Tęsdamas darbą rinkos dereguliavimo srityje, LLRI išanalizavo Seime svarstomą Lietuvos Respublikos Alkoholio kontrolės įstatymo 2, 7, 11, 12, 16, 17, 18, 26, 29, 33, 34 ir 35 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą XP-1948(3) ir Seimo Ekonomikos komitetui pateikė savo pastabas:
_______________
Dėl ribos keitimo, kurios neviršijus alaus darykloms leidžiama neįsirengti nuosavos laboratorijos ir pagal sutartis naudotis nustatyta tvarka atestuotų kitų institucijų ar įmonių maisto produktų kokybės tyrimo laboratorijų paslaugomis
Įstatymo projekto 4 straipsnio 1 dalis keičia nuo 100000 iki 50 000 dekalitrų alaus per metus ribą, kurios neviršijus alaus darykloms leidžiama neįsirengti nuosavos laboratorijos ir pagal sutartis naudotis nustatyta tvarka atestuotų kitų institucijų ar maisto produktų kokybės tyrimo laboratorijų paslaugomis.
Šis pakeitimas vykdomas siekiant užtikrinti alaus saugą ir kokybę atitinkamą alaus kiekį gaminančiose alaus daryklose. Tačiau alaus kokybė tokiose alaus daryklose vis vien turi būti užtikrinta ar ją tikrinant savoje laboratorijoje, ar naudojantis kitos įmonės laboratorija. Todėl laboratorijos alaus darykloje buvimas pats savaime neužtikrina produkcijos kokybės, kuriai užtikrinti esama ir kitų būdu. Įgyvendinus pakeitimą vienintelis pokytis bus tas, kad daliai alaus daryklų bus apsunkinta veikla uždedant prievolę įsirengti kokybės tikrinimo laboratoriją, o įtaka produkcijos kokybei bus minimali arba nebus jokios.
Be to, nėra aišku ir nėra argumentuojama, kodėl siūloma keisti šią ribą, kodėl dabar prireikė ribos pakeitimo. Taip pat nepaaiškinama, kokios sąlygos pasikeitė, kad prireikė tokio pakeitimo.
Taigi dėl šių priežasčių, minima įstatymo projekto nuostata nėra pakankamai pagrįsta ir tikslinga jos atsisakyti.
Dėl licenzijų alkoholio produktų gamybai, didmeninei ir mažmeninei prekybai išdavimo
Įstatymo projekto 4 straipsnio 2 dalis ir 5 straipsnio 3 dalis nustato, kad jei steigėjai ar administracijos vadovai yra buvę kitos įmonės, nubaustos už tam tikrus alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų pažeidimus, steigėjai, administracijos vadovai ar nustatyti kiti darbuotojai, įmonėms penkerius metus nėra išduodamos licenzijos gaminti, verstis didmenine ar mažmenine prekyba alkoholio produktais.
Pirma, šis apribojimas yra formalus ir neveiksmingas, kadangi anksčiau nubaustos įmonės steigėjai ar administracijos vadovai gali formaliai perduoti nuosavybę ar įmonės valdymą kitiems asmenims ir taip išvengti įstatymo taikomų sankcijų.
Antra, šiomis nuostatomis yra ydingai suvokiamas licencijavimo tikslas. Licencijavimo tikslas yra užtikrinti teikiamų produktų ir paslaugų kokybę, bet ne reguliuoti rinkos dalyvių skaičių ar užtikrinti gerą steigėjų ar administracijos vadovų reputaciją.
Dėl minėtų priežasčių tikslinga atsisakyti įstatymo 4 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio 3 dalies projekto nuostatų.
Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse, įrengtose daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose, leidimo tvarkos
Įstatymo projekto 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse, įrengtose daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose, įmonėms išduodamos, jei jos pateikia Vyriausybės nustatyta tvarka daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrijos narių arba (jeigu ši bendrija neįsteigta) visų gyvenamojo namo patalpų savininkų ir neprivatizuotų butų nuomininkų sutikimą, kuriame jį pasirašantys asmenys gali nurodyti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką. Taip esą siekiama apsaugoti gyventojų interesus.
