Dėl Stambios prekybos mokesčio įstatymo projekto (Nr. XIIIP-3950)
Lietuvos laisvosios rinkos institutas išnagrinėjo Stambios prekybos mokesčio įstatymo projektą (Nr. XIIIP-3950) (toliau – Projektas) ir teikia pastabas ir pasiūlymus.
Projektu siūloma nustatyti 1 proc. apyvartos dydžio stambios prekybos mokestį, taikomą pardavėjams, kurių per kalendorinį mėnesį bendra atlygio (išskyrus PVM) už Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims parduotas prekes suma viršytų 2 mln. eurų (toliau – stambios prekybos mokestis).
Siūlome nepritarti Projektui dėl žemiau nurodytų priežasčių.
Projektu siūlomos nuostatos yra diskriminacinės ir iškreipiančios konkurenciją
Siūlymas įvesti stambios prekybos mokestį pardavėjams, kurių mėnesio apyvarta viršija 2 mln. eurų, yra diskriminacinis ir galimai pažeidžiantis LR Konstitucijos 29 str. įtvirtintą asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Mokestis iškreiptų konkurenciją, nes daliai mažmeninės prekybos įmonių suteiktų selektyvų pranašumą prieš analogišką veiklą vykdančias įmones, kurių apyvarta neviršija 2 mln. eurų ir kurios nepatirtų kaštų, susijusių su stambios prekybos mokesčio mokėjimu.
Nepagrindžiama, kodėl pasirinkta 2 mln. eurų apyvartos riba, taip pat neaišku, kodėl šis mokestis nebūtų taikomas pajamoms, gautoms už parduotus vaistus (vaistinius preparatus), energinius produktus bei komunaliniais inžineriniais tinklais tiekiamas dujas, vandenį ir visų rūšių energiją, kurie taip pat gali būti laikomi prekėmis.
Projekto rengėjų teiginys, kad priėmus Projektą, prekybos sektoriuje būtų perskirstyta apmokestinamoji našta, nes dideles apyvartas šiame sektoriuje generuojantys ūkio subjektai paprastai patiria proporcingai mažesnes sąnaudas nei mažesnes apyvartas generuojantys ūkio subjektai, nėra pagrindžiamas ir negali būti laikomas pagrindu diskriminuoti juos pagal apyvartą. Nėra įrodyta, kad sąnaudos yra tiesiogiai susijusios su pardavimo pajamomis. Tiek veiklos sąnaudos, tiek pajamos priklauso nuo daugelio veiksnių – sezoniškumo, rinkos dydžio, įmonės naudojamos veiklos ir pardavimų strategijos ir t.t. Kitaip tariant, net ir tos įmonės, kurių mėnesio apyvarta nesiekia 2 mln. eurų, gali pasižymėti santykinai mažesniu sąnaudų lygiu nei tos, kurių apyvarta nustatytą ribą viršija, ir atvirkščiai. Priėmus projektą, pardavėjai, kurių mėnesio apyvarta siekia 2 mln. eurų, atsidurtų santykinai prastesnėje padėtyje.
LRS Teisės departamento išvadoje taip pat atkreipiamas dėmesys, kad 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – Direktyva) 401 straipsnyje yra konstatuota, jog nepažeidžiant kitų Bendrijos teisės nuostatų, valstybėms narėms nedraudžiama įvesti bet kokius mokesčius ar rinkliavas, kurie negali būti laikomi apyvartos mokesčiais. Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) jurisprudencijoje konstatuota, jog šis straipsnis draudžia valstybėms narėms šalia pridėtinės vertės mokesčio įvesti papildomus mokesčius, kuriuos būtų galima apibūdinti kaip apyvartos mokesčius. ETT savo jurisprudencijoje išskyrė esmines pridėtinės vertės mokesčio charakteristikas: mokestis yra bendrai taikomas sandoriams dėl prekių ir paslaugų, jis yra proporcingas šių prekių ir paslaugų kainai, nesvarbu, kiek buvo atlikta operacijų, juo apmokestinamas kiekvienas gamybos ir paskirstymo proceso etapas ir juo apmokestinama prekių ir/arba paslaugų pridėtinė vertė, mokestį sumoka galutinis vartotojas. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad projekto nuostatos prieštarauja aukščiau nurodytoms Direktyvos nuostatoms.
