Pastabos pateiktos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui.
Bendrosios pastabos
- Įstatymo projekto Aiškinamajame rašte nurodomas projekto tikslas – apriboti asmens kodo tvarkymą – negali būti tikslas, o tik priemonė neįvardytam tikslui pasiekti. Ir kaip priemonė ji nėra pagrįsta. Yra teigiama, kad tai yra reikalinga dėl asmens duomenų apsaugos, tačiau kokios konkrečios teisinės ar ekonominės pasekmės kyla asmenims dėl šio kodo tvarkymo, rašte nėra nurodyta.
Klausymų Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete metu buvo minimi dviejų tipų argumentai: (1) kad užsienio šalyse praktika yra kitokia ir (2) kad tvarkytojai atskleidžia asmens kodą viešai. Šalių praktikos susiklosto priklausomai nuo ten esančių teisinių normų bei socialinių-ekonominių realijų, todėl nėra kopijuotinos ir netgi nėra siektinos, jeigu nėra įsitikinta būtent tokios praktikos pranašumais.
Jeigu problemos kyla dėl viešo asmens kodo atskleidimo, tai reikia keisti ne asmens kodo tvarkymo, o tik jo viešo atskleidimo reglamentaciją arba jos įgyvendinimą. Taigi projekte pateikto įstatymo keitimo būtinumas nėra įrodytas.
- Interesų balansas, kuriam įtvirtinti yra reikalingas šis įstatymas, turi būti ieškomas ne tarp asmens duomenų apsaugos kaip formalios teisinės vertybės ir verslo kaip šalies ekonominės vertybės interesų. Interesų balansas yra reikalingas tarp to paties asmens intereso gauti paslaugas ir apsaugoti savo asmeninius duomenis. Jeigu verslo įmonės negalės naudoti visos reikalingos informacijos savo funkcijoms vykdyti (pvz., įsitikinti kliento mokumu, pasiūlyti klientams savo ar kitų paslaugų), nukentės visų pirma patys klientai. Jei verslo įmonės turės patenkinti įstatymo nustatytas sudėtingas reguliavimo normas, didės jų kaštai, o tai ilgainiui gali padidinti paslaugų kainas.
- Kadangi asmens kodas yra pagrindinis identifikatorius visose viešojo sektoriaus duomenų bazėse, jo tvarkymo apribojimas neišvengiamai turės neigiamų ekonominių, teisinių bei socialinių padarinių. Įstatymo projektas numato, kad, be išankstinio sutikimo, asmens kodas gali būti naudojamas tik valstybės, žinybiniuose registruose ir informacinėse sistemose. Tačiau šios duomenų bazės ir sistemos yra infrastruktūra, būtina daugeliui komercinių (banko, lizingo, draudimo, investavimo ir pan.) paslaugų. Nesant tikslios informacijos arba įvykus painiavai dėl netikslaus asmens identifikavimo, gali būti pažeistos šios paslaugomis besinaudojančių ir jomis tiesiogiai nesusijusių asmenų turtiniai ir kitokie interesai.
- Kadangi valstybės registrai ir informacinės sistemos naudoja duomenis, surinktus iš rinkos dalyvių, ir vieni, ir kiti turi naudoti tą patį asmens identifikatorių, nes priešingu atveju ir valstybės registrai negalės gauti kokybiškų duomenų.
- Kai kurios iš minimų privačių institucijų atlieka ir socialines funkcijas (pvz., pensijų fondai, gyvybės draudimo įmonės), funkcionuodami kaip mišrios privačios-viešos sistemos dalis. Klaidos identifikuojant asmenis socialinės rūpybos sistemose gali turėti net ir politinių padarinių. Plėtojantis informacinei visuomenei vis daugiau dabar valstybės vykdomų funkcijų bus privatizuojama ir atsiras tokios informacija pagrįstos paslaugos (pvz., elektroninio parašo teikimo), kurios šiandien nėra plačiai paplitusios. Todėl asmens kodo tvarkymo apribojimas privačiame sektoriuje (net ir numatant atskiras išimtis) turės neigiamos įtakos informacija paremtų paslaugų plėtrai. Tai prieštarauja Lietuvos ūkio plėtros bei Lisabonos strategijos įgyvendinimo programos tikslams.