Tačiau gyventojai ir taip turi priemones apsaugoti savo interesus. Prieš įsikurdama daugiabutyje gyvenamajame name parduotuvė ar maitinimo įstaiga jau turi būti susitarusi su namo gyventojais, kad galės vykdyti veiklą tame name. Reikalavimas pateikti namo gyventojų sutikimą siekiant prekybos alkoholiniais gėrimais panašus į reikalavimą pateikti namo gyventojų sutikimą norint prekiauti kiekvienu nauju produktu. Daug racionalesnė ir neapsunkinanti verslo išeitis yra nustatyti, kad mažmeninės prekybos įmonė ar viešojo maitinimo įmonė turėtų pateikti vieną namo gyventojų sutikimą, kuris apimtų ir leidimą vykdyti veiklą, ir prekiauti atskirais produktais.
Todėl įstatymo projekte tikslinga atsisakyti 5 straipsnio 1 dalies.
Dėl asmenų, vairuojančių darbdavio transporto priemones, blaivumo tikrinimo
Įstatymo projekto 8 straipsnis nustato, kad asmenys, vairuojantys transporto priemones, gali būti tikrinami ir dėl alkoholio kiekio iškvepiamajame ore. Šis alkoholio kontrolės įstatymo papildymas sudarytų galimybę pakeisti Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisykles ir suteikti darbdaviui alkoholio matuokliu tikrinti jo transporto priemones vairuojančius asmenis dėl neblaivumo (girtumo). Taigi siūlomas papildymas supaprastintų darbdaviui jo transporto priemones vairuojančių darbuotojų neblaivumo tikrinimą.
Tačiau svarbu pažymėti, kad pati alkoholio kontrolės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostata, kad darbdaviai privalo užtikrinti, kad prieš reisą būtų tikrinama ar jų darbuotojai, vairuojantys įmonių, įstaigų, organizacijų transporto priemones, yra blaivūs (negirti), yra perteklinė ir nereikalinga. Siekiamas tikslas – kad transporto priemonių vairuotojai atlikdami pareigas būtų blaivūs. Net ir neesant šios nuostatos darbdavys yra suinteresuotas, kad darbuotojas darbo vietoje būtų negirtas: girtas darbuotojas paprasčiausiai blogiau dirba, jis gali susižaloti pats ir sužaloti kitus, o tai atsilieps įmonei, jei reikės atlyginti žalą, bei pakenks jos reputacijai. Jau dabar Darbo kodeksas nustato, kad neblaivų darbuotoją darbdavys gali nušalinti nuo darbo ir girtumas laikomas šiurkščiu darbo tvarkos pažeidimu. Šios normos, suteikiančios darbdaviui teisę ir galimybę kontroliuoti darbuotojo blaivumą, pakanka, kad darbdavys galėtų reguliuoti darbuotojo blaivumą darbe. Privalomas tikrinimas sudaro sąlygas dar vienam įmonių veiklos suvaržymui, kuris nedaro jokios įtakos tam, kam yra taikomas – neblaivių vairuotojų prevencijai. Įpareigojimas tikrinti blaivumą realybėje yra tik dar vienas formalumas, kuris visiškai neužtikrina blaivumo po to, kai patikrinimas bus atliktas. Tik patys darbdaviai ir po formalaus patikrinimo yra suinteresuoti žiūrėti, ar jų darbuotojai nevairuoja neblaivūs. Kyla klausimas, kam reikalingas formalus patikrinimas? Nėra nuoseklu išskirti vienos darbuotojų kategorijos – vairuotojų, nes ir kitų sričių neblaivių darbuotojų – statybininkų, orlaivių pilotų, įmonių ar institucijų vadovų – veikla taip pat yra pavojinga.
