I. Valeškaitė. Mažinti popierizmą ne „ant popieriaus“, o realybėje

Iš pusantro milijardo dydžio žadėto paketo nuo koronos nukentėjusiam verslui paramos suteikta vos už mažiau nei 4 procentus. Būtų suprantama, jei to priežastis būtų grynai pinigų trūkumas. Tačiau skolinantis ir tuštinant sukauptus rezervus pinigai lyg ir nėra pagrindinė problema. Paramos nesulaukiantis verslas skundžiasi, kad norint ją gauti, būtina užpildyti krūvas ataskaitų, jas tikslinti. Paramos teikimo sąlygos ir reikalavimai pasikeitė net kelis kartus – biurokratijos krumpliaračiuose iš lėto malamės net ir tuomet, kai sureaguoti reikia staigiai.

Nekeista, kad tokia pavėluota reakcija mus kamuoja susidūrus su didžiuliu neapibrėžtumu dėl ateities, kai aplinkybės, tokios kaip pasaulinė pandemija ar karantinas – naujos ir nepatirtos. Juk „raudona biurokratijos juosta“ mus pančioja ir tuomet, kai ekonomika tvirtai laikosi ant kojų. Nepaisant to, kad valstybinės institucijos skelbiasi biurokratinę naštą vien 2019 sumažinusios 12,8 mln. eurų, o per pastaruosius 6 metus – visais 122 mln. eurų., verslas ir gyventojai skundžiasi šio sumažėjimo nejaučiantys. Pažiūrėjus atidžiau, darosi aišku kodėl. Štai daugiau nei 70 mln. eurų administracinė našta sumažėjo leidus įmonėms nebepildyti popierinių kasos aparatų žurnalų. Tiesa, tik tuo atveju, jei bus įsigyti nauji ir modernūs kasos aparatai. Tam išleisti reikėtų apie 68 mln. eurų. Tokių lėšų investicijoms neturinčios įmonės ir toliau kasdien  kasos operacijų žurnale klijuoja darbo dienos bei kalendorinio mėnesio ataskaitas.

Vos pusantro milijono eurų – tiek valstybės institucijų vertinimu verslui turėjo kainuoti prisitaikymas prie išmaniojo mokesčių administravimo. Deja, po Valstybės kontrolės audito paaiškėjo, kad informacinių sistemų pritaikymo kaina – virš 50 mln. eurų. Dar 18 mln. eurų kainuoja kasmetinis duomenų pateikimas.

Sužinoję, kad Vieningos gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos informacinė sistema (GPAIS) turėjo taupyti jų lėšas, nustemba ne vienas praktikas. Iki šiol ši taisoma ir tobulinama sistema yra tapusi finansininkų ir visų, apskaitančių pakuotes, gaminius bei atliekas, keiksmažodžiu. Teko girdėti kavinės buhalterio pasakojamą anekdotą, kurio esmė, kad jei kavinė kepa bulves pridengusi folija, tuomet taikoma vienokia atliekų apskaitymo tvarka, tačiau jei patiekia bulvę, keptą folijoje, – tai tuomet folija jau laikoma prekės pakuote ir apskaitoma kitaip. Juokai juokais, bet šiame matyt per daug detalių, kad jis būtų visai be pagrindo.

Reguliavimus verslui ir gyventojams kurpia ne tik centrinė valdžia, bet ir savivaldybės, Štai  Advokatų profesinės bendrijos „RIDD Vilnius“ ir UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ Ekonomikos ir inovacijų ministerijos užsakymu atliktas tyrimas rodo, kad norint pradėti smulkųjį verslą – atidaryti kioską ar prekybos paviljoną Vilniuje, turi įgyvendinti 18 reikalavimų, Visagine – 11, Kaune – 8, Klaipėdos raj. – 4, Druskininkuose – 1. Nors didesni miestai, žinoma, dažnai sprendžia sudėtingesnes problemas, akivaizdu, kad erdvės perteklinėms procedūroms, pasikartojančių duomenų pateikimui, besidubliuojantiems reikalavimams apkarpyti – apstu.

Pokytis įmanomas, kai dereguliavimas taps savaiminiu tikslu. Juk dabar kai tenka spręsti kokią nors viešojo gyvenimo problemą dažnai nueinama lengviausiu – reguliavimų keliu. Po renginio nekultūringi organizatoriai paliko kalną šiukšlių? Įpareigojimas statyti po kelis konteinerius visiems, organizuojantiems renginius ateityje. Kažkas turguje prekiauja mėsa „iš po prekystalio“? Reikalavimas sąžiningiems prekeiviams dukart per dieną registruoti parduodamas prekes ir jų kiekius. Nors šiukšlių surinkimą renginių organizatoriai gal jau organizuoja kitu, jiems patogesniu ir pigesniu būdu. O tuomet kai sąžiningi prekeiviai per mėnesį vieną papildomą dieną skirs duomenų suvedimui į sistemas, turguje ir toliau bus pardavinėjami „šešėliniai“ lašiniai.

Savanoriškų, savireguliacinių, elgesio ekonomikos studijomis paremtų alternatyvų, bei galimybės egzistuojančią problemą spręsti švietimu bei visuomenės informavimu, įvertinimas turėtų tapti kasdieniu viešojo sektoriaus tarnautojo palydovu. Neabejotina, kad dauguma jų ir patys tokius sprendimus skatintų. Tam būtina institucijose diegti laisvės, o ne reguliavimų kultūrą, motyvuoti ją atstovaujančius pareigūnus, dalintis gerąja praktika. Juk darbo dienos pabaigoje užvėręs duris naujo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos reguliavimo autorius veikiausiai nervinasi nesulaukdamas statybos leidimo ar savivaldybės tarnautojo parašo, o šeimos gydytoja džiaugiasi, kad daugiau laiko gali skirti pacientams, užuot rašiusi pažymas apie dėl ligos praleistas pamokas mokinių tėvams. Visi sėdime vienoje valtyje, tad nebekraukime į ją reguliavimo naštos.

Šią savaitę minėjome Pagarbos mokesčių mokėtojams dieną, ir norisi priminti, kad įvairūs reguliavimai ir  biurokratiniai reikalavimai – tai papildomas netiesioginis mokestis. Jis gali būti ne mažiau svarbus, nei mums įprasta mokesčių našta. Tai parodė ir dabartiniai bandymai greitai reaguoti į koronaviruso sukeltą šoką ekonomikai – priemonių daug, dauguma jų – geros, bet įgyvendinimas, deja, stringa.