Lietuvos laisvosios rinkos instituto pastabos ir pasiūlymai dėl Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 55 ir 87 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-1269
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išnagrinėjo Lietuvos laisvosios rinkos instituto pastabos ir pasiūlymai dėl Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 55 ir 87 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą XIIIP-1269 (toliau – Projektas) ir teikia šias pastabas ir pasiūlymus.
Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 55 ir 87 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIIP-1269 (toliau – Projektas) siekiama nustatyti, kad tiekėjai viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu darbuotojams mokėtų ne mažesnį mėnesinį arba valandinį darbo užmokestį nei 0,8 šalies vidutinio mėnesinio ar valandinio darbo užmokesčio (VDU), apskaičiuoto pagal valstybės oficialius statistikos duomenis. Projekte tiekėjui keliamas imperatyvus reikalavimas mokėti ne mažesnį negu 0,8 VDU tiesiogiai riboja kai kurių mažiau finansiškai pajėgių subjektų galimybę dalyvauti viešuosiuose pirkimuose.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas įvertino Projektą ir siūlo nepritarti siūlomiems pakeitimams dėl toliau nurodytų argumentų.
Projektas užkirstų kelią viešuosiuose pirkimuose dalyvauti įmonėms iš regionų, smulkiam verslui
2018 m. II ketvirčio duomenimis 26-šiose savivaldybėse vidutinis darbo užmokestis nesiekė 0,8 šalies VDU (Statistikos departamento duomenys). Tai reiškia, kad dalis regionuose veikiančių įmonių, net jei jos mokėtų regiono vidurkį atitinkančius atlyginimus, jos de facto negalėtų pretenduoti laimėti viešąjį pirkimą su turimais atlyginimais. Net jei Projekto reikalavimas darbuotojams mokėti ne mažiau nei 80 proc. VDU būtų skaičiuojamas pagal VDU skirtingose ekonominėse veiklose, ši problema vis tiek išliktų.
Projekto taikymas mažins subjektų konkurenciją viešuosiuose pirkimuose ir neužtikrins viešųjų pirkimų procedūros efektyvumo ir skaidrumo
Projekto taikymas tiesiogiai apribos smulkių įmonių galimybę dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, kai įmonė neturi finansinių galimybių darbuotojams mokėti 0,8 VDU. Be to, Projektu siekiama nustatyti, kad renkantis tiekėjus turi būti vertinama, kiek potencialaus tiekėjo siūlomas atlyginimas viršija 0,8 VDU. Todėl didesnį atlyginimą mokantiems tiekėjams būtų automatiškai skiriamas didesnis balas. Taigi smulkusis verslas gali tiesiog neturėti finansinių galimybių konkuruoti su didelėmis įmonėmis, kurios siekia dalyvauti viešajame pirkime.
Be to, pareiga užsienio subjektams mokėti 0,8 užsienio valstybės VDU gali būti nesusijusi su realiomis darbo rinkos sąlygomis, nes užsienio VDU pagal veiklos rūšį gali reikšmingai skirtis nuo Lietuvos VDU. Atitinkamai užsienio subjektui numatytas įpareigojimas mokėti ne mažesnį negu 0,8 užsienio valstybės VDU už darbą Lietuvoje (už kurį, pavyzdžiui, už tokio paties pobūdžio darbą mokamas mažesnis VDU) būtų neproporcingas, nepagrįstas ir galimai atgrasytų užsienio subjektus nuo veiklos vykdymo Lietuvoje.
Projekto įgyvendinimas didins valstybės biudžeto išlaidas
Priėmus Projektą dėl tiekėjui išaugusių sąnaudų atlyginimams didės ir iš tiekėjo perkamų prekių ir paslaugų kainos, todėl valstybės ir savivaldybių išlaidos viešiesiems pirkimams atitinkamai didės. Projekto aiškinamajame rašte nėra įrodoma, kad papildomos išlaidos viešųjų pirkimų vykdymui bus kompensuotos, nes taikoma tik prielaida, kad turėtų būti surenkama daugiau mokesčių dėl padidėjusių atlyginimą ir sumažėtų valstybės ir savivaldybių išlaidos socialinei paramai. Minėtieji padariniai yra netiesiogiai susiję su Projekto įgyvendinimu, jų tikimybė yra atsitiktinė, nes Projekto taikymas negarantuoja darbo užmokesčio automatiško didinimo ir nesudaro tiesioginių prielaidų mažinti socialinės paramos išlaidas.