Priėmus Projektą mokestį turėtų mokėti net ir nuostolingai veikiančios įmonės
Atkreipiame dėmesį, kad įmonės apyvartos dydis nėra susijęs su jos veiklos rezultatu – pelnu ar nuostoliu. Todėl priėmus siūlomą mokestį, jį tektų mokėti ir įmonėms, kurių veikla yra nuostolinga. Panašaus dydžio pagal apyvartą įmonės gali skirtis veiklos pelningumu ir galimybėmis mokėti mokesčius.
Remiantis šiuo metu galiojančio pelno apmokestinimo tvarka, jeigu mokestiniais metais iš pajamų atėmus neapmokestinamąsias pajamas ir atskaičius leidžiamus bei ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus, gaunami mokestinio laikotarpio nuostoliai, šių nuostolių suma gali būti perkeliama į kitus mokestinius metus taip užtikrinant tikslesnį veiklos rezultato apmokestinimą pelno mokesčiu. Kitaip tariant, yra pripažįstama, kad įmonės veikloje yra galimi svyravimai. Tuo tarpu apyvartos mokestį mokėti tektų, jei nors vieną mėnesį įmonės apyvarta pasiektų 2 mln. eurų, nors, pavyzdžiui, likusius 11 metų mėnesių įmonė neatliktų nė vieno pardavimo.
Mokestis gali būti laikomas valstybės pagalba
Europos Komisija (EK) analogiškus apyvartos mokesčius, kuriuos norėta įvesti kitose ES šalyse narėse, pripažino valstybės pagalba, nesuderinama su vidaus rinkos veikimu. Valstybės pagalba pripažinti 2015 m. Vengrijoje įvesti mokesčiai po EK sprendimo nebėra taikomi, sprendimas Europos Sąjungos Teisingumo Teisme dar nepriimtas. Dėl mažmeninės prekybos mokesčio, įvesto Lenkijoje 2016 m. taip pat laukiamas ESTT sprendimas. Lenkija mokesčio netaiko dėl rizikos, kad ESTT sprendimas bus nepalankus. 2018 m. Slovakijoje įvestą apyvartos mokestį EK pripažino diskriminaciniu ir jo taikymą sustabdė.
LR konkurencijos taryba savo išvadoje pažymi, kad įvertinus kitų valstybių patirtį, neatmestina tikimybė, kad siūlomas mokestis būtų laikomas valstybės pagalba ūkio subjektams, kuriems šis mokestis netaikomas, ir siūlo kreiptis į EK dėl išvados. Konkurencijos taryba taip pat atkreipia dėmesį, kad jei mokesčio taikymo eigoje būtų pripažinta, kad jis yra laikomas valstybės pagalba, tokia pagalba būtų laikoma neteisėta ir kiltų rizika, kad valstybės pagalba turės būti išieškota iš pagalbos gavėjų su palūkanomis.
Stambios prekybos mokesčio bazę nustatyti dažnu atveju yra neįmanoma, o mokesčio administravimas sukeltų itin didelę naštą ūkio subjektams ir mokesčių administratoriui
Projekte nurodyta, kad stambios prekybos mokesčio bazė yra pardavėjo gauta bendra atlygio už Lietuvos Respublikos teritorijoje vartotojams parduotas prekes suma, viršijanti 2 mln. eurų per mokestinį laikotarpį. Vartotojas yra apibrėžiamas kaip fizinis asmuo, įsigijęs prekę vartojimo tikslais, kurie nesusiję su vartotojo verslu, amatu ar profesija.
Atkreiptinas dėmesys, kad parduodant prekę pirkėjui, šiuo metu nėra galimybės nustatyti, ar ši prekė bus naudojama vartojimo, verslo, amato ar profesijos tikslais. PVM sąskaitos faktūros gali būti išrašomos pirkėjams, perkantiems prekes vartojimo, o ne verslo tikslais. Kita vertus, asmenys, perkantys prekes verslo, amato ar profesijos tikslais gali neprašyti PVM sąskaitos faktūros – išlaidos gali būti pripažįstamos sąnaudomis pagal kasos aparatų kvitus, jei perkamų prekių ar paslaugų vertė įskaitant PVM nesiekia 100 eurų. Individualia veikla besiverčiantys asmenys gali iš savo veiklos pajamų atskaityti 30 proc. jų dydžio neviršijančias išlaidas be šių išlaidų pagrindimo dokumentų.
