir teisinės valstybės principais. Dalis jų jau buvo pripažintos prieštaraujančios Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o likusios ir toliau diegia Lietuvoje ekstremalų provincinį požiūrį į alkoholį, užkerta kelią vystytis normalioms verslo sritims.
Teikiame pasiūlymus dėl Alkoholio kontrolės įstatymo tobulinimo ir neadekvačių priemonių panaikinimo.
Dėl sąvokų
Įstatymo pirmame straipsnyje, nustatančiam įstatymo sąvokas, įtvirtinta, kad alkoholiniai gėrimai – tai gėrimai, kurių alkoholio tūrinė koncentracija yra nuo 1 iki 50 procentų. Lietuvos įmonės ir kitų valstybių įmonės gamina ir didesnę alkoholio koncentraciją turinčius gėrimus, todėl siūlome patikslinti šią nuostatą nustatant, kad alkoholiniai gėrimai – gėrimai, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija sudaro nuo 1 iki 60 procentų.
Dėl alkoholio ir alkoholio verslo ribojimo
Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, jog ypatingais atvejais Vyriausybė gali įvesti alkoholio prekybos monopolį. Monopolio įvedimas nesiderina su laisvos konkurencijos ir rinkos santykiais ir negali padėti pasiekti įstatymo deklaruojamų tikslų. Net jei nesinaudojama šia galimybe, vien jos numatymas destabilizuoja verslo aplinką, kelia nepasitikėjimą Lietuvos ekonomine politika. Siūlome panaikinti 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą valstybinės monopolijos galimybę.
4 straipsnio 3 dalis leidžia nustatyti kvotas alkoholinių gėrimų grupių gamybai ir importui. Deja, ši priemonė reiškia tik tai, kad vietoje gėrimų įvairovės vartotojai bus priversti gerti vienos rūšies gėrimus, o jei būtų apribojama visų gėrimų gamyba ar importas, tai leistų išsiplėtoti nelegaliai gėrimų rinkai. Siūlome panaikinti 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą galimybę nustatyti kvotas alkoholinių gėrimų gamybai ir importui.
Lietuvos Respublikos Alkoholio kontrolės įstatymo 7 straipsnis, numato, kad alkoholio produktų atitikimą šio įstatymo bei Lietuvos Respublikos norminių dokumentų reikalavimus, pagal kompetenciją kontroliuoja Lietuvos valstybinė kokybės inspekcija prie Valstybinės konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnybos, Valstybinė higienos inspekcija prie Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos, Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kitos Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos kontrolės institucijos. Alkoholio produktų tyrimus atlieka nustatyta tvarka akredituotos laboratorijos. Alkoholinių gėrimų kokybės ir higieninės ekspertizės pagrindus, tvarką ir įkainius nustato atitinkamai Lietuvos valstybinė kokybės inspekcija prie Lietuvos standartizacijos tarnybos ir Sveikatos apsaugos ministerija.
Šis išplėstinis sąrašas netgi nėra baigtinis, o tai nesiderina nei su efektyvaus administravimo poreikiu, nei su sąlygų verslui gerinimu. Siūlome įteisinti vieną instituciją, turinčią teisę kontroliuoti, ar alkoholio produktai atitinka norminių dokumentų reikalavimams.
7 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu šio straipsnio 1 dalyje numatytos kontrolės institucijos, tirdamos nustatyta tvarka paimtus alkoholio produktų pavyzdžius, nustato, kad šie neatitinka norminių dokumentų reikalavimų, tai laikoma, kad šių reikalavimų neatitinka visa alkoholio produktų siunta, iš kurios buvo paimti pavyzdžiai. Alkoholio produktų siuntų, kurios pagal kontrolės institucijų užsakymu atliktos ekspertizės išvadas pripažintos neatitinkančiomis šio įstatymo ir norminių dokumentų reikalavimų, realizavimo sustabdymo ir tolesnio naudojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Tikrinančios institucijos alkoholinių gėrimų neatitikimą norminių dokumentų reikalavimams nustato naudojant fizinį patikrinimą ir neatlieka bandinių tyrimų. Todėl svarbu numatyti, kad alkoholinių gėrimų neatitikimas nustatytiems norminiams reikalavimams būtų nustatomas tik atliekant bandinių tyrimus, o jų neatitikimas norminiams reikalavimams būtų nustatomas tik esant patvirtintam tyrimą atlikusios laboratorijos aktui. Tik esant šioms aplinkybėms, tokių alkoholinių gėrimų siunta turėtų būtų pripažinta neatitinkančia nustatytų reikalavimų.
Taip pat siūlome pakeisti 20 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatą ir nustatyti, kad draudžiama realizuoti importuotus ar Lietuvos Respublikoje pagamintus alkoholio produktus, kurių kokybės ir (ar) higieniniai rodikliai patvirtinti nustatyta tvarka atliktais bandinių tyrimais neatitinka Lietuvos Respublikoje nustatytų reikalavimų.
