Jau kurį laiką darbo rinkos tendencijos rodo lankstesnio darbo santykių reguliavimo poreikį, kad būtų atliepti ekonomikos pokyčiai. Be to, mokslinė literatūra ir empiriniai tyrimai rodo, kad didesnis lankstumas nutraukiant darbo sutartis gali palengvinti ekonomikos atsigavimą, tai naudinga esamiems ir potencialiems darbuotojas. Prielaidos ekonomikai veiksmingiau atsigauti yra ypač svarbios įmonei susiduriant su ekonominiais iššūkiais, pavyzdžiui, COVID19 sukelta ekonomine krize.
Trumpuoju laikotarpiu lankstesnės galimybės efektyviai paskirstyti žmogiškuosius išteklius sudaro sąlygas didinti įmonės našumą ir spręsti staigius ekonominius iššūkius. Ilguoju laikotarpiu galimybė efektyviai paskirstyti išteklius skatina inovacijų diegimą, naujų darbo vietų kūrimą ir naujų verslų steigimąsi, o tai svarbu siekiant pritraukti užsienio investicijų ir didinti valstybės konkurencingumą (EBPO, 2018).
Neproporcingai griežti darbo sutarčių nutraukimo reikalavimai lemia didesnį nedarbo lygį (Kugler ir Pica, 2004). Suprantama, kad darbuotojo kaip „silpnesnės šalies“ prezumpcija yra prevencinė priemonė siekiant apsaugoti darbuotojus, o tai ypač svarbu, jei valdymo kultūra yra prasta, o darbdavys stokoja reikalingos valdymo kompetencijos. Tačiau ydinga darbo santykių praktika nebus išspręsta akimirksniu ar naudojant griežtas teisines priemones. Todėl reikalinga suteikti galimybę visoms darbo santykių šalims augti savo kompetencijomis ir susitarimo gebėjimais.Poreikis nutraukti darbo sutartis gali atsirasti ne tik dėl ekonominių iššūkių, bet ir siekiant spręsti žmogiškųjų išteklių valdymo problemas, kai kitos priemonės nebepadeda.
Žmogiškųjų išteklių problemos, pavyzdžiui, „toksiškas“ darbuotojų elgesys turi ekonominę reikšmę, nes blogina darbo klimatą ir darbuotojų kūrybiškumą. Visa tai yra lemiama inovatyviam ir aukštos pridėtinės vertės darbui, kurį siekiama skatinti Lietuvoje.Pandemijos ir karantino laikotarpiu kaip niekad išryškėjo veiksmingo išteklių paskirstymo ir veiklos reorganizavimo svarba. Įmonių galimybę priimti efektyvius savalaikius sprendimus riboja ne tik konkretūs Darbo kodekse nustatyti ribojimai, neprognozuojamos sąnaudos, bet ir su darbo sutarties nutraukimu susijusios teisinės rizikos, pavyzdžiui, rizikingas, ilgas ir darbui imlus bylinėjimasis. O tai ne visais atvejais užtikrina darbuotojų apsaugą, priešingai, gali darbuotojams ir kenkti.
Šios studijos tikslas – palyginti ir įvertinti Centrinės Europos šalių – Bulgarijos, Čekijos, Estijos, Lietuvos, Lenkijos ir Slovakijos – darbo sutarčių nutraukimo taisyklių ir kaštų reguliavimą. Pagal analizės rezultatus teikiami pasiūlymai, kaip tobulinti teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrinta pusiausvyra tarp efektyvaus išteklių panaudojimo ir tinkamos darbuotojų apsaugos. Taikomi šie mokslinio tyrimo metodai: literatūros apžvalga ir analizė, duomenų sisteminimas, lyginamoji duomenų analizė ir ekspertinis interviu
Analizę „Darbo sutarčių nutraukimo kaštų studija: pusiausvyra tarp efektyvaus išteklių paskirstymo ir tinkamos darbuotojų apsaugos“ skaityti galima čia.