Projekto nuostatos yra nesuderintos su kitų teisės aktų nuostatomis
Darbo kodekso (DK) 141 straipsnyje nurodoma, kad darbuotojo darbo užmokestis per mėnesį negali būti mažesnis už nustatytą minimalųjį darbo užmokestį. Šis užmokestis gali būti išreikštas minimaliu valandiniu atlygiu arba minimalia mėnesine alga. Pagal Projektą, tiekėjui tam tikrais atvejais mokėti didesnį negu minimalus atlyginimas sudarytų prielaidas atsirasti iškreiptam teisės aktų nuostatų santykiui ir atitinkamų teisės aktų nuostatų taikymo nenuoseklumui. Be to, Projekte siekiama įtvirtinti reikalavimą, kad darbuotojams būtų užtikrintas ne mažesnis negu minimalios mėnesinės algos arba minimalaus valandinio atlyginimo mokėjimas pagal valstybės, kurioje yra įsteigtas tiekėjas bei jo numatomas (-i) pasitelkti subrangovas (-ai) teisės aktus, yra netikslingas, nes pagal taikytiną Europos Sąjungos teisę Lietuva negali reikalauti didesnės darbuotojų apsaugos, nei jos nustatyta minimali apsauga (įskaitant minimalųjį darbo užmokestį).
Projekto nuostatos varžytų tiekėjo teisę savarankiškai organizuoti darbą ir su juo susijusius veiklos aspektus
Projektu siūlomas įteisinti reguliavimas nesudaro prielaidų diferencijuoti darbo užmokesčio pagal vykdomų funkcijų ypatumus, atliekamo darbo sudėtingumą, trukmę, kuriamą vertę ar kitas reikšmingas aplinkybes. Taikant Projektą, darbdaviams gali tekti mokėti 0,8 VDU ir už tokius darbus, už kuriuos įprastai mokamas mažesnis atlyginimas.
Atsižvelgiant į tai, kad objektai gali būti skirtingos apimties ir sudėtingumo, tiekėjui gali būti tikslinga asmenis įdarbinti ne visą darbo laiką, tačiau iš Projekto nuostatų nėra aišku, koks teisinis reguliavimas būtų taikomas tokiais atvejais. Taikant Projekto nuostatas praktikoje gali susidaryti ydinga situacija, kuomet tiekėjas negalėtų samdyti asmenų dirbti ne visą darbo dieną ir visais atvejais tiekėjas būtų įpareigotas mokėti 0,8 vidutinės mėnesinės algos už faktiškai ne visą darbo dienos laiką. Kitu atveju, jeigu Projektu tiekėjams leidžiama įdarbinti asmenis ne visai darbo dienai, Projektu nebūtų pasiektas tikslas sumažinti šešėlinio verslo apimtis šalyje, nes darbdaviai ir toliau turėtų galimybę asmenis oficialiai įdarbinti ne visai darbo dienai, o už faktiškai atliktą darbą, kuris viršytų deklaruojamą etato dalį, būtų mokama neoficialiai.
Be to, Projekto taikymas praktikoje gali sukelti neproporcingus ir nepagrįstus įpareigojimus darbdaviams, nes siekdami dalyvauti viešajame pirkime darbdaviai būtų įpareigoti mokėti 0,8 VDU net ir tiems darbuotojams, kurie nėra susiję su viešuoju pirkimu, arba už darbus, kurie nėra susiję su viešojo pirkimo sutarties objektu. Pavyzdžiui, jeigu tiekėjo darbuotojas dirba keliuose objektuose, kurių tik vienas yra susijęs su viešuoju pirkimu, darbdavys turėtų formalią pareigą visus atliekamus darbuotojo darbus apmokėti pagal viešojo pirkimo sąlygas.
Projektu siekiamas įteisinti tiekėjų kontrolės ir sankcijų skyrimo mechanizmas nėra pakankamai aiškus
Projektu siekiama sudaryti perkančiajai organizacijai galimybę nuolat tikrinti ir kontroliuoti ūkio subjektą (tiekėją) savo nuožiūra, o už atlyginimo mokėjimo įsipareigojimų sąlygų nesilaikymą leisti taikyti sankcijas. Svarstytina, ar dėl tokios kontrolės nebūtų nepagrįstai apsunkinta viešųjų pirkimų procedūra ir sutarties vykdymas. Be to, nėra detalizuojama sankcijų apimtis, teikėjo galimybės kvestionuoti vienašališkai pritaikytas sankcijas, kurių potencialus tiekėjas sudarydamas sutartį iš esmės negalėtų koreguoti.
Siūlome nepritarti Projektui