7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad alkoholiniai gėrimų, neatitinkančių nustatytų norminių reikalavimų, realizavimas sustabdomas ir tolesnio naudojimas yra reglamentuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Tačiau ši tvarka nėra patvirtinta.Be to, pardavėjams nesuteikiama teisė grąžinti alkoholinius gėrimus šių gėrimų tiekėjams, jei nustatyta tvarka jie buvo pripažinti neatitinkančiais norminių aktų reikalavimus. Taip pat neleidžiama grąžinant alkoholinius gėrimus į užsienį susigražinti akcizo ir pridėtinės vertės mokesčius bei sumokėtus muitus. Siūlome nustatyti ne tik tokių produktų realizavimo sustabdymo ir tolesnio naudojimo tvarką, tačiau ir galimybę importuotojams grąžinti alkoholinius gėrimus, nustatyta tvarka pripažintus neatitinkančiais norminių reikalavimus, gamintojui ar tiekėjui.
Grąžinant alkoholinius gėrimus gamintojui, importuotojui turėtų būti grąžinami sumokėti importo muito ir akcizo mokesčiai. Tam reikėtų pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 06 24 nutarimą Nr.748 “Dėl mokesčių mokėjimo muitinėje tvarkos” ir kitus su šiuo nutarimu susijusius aktus.
12 straipsnis nustato alkoholio gamybos licencijavimą. LLRI atlikta studija parodė, kad licencijavimas nėra tinkama priemonė keliamiems tikslams siekti, todėl vertėtų atsisakyti licencijavimo, akcentuojant privalomas alkoholio gamintojams taisykles. Atsižvelgiant į tai, siūlome atsisakyti licencijavimo. Kompromisiniu sprendimu galėtų būti didžiausių licencijavimo nelogiškumų panaikinimas:
1) atsisakyti licencijos perregistravimo;
2) atsisakyti specifinių kvalifikacinių VTAKT nustatomų kvalifikacinių reikalavimų personalui;
3) nenurodyti leidžiamų gaminti alkoholio produktų rūšių;
4) inkorporuoti atsisakymo išduoti licenciją bei jos atšaukimo pagrindus į įstatymą, panaikinant atitinkamą Vyriausybės nutarimą.
13 straipsnis nustato įmonių, galinčių gaminti alkoholį, nuosavybės apribojimus. Tai yra planinės ekonomikos reliktas, nepadedantis spręsti kuriamų problemų, tačiau labai apribojantis verslo laisves.Siūlome atsisakyti 13 straipsnyje nustatytų alkoholio gamintojų nuosavybės formų apribojimo.
14 straipsnis suteikia galimybę Vyriausybei VTAKT teikimu apriboti leidžiamų įvežti į Lietuvos Respubliką gėrimų kiekį. Šiuo metu nustatyti itin griežti apribojimai. Siūlome nustatyti, kad tokius apribojimus galėtų nustatyti tik Seimas bei sušvelninti dabartinę tvarką, padidinant leidžiamų įvežti alkoholinių gėrimų kiekį.
16 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad importuotojas privalo turėti įmonės gamintojos išduotą kokybės sertifikatą. Vienas iš svarbiausių alkoholinių gėrimų kriterijų – jų atitinkamas higienos ir kokybės reikalavimams. Šie reikalavimai yra deklaruojami gamintojo, tačiau produktų higienos ir kokybės rodiklių deklaracija gali būti atlikta ir nepriklausomos laboratorijos ar kito deklaranto, kuris tik patvirtintų alkoholinių gėrimų gamintojo gaminamų alkoholinių gėrimų kokybės ir higienos rodiklius. Be to už importuojamų alkoholinių gėrimų nekenksmingumą ir jų kokybę atsakomybė tenka importuotojui, kuris atsako įstatymų nustatyta tvarka. Siūlome nustatyti, kad importuotojas privalo turėti įmonės gamintojos, tiekėjo ar nepriklausomos laboratorijos išduotą pažymėjimą (sertifikatą), liudijantį įmonės gamintojo produktų kokybę. Taip pat reikėtų pakeisti ir 20 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Dėl leidimų importuoti alkoholinius gėrimus
17 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad leidimai importuoti alkoholinius gėrimus (išskyrus alų) išduodami tik toms įmonėms, kurios pateikia dokumentus, liudijančius, jog sudarytos sutartys tik su tokiais užsienio valstybių ūkio subjektais, gaminančiais arba gamintojų pavedimu realizuojančiais (tik tais atvejais, kai gamintojai patys nerealizuoja) alkoholinius gėrimus, kurių gaminiais dėl jų kokybės patikimumo leidžiama mažmeninė prekyba tose valstybėse. Dokumentų, liudijančių, kad alkoholiniais gėrimais leidžiama mažmeninė prekyba valstybėje, iš kurios jie importuojami, reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Šis įstatymo straipsnis konkretizuotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 06 05 nutarimu Nr.559 patvirtintų Alkoholio produktų importo, didmeninės ir mažmeninės prekybos jais licencijavimo taisyklių 8.4.11.p., kuris numato, kad importo licencijos papildymui privalomai pateikiama užsienio įmonės-gamintojo pažyma, kad alkoholiniais gėrimais, kuriuos numatoma importuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją leidžiama mažmeninė prekyba toje valstybėje. Pateikiama pažyma turi būti patvirtinta prekybą toje valstybėje reguliuojančios institucijos.