Ūkio subjektai privalėtų vesti dvigubą apskaitą – atskirti vartotojus, įsigyjančius prekę vartojimo tikslais, nuo tų, kurie perka prekę vartojimo, susijusio su vartotoju verslu, amatu ar profesija, tikslais. Mokestį apskaičiuoti ir mokėti tektų 12 kartų per metus. Didelę administracinę naštą patirtų ir mokesčių administratorius, kuriam reiktų adaptuoti sistemas, parengti išaiškinimus, apmokyti darbuotojus, atlikti mokestinius patikrinimus. Ši našta itin padidėtų tuo atveju, jei siekiant išvengti mokesčio naštos juridiniai asmenys būtų skaidomi į smulkesnius vienetus.
Stambios prekybos mokestis pažeistų vartotojų interesus
Egzistuoja didelė tikimybė, kad visa mokesčio našta būtų perkelta vartotojams, tai reikštų, kad didėtų vartojimo prekių kainos. Primename, kad 2019 m. įsigaliojusios priemonės, tokios kaip viešas skirtingų prekybos tinklų kainų lyginimas, bei galimybė Konkurencijos tarybai tikrinti sutartis tarp prekybininkų ir tiekėjų, nepaisant jų abejotino poveikio, buvo deklaruojamos „kovos su kainomis“ dalis.
Stambios prekybos mokesčio įvedimas tiesiogiai prisidėtų prie kainų lygio šalyje didėjimo. Atkreiptinas dėmesys, kad remiantis Eurostat duomenimis, 2019 m. vartojimo krepšelyje vaistų svoris siekė 3,3 %, elektra, dujos, kietasis kuras ir šildymas – 6,5 %, vanduo 0,4 %. Tuo tarpu maistas ir gėrimai – 19,8 %, rūbai – 6,8 %. Tad lengvata būtų taikoma tik itin nedidelei gyventojų vartojamų prekių daliai. Ypatingai toks mokestis paliestų interesus tų, kurių pajamos yra mažos (o galimų stambios prekybos mokesčio mokėtojų parduodamos prekės ir paslaugos sudaro didelę vartojimo krepšelio dalį) ar auga lėčiau – pensijų ar socialinės paramos gavėjų.
Atkreiptinas dėmesys, kad stambios prekybos mokestis būtų taikomas ne tik mažmeninei prekybai maisto produktams, bet ir prekybai buitine technika, naujais ir dėvėtais drabužiais, netgi – gyvenamaisiais butais.
Net jei ne visas mokestis būtų perkeltas į galutines prekių kainas ar jo sąnaudos nebūtų amortizuotos mažinant (nedidinant) atlyginimus, o dengiamos iš veiklos pelno, didėjant selektyviam mažmeninės prekybos sektoriaus apmokestinimui, jau veikiančios įmonės ir savo investicijas šioje srityje planuojančios Lietuvos ir užsienio įmonės, tikėtina, persvarstytų plėtros planus. Būtina įvertinti, kad 1 % dydžio mokestis nuo apyvartos pelnui atsiliepia ženkliai didesne apimtimi. Pavyzdžiui, jei įmonės pelno marža siekia 3%, o mėnesio apyvarta – 3 mln. eurų, tuo atveju, kai ji negali perkelti šio mokesčio pirkėjams ar darbuotojams, jos pelnui pelno ir apyvartos mokesčių bendra našta sieks daugiau nei 26 %. Iki mokesčio įvedimo pelno mokesčio našta iki šiol siekė 15%. T.y. šiuo atveju šių mokesčių našta išaugtų daugiau nei 9 p.p. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu yra užregistruoti Projektai, kuriais siekiama padidinti pelno ir gyventojų pajamų mokesčių, taikomų dividendams, tarifus nuo 15 iki 20 %. Visa tai lemtų itin ryškius neigiamus mokestinės aplinkos pasikeitimus. Tad papildomas mažmeninės prekybos apmokestinimas prieštarautų deklaruojamam tikslui didinti konkurenciją mažmeninėje prekyboje.