Todėl tikslinga yra ne tiek keisti darbdavio transporto priemones vairuojančių darbuotojų blaivumo tikrinimo taisykles, kiek iš viso atsisakyti nuostatos, kad darbdaviai privalo tikrinti jų transporto priemones vairuojančių darbuotojų blaivumą.
Dėl alkoholinių gėrimų reklamos draudimo
Įstatymo projekto 9 straipsnio 1 dalis numato sutrumpinti alkoholinių gėrimų reklamos laiką. Taip esą siekiama apsaugoti jaunimą nuo psichologinio spaudimo vartoti alkoholinius gėrimus ir įtvirtinti požiūrį, kad alkoholinių gėrimų vartojimas kenkia visuomenės sveikatai.
Alkoholinių gėrimų reklama kaip ir bet kurio kito produkto reklama yra vartotojo informavimo apie savo gaminamą produktą būdas. Uždraudus alkoholinių gėrimų reklamą per televiziją ir radiją, alkoholinių gėrimų gamintojai vis vien bus priversti ieškoti būdų, kaip informuoti vartotojus apie savo produktus. Todėl reklamos draudimo atveju neišvengiamai padidės paslėptos alkoholinių gėrimų reklamos kiekis. Kitaip tariant, uždraudus reklamą, reklamos būdai pasikeis, bet, tikėtina, jos kiekis išliks toks pat, taigi alkoholio reklamos draudimo tikslas nebus pasiektas.
Galimybė reklamuoti savo produktą skatina alkoholio gamintojus juos tobulinti ir daryti vartotojams patrauklesnius – kokia prasmė įdieginėti naujas technologijas, ieškoti naujų receptūrų ar saugesnių produktų, jei apie juos negali „pasigirti“ vartotojui. Todėl reklama ir gamintojų konkurencija yra alkoholio produktų kokybės ir geresnio atitikimo vartotojų poreikiams variklis.
Uždraudus reklamą yra stabilizuojama tuo momentu esama rinkos padėtis ir mažinama konkurencija: įtvirtinamos rinkos proporcijos, kurias užima atskiri prekės ženklai, taip pat stabilizuojamas balansas tarp stipriųjų ar silpnųjų gėrimų suvartojimo.
Nevalia pamiršti, kad televizija ir radijas nėra vienintelis informacijos apie alkoholinius gėrimus šaltinis. Draugai, šeima, supanti aplinka nuolat teikia informacijos nepilnamečiams apie alkoholio vartojimą, todėl tik vienintelio šaltinio televizijos išskyrimas ir jo įtakos sureikšminimas nėra pagrįstas. Pavyzdžiui, narkotinės medžiagos, net ne jų reklama, yra uždraustos, bet žmonės juos vis tiek vartoja. Tai reiškia, kad informacija apie narkotines medžiagas žmones pasiekia įvairiais kitais informaciniais kanalais. Todėl naivu tikėtis, kad ir alkoholinių gėrimų reklamos draudimas per televiziją ir radiją sumažins alkoholio vartojimą tiek tarp suaugusiųjų, tiek tarp jaunimo. Šis draudimas labiau panašus į politikų parodomąjį triuką prieš rinkėjus, kuris negali duoti tiek naudos, kiek iš jo tikimasi.
Įstatymo projekte įtraukta nuostata, kad reklamos apribojimai netaikomi tik natūralios fermentacijos alkoholiniams gėrimams. Tokia nuostata iš esmės sutrikdo konkurencijos sąlygas rinkoje tarp konkuruojančių produktų. Įstatymų leidėjas turi pateikti aiškų pagrindimą, kodėl vienam etilo alkoholio gamybos būdui yra teikiamas toks pranašumas, įstatymų leidėjas turi pasitelkti mokslinius duomenis, kurie leistų pagrįsti diskriminacinę nenatūralios fermentacijos alkoholinių gėrimų padėtį. Gaminti ir prekiauti galima bet kokios fermentacijos etilo alkoholio produktais, taip pripažįstama, kad abu būdai tinkami pagaminti saugų vartotojui produktą. Todėl skirtingos reklamos sąlygos neturėtų būti taikomos.