Konkrečios pastabos
Projekto 6 str. (įstatymo 7 str.)
1. Numatoma naikinti esamo įstatymo 7 str. 4 dalį ir taip neleisti šioje dalyje minimiems ūkio subjektams tvarkyti asmens kodo, negavus prieš tai asmens sutikimo. Projekte siūloma formuluotė yra netinkama ir dėl to, kad niekaip neaptariama, ką reikėtų daryti su šiuo metu turimais asmens kodais, kurie yra asmenų identifikatoriai šių ūkio subjektų bei valstybės duomenų bazėse.
Siūlymas: palikti galioti esamą 4 dalies formuluotę, papildant joje nurodytų veiklų sąrašą informacines paslaugas teikiančiomis įmonėmis.
2. Numatoma papildyti 7 str. nauja 4 dalimi, kuri draudžia asmens kodą tvarkyti tiesioginės rinkodaros tikslais. Čia numatytas draudimas yra besąlyginis – nepaliekama net galimybė tvarkyti asmens kodą, gavus kliento sutikimą. Tokia nuomonė argumentuojama tuo, kad vartotojas nepajėgus nuspręsti, todėl gali duoti sutikimą ir po to gailėtis. Tačiau remiantis tokia prielaida negalimi būtų jokie vartotojų ir paslaugų teikėjų susitarimai. Bet kokie ekonominiai santykiai yra grindžiami vartotojo veiksnumo prielaida.
Pastebėtina, kad leisti tvarkyti savo asmens kodą rinkodaros tikslais gali būti paties vartotojo interesas (kuo daugiau informacijos pardavėjas turi, tuo naudingesnį pasiūlymą gali pateikti klientui), kurio įgyvendinimui ši nuostata užkerta kelią.
Taip pat pastebėtina, kad dėl tiesioginės rinkodaros dabar galiojančioje įstatymo redakcijoje yra painiavos. Įstatymo 14 str. 2 dalis, numato, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi tiesioginės rinkodaros tikslais tik po to, kai duomenų subjektas duoda sutikimą. Tuo tarpu pats sutikimas įstatyme nėra apibrėžtas, o praktikoje sutikimo prašymas kvalifikuojamas, kaip tiesioginė rinkodara.
Siūlymas: neįtraukti nuostatos, draudžiančios naudoti asmens kodą rinkodaros tikslais, paliekant galioti esamas 14 str. normas dėl asmens duomenų naudojimo rinkodaros tikslais ir papildant jas nuostata, kad sutikimo tvarkyti asmens duomenis rinkodaros tikslais prašymas nėra laikomas tiesiogine rinkodara.
Išvada:
Atsižvelgiant į tai, kad:
1) įstatymo projektu keičiama daugiau nei pusė straipsnių,
2) suinteresuotos valstybės bei verslo institucijos nebuvo tinkamai įtrauktos į projekto svarstymą,
3) pakeitimų tikslingumas nėra pagrįstas,
4) interesai, tarp kurių šiuo teisės aktu siekiama balanso, yra netinkamai identifikuoti,
5) numatomi pakeitimai, priešingai nei teigiama Aiškinamajame rašte, turėtų neigiamų ekonominių bei, tikėtina, socialinių padarinių ir akivaizdžiai pablogintų verslo sąlygas bei plėtros galimybes,
6) ir dabartinėje redakcijoje yra nuostatų, kurių praktinis įgyvendinimas kelia rimtų problemų ir kurias reikia koreguoti,
tikslinga būtų šių pataisų nesvarstyti, bet rengti naują įstatymo redakciją, ir atitinkamai jos koncepciją, kurioje būtų iškristalizuotos pakeitimais spręstinos problemos bei apibrėžtas visas interesų spektras, kuris yra reikalingas tokios daugialypės srities reglamentacijai.
