Analizė. Dėl Bankų įstatymo projekto (IXP-3130)

LLRI išnagrinėjo Seime svarstomą Bankų įstatymo projektą ir pateikė išvadas Seimo Ekonomikos bei Biudžeto ir finansų komitetams. Projektas numato bankų akcijų perėmimą į valstybės institucijos rankas privaloma tvarka. LLRI nuomone, tokia priemonė būtų akivaizdžiai perteklinė ir indėlių draudimo sistemos neapsaugotų, todėl tikslinga jos atsisakyti. Indėlių draudimo sistemos pažeidžiamumui mažinti tikslinga keisti pačios sistemos pagrindus.

Toliau pateikiama LLRI argumentacija ir išvados.

Susipažinę su Bankų įstatymo projektu (toliau – Įstatymo projektas), pateikiame šias pastabas.
Įstatymo projekto 28 straipsnio 1 dalis numato, kad „jei pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą banko atžvilgiu galintis įvykti draudiminis įvykis gali kelti pavojų valstybės įmonės ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau šiame ir 29 straipsniuose – draudimo įmonė) likvidumui ir tinkamam draudimo išmokų išmokėjimui, banko akcijos iš banko akcininkų gali būti paimamos visuomenės poreikiams teisingai atlyginant. Paimtas akcijas valdo, naudoja ir disponuoja patikėjimo teise draudimo įmonė.“ To paties straipsnio 7 dalis nustato, kad „atstačius banko veiklos saugumą ir patikimumą, banko akcijos parduodamos teisės aktų, reglamentuojančių valstybės turto privatizavimą, nustatyta tvarka.“
Sprendžiant iš aiškinamajame rašte išdėstytų argumentų, šis Įstatymo projektas parengtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Finansų įstaigų įstatymo nuostatas bei derinant bankų veiklą reglamentuojančią Lietuvos teisinę bazę su Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis. Tačiau nė viename iš minėtų Lietuvos teisės aktų, taip pat ir ES teisyne, nėra numatyta galimybė valdžios institucijoms perimti bankų akcijas privaloma tvarka. Tai jau ne pirmas atvejis, kai nustatomi griežti finansų įstaigų veiklos reguliavimai deklaruojant, kad Lietuvos teisės aktai derinami su ES teisyno reikalavimais, nors ES teisynas tokių griežtų priemonių nereikalauja.
Kalbant apie pačios priemonės efektyvumą reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Įstatymo projektas priežiūros institucijai suteikia pakankamai galių ir kitų instrumentų, kad ši galėtų sekti atskirų bankų veiklą ir imtis priemonių konkretaus banko būklės blogėjimui stabdyti. Tokios priemonės yra banko riziką mažinantys normatyvai, priežiūros institucijos teisė sustabdyti banko akcininko ar akcininkų balsavimo teises, laikinai nušalinti stebėtojų tarybą, valdybą, administracijos vadovą, laikinai uždrausti teikti vieną ar kelias finansines paslaugas, paskelbti banko veiklos moratoriumą, paskirti laikinąjį banko administratorių ir kt. Taigi priežiūros institucija gali daryti ne mažesnę įtaką probleminio banko valdymui ir akcijų perleidimui į kitų patikimų privačių investuotojų rankas, nei tai būtų nacionalizavus banko akcijas.
Bankų akcijų perėmimas pareikalautų papildomų finansinių ir laiko išteklių, kad valstybės įmonė ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ įgytų pakankamų administracinių gebėjimų tinkamai valdyti komercinių bankų akcijas, atstatytų banko stabilumą ir patikimumą, parengtų banką privatizavimui ir perleistų jas į privačias rankas. Bankų akcijų perėmimas ir vėlesnis privatizavimas būtų ilgas ir sudėtingas procesas, tačiau negarantuotų valdymo kokybės ir banko problemų sprendimo.
Taip pat reikia pastebėti, kad indėlių draudimo sistemos pažeidžiamumą lemia pasirinktos sistemos koncepcijos ydos – biudžetinio finansavimo taikymas, komercinių draudimo taisyklių ignoravimas, privalomas dalyvavimas indėlių draudime (Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas). Jei norima apsaugoti indėlių draudimo sistemą nuo bankų valdymo trūkumų, būtina keisti pačios sistemos pagrindus. Geriausiai indėlininkų finansinį saugumą leistų garantuoti tokia draudimo sistema, kurioje indėlininkui, nesvarbu, ar tai būtų fizinis ar juridinis asmuo, turėtų būti suteikta teisė apdrausti savo indėlį (sąskaitą) nepriklausomai nuo jo dydžio ir valiutos, o draudimo įmokos, diferencijuotos atsižvelgiant į banko veiklos riziką. Tokia sistema leistų ne tik apsaugoti indėlininkus, bet lemtų skaidresnę ir patikimesnę bankų veiklą.
Atsižvelgdami į išdėstytus argumentus darome išvadą, kad bankų akcijų perėmimas į valstybės institucijos rankas yra akivaizdžiai perteklinė, indėlių draudimo sistemos neapsaugojanti priemonė, todėl tikslinga jos atsisakyti. Indėlių draudimo sistemos pažeidžiamumui mažinti tikslinga keisti pačios sistemos pagrindus.