Siūlomas mokestis galėtų pakenkti Lietuvos gamintojų interesams
Nors Projekto autoriai teigia, jog Projektu siekiama skatinti smulkaus verslo plėtrą, nėra vertinama, kaip stambios prekybos mokestis paveiktų Lietuvos gamintojų interesus, tuo atveju, jei mokesčio našta būtų perkeliama gamintojams arba mokesčio sąnaudas būtų bandoma amortizuoti keičiant prekių asortimentą pigesnėmis prekėmis. Tikėtina, kad prekybos asortimente mažėtų brangesnių, lietuviškų prekių dalis ir jos būtų pakeičiamos pigesnėmis atvežtinėmis prekėmis.
Projekto įsigaliojimas neatitiktų Teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų
LR Teisėkūros pagrindų įstatyme (20 str. 3 d.) numatyta, kad mokesčių įstatymai, nustatantys naujus mokesčius, naujus mokesčio tarifus, mokesčio lengvatas, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką […] įsigalioja ne anksčiau kaip po 6 mėnesių nuo oficialaus paskelbimo dienos. Ši nuostata netaikoma tik su biudžetu susijusiems mokesčių įstatymų pakeitimo ar papildymo įstatymams. Atkreipiame dėmesį, kad Projektu nėra keičiami ar papildomi galiojantys teisės aktai, o įvedamas visiškai naujas mokestis. Todėl numatoma mokesčio įsigaliojimo data nuo 2020 m. sausio 1 d. pažeistų LR Teisėkūros pagrindų įstatymo nuostatas.
Jei galiausiai būtų priimtas kartu su 2020 m. biudžetu, nuo jo priėmimo iki įsigaliojimo liktų mažiau nei mėnuo. Mokesčių mokėtojai turi turėti galimybę pasiruošti mokesčių pokyčiams – priimti su padidėjusia mokesčių našta susijusius sprendimus, planuoti savo veiklą ir pinigų srautus, pritaikyti apskaitos sistemas ir t.t.
Nėra atliktas siūlomo teisinio reguliavimo vertinimas
LR Teisėkūros pagrindų įstatyme (15 str.) numatyta, kad rengiant teisės akto, kuriuo numatoma reglamentuoti iki tol nereglamentuotus santykius, taip pat kuriuo iš esmės keičiamas teisinis reguliavimas, projektą, privalo būti atliekamas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas. Šio vertinimo išsamumas turi būti proporcingas galimoms numatomo teisinio reguliavimo pasekmėms. […] Atliekant numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, nustatomas galimas teigiamas ir neigiamas poveikis to teisinio reguliavimo sričiai, asmenims ar jų grupėms, kuriems bus taikomas numatomas teisinis reguliavimas. Atsižvelgiant į teisės akte numatomo naujo teisinio reguliavimo pobūdį, mastą, turi būti įvertinamas poveikis ekonomikai, konkurencijai, valstybės finansams, socialinei aplinkai, viešajam administravimui, teisinei sistemai, kriminogeninei situacijai, korupcijos mastui, aplinkai, administracinei naštai, regionų plėtrai ir kitoms sritims.
Projekto rengėjai nepateikia poveikio vertinimo rezultatų. Atlikti konsultaciją dėl siūlomo stambios prekybos mokesčio siūlo ir išvadas pateikusios institucijos – LR finansų ministerija, LR konkurencijos taryba, LRS kanceliarijos Teisės departamentas. Pastarojo išvadoje pažymima, kad siūlomas nustatyti teisinis reguliavimas yra fragmentiškas, nenuoseklus, netikslus, nesuderintas su kituose teisės aktuose numatytu teisiniu reguliavimu, neišbaigtas ir galimai kuriantis teisės spragas. Jame vartojamos sąvokos yra apibrėžtos ir neaiškios, tad gali būti įvairiai ir plačiai interpretuojamos. Tai sudaro prielaidas kilti teisiniam neaiškumui ir netikrumui, t.y. nesudaromos prielaidos teisinių santykių subjektams savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus.
Dėl šių priežasčių siūlome nepritarti teikiamam Projektui.