Vienas iš pagrindinių kriterijų taikomų importuojamiems alkoholiniams gėrimams – tai, kad šie gėrimai pagal savo kokybės ir higieninius rodiklius atitiktų Lietuvos Respublikos norminius dokumentus (Alkoholio kontrolės įstatymo 6 straipsnio 1 dalis). Importuojamų alkoholinių gėrimų nekenksmingumo ir jų kokybės kontrolė privalomai vykdoma pagal Lietuvos Respublikos 1997 10 09 nutarimu Nr.1106 patvirtintą Maisto prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką ir jų nekenksmingumo bei kokybės kontrolės tvarką. Maisto prekių (įskaitant alkoholinius gėrimus) nekenksmingumo ir kokybės kontrolę pavesta vykdyti Sveikatos apsaugos ministerijai. Kontrolė vykdoma sienos perėjimo punktuose. Kiekviena maisto prekių siunta privalo turėti tiekėjo atitikties deklaraciją (sertifikatą). Nustačius, kad alkoholinių gėrimų siunta neatitinka nustatytų reikalavimų, tokią siuntą realizuoti draudžiama. Tokia alkoholinių gėrimų nekenksmingumo ir kokybės tikrinimo sistema yra pakankamai efektyvi užtikrinant, kad vidaus rinkos vartojimui nebūtų tiekiami alkoholiniai gėrimai neatitinkantis nustatytų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 06 05 nutarimu Nr.559 patvirtintų Alkoholio produktų importo, didmeninės ir mažmeninės prekybos jais licencijavimo taisyklių 8.4.10. ir 8.4.11 punktuose, numatytas privalomas reikalavimas alkoholinių gėrimų importo licencijos suteikimui ar papildymui pateikti gėrimų kokybės sertifikatus ir mažmeninės prekybos pažymas, netenka prasmės. Valstybės tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba nėra ta institucija, kuri galėtų ir kuriai būtų pavesta Alkoholio kontrolės įstatymu ir šios Tarnybos nuostatai nustatyti alkoholinių gėrimų atitikimą galiojantiems higieniniams ir kokybiniams reikalavimams.
17 straipsnis numato, kad leidžiama importuoti iš tų valstybių ūkio subjektų, kurie gamintojo pavedimu turi teisę realizuoti alkoholinius gėrimus, tačiau tik tais atvejais, kai gamintojai patys nerealizuoja alkoholinių gėrimų. Galimi atvejai, kai kompanijos, gaminančios alkoholinius gėrimus jų realizavimą paveda savo padaliniams (filialams) ar kitoms užsienio kompanijoms, kurioms suteikiama distribucijos teisė atskirose regionuose. Siūlome įtvirtinti, kad visi alkoholiniai gėrimai gali būti importuojami iš gamintojų, jų padalinių (filialų), esančių kitose valstybėse ir kitų užsienio subjektų, kurie turi teisę parduoti gamintojo produktus tam tikrose teritorijose.
Bendrai įvertinant 16 ir 17 straipsnius tenka konstatuoti, kad jie nustato itin painią, sudėtingą ir suvaržytą alkoholio produktų importo tvarką. Visi šie apribojimai riboja konkurenciją, sudaro sąlygas monopolizavimui ir korupcijai, užkerta kelią specifinių ir geros kokybės gėrimų patekimui į Lietuvą, brangiai kainuoja tiek prekybininkams, tiek valstybės biudžetui. Siūlome panaikinti supaprastinti 16 ir 17 straipsniuose nustatytą alkoholio produktų importo tvarką, atsisakant licencijavimo.
Dėl vidaus prekybos alkoholio produktais reguliavimo
19 straipsnis nustato vidaus prekybos alkoholinio produktais apribojimus, kurių nei vienas nelaikytinas pagrįstu. Galima sutikti su alkoholio prekybos apribojimais tam tikrose vietose, tačiau tai turi būti nurodyta pačiame įstatyme. Siūlome panaikinti 19 straipsnyje nustatytus prekybos alkoholio produktais apribojimus.
20 straipsnis nustato daug alkoholio realizacijos apribojimų, tarp kurių yra ir tokių, kurie atkartoja kitų įstatymų nuostatas arba yra nepagrįsti. Siūlome iš naujo įvertinti kiekviename punkte įvardinto apribojimo tikslingumą ir atsisakyti 20 straipsnyje nustatytų nepagrįstų arba kitų įstatymų nuostatas atkartojančių alkoholio realizacijos apribojimų,
21 straipsnyje numatyta daug alkoholio prekybos apribojimų. Dauguma šių nuostatų yra arba nepagrįstos apskritai, arba neapibrėžtos, arba per plačios, todėl siūlome iš esmės susiaurinti 21 straipsnio 1 dalyje nustatytą sąrašą prekybos alkoholiu apribojimų ir kitus 21 straipsnyje nustatytus prekybos alkoholiu apribojimus.
23 straipsnis nustato privalomus prisiimti valstybės įsipareigojimus dėl alkoholio bendrojo suvartojimo rodiklių mažinimo. Tačiau vyriausybė neturi ir negali turėti visų priemonių, kurie įtakoja alkoholio suvartojimą. Visos priemonės, pasiekus tam tikrą laipsnį gali tik sumažinti oficialius rodiklius, tačiau padidinti tikrąjį alkoholio suvartojimą. Siūlome atsisakyti šios 23 straipsnio nuostatos.
25 straipsnis, apribojantis alkoholio vartojimą tam tikrose vietose yra akivaizdžiai per platus, todėl siūlome atsisakyti šių apribojimų, paliekant nebent tik alkoholio vartojimo ribojimą valstybės institucijose.
32 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog muitų ir akcizų didėjimas turi užtikrinti nuolatinį alkoholio kainų didėjimą, spartesnį nei gyventojų pajamų didėjimą, yra nepagrįstas, neatitinka šios dienos reikalavimų ir skatina nelegalaus alkoholio paplitimą, todėl siūlome jo atsisakyti.
Dėl sankcijų už įstatymo pažeidimus
Įstatymo 44 straipsnyje nustatytos sankcijos už įstatymo reikalavimų nesilaikymą. Jos dažnai yra pernelyg drastiškos ir neatspindi pažeidimo sunkumo. Pavyzdžiui, 2 dalyje numatyta sankcija – iki 5 procentų bendrosios metinės apyvartos dydžio, 3 dalyje – iki 1 procento bendrosios metinės apyvartos dydžio, nors nei vieno iš numatytų pažeidimų padaryta žala nėra susijusi su įmonės apyvarta.Siūlome įstatyme nustatyti konkrečius baudų dydžius priklausomai nuo padarytos žalos dydžio ir atsisakyti baudų dydžių pririšimo prie apyvartos.
44 straipsnio 10 – 12 dalys nustato sankcijas – leidimų panaikinimą. Įstatyme numatyti pažeidimai gali būti padaromi dėl netyčinių veiksmų, kurių įmonė kartais negali išvengti. Sankcija – leidimo panaikinimas netgi skatina nesąžiningą konkurenciją, kuomet konkurento pažeidimais yra itin suinteresuotos kitos įmonės. Siūlome tokių (leidimo atėmimo) sankcijų atsisakyti, atitinkamai pakeičiant 44 straipsnio nuostatas.
Įstatyme nėra numatytas įmonėms taikytų ekonominių sankcijų galiojimo terminas. Įmonėms taikytos ir teismine tvarka nepanaikintos sankcijos galioja neapibrėžtu terminu. Tai sudaro pagrindą VTAKT už pakartotinai išaiškintus pažeidimus ir taikytas ekonomines sankcijas, panaikinti galiojančias licencijas. Įmonėms taikytų ir įsigaliojusių ekonominių sankcijų galiojimo terminas turėtų būti aiškiai apibrėžtas galiojimo terminu. Siūlome nustatyti ekonominių sankcijų galiojimo terminą – vieneri kalendoriniai metai nuo ekonominės sankcijos taikymo dienos. Jeigu per vienerius kalendorinius metus įmonei nebuvo taikytos sankcijos už tuos pačius pažeidimus, laikoma, kad įmonei nebuvo taikytos ekonominės sankcijos.
45 ir 46 straipsniuose nustatytas baudų išieškojimas neginčo tvarka yra netinkamas teisinėje valstybėje. Baudos turi būti išieškomos bendra tvarka. Siūlome atsisakyti 46 straipsnio nuostatos dėl baudų išieškojimo ne ginčo tvarka.
Alkoholio kontrolės įstatymas nenumato galimybės apskųsti VTAKT pareigūnų veiksmus. Siūlome nustatyti įmonių teisę apskųsti neteisėtus VTAKT pareigūnų veiksmus teismui dėl nepagrįstų sprendimų.
