Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išnagrinėjęs Konkurencijos įstatymo Nr. VIII-1099 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą (Projektą) Nr. XIIP-3217 teikia pastabas ir pasiūlymus.
Projektu siūloma įteisinti tokį reguliavimą, kad bankas būtų laikomas užimančiu dominuojančią padėtį rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 30 procentų. Taip pat, jei neįrodoma priešingai, laikoma, kad kiekvienas iš trijų ar mažesnio skaičiaus bankų, kuriems tenka didžiausios atitinkamos rinkos dalys, kartu sudarančios 55 procentus ar didesnę atitinkamos rinkos dalį, užima dominuojančią padėtį.
Dėl aiškinamajame rašte pateiktų argumentų
Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad Lietuvoje veikiančių komercinių ir užsienio bankų filialų kontroliuojamo turto dalys pasiskirsto nuo 16 iki 28 procentų rinkos. Teigiama, kad tokie duomenys rodo, jog būtina kovoti prieš numanomai monopolinę padėtį Lietuvoje užimančius didžiuosius komercinius bankus.
Dominuojančios padėties prezumpcija Konkurencijos įstatyme numatyta tam, kad peržengus tam tikrą rinkos koncentracijos ribą, ūkio subjektai būtų vertinami dėl galimo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi. Tai reiškia, kad vien tai, jog atskiras subjektas užima dominuojančią padėtį, dar nereiškia, kad yra pažeidžiamas Konkurencijos įstatymas. Didesnės nei bendrosios 40 procentų, ar tuo labiau siūlomos 30 procentų rinkos kontroliavimas, pats savaime nėra pažeidimas. Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejai numatyti Konkurencijos įstatymo 7 str., tai yra tada, kai atliekami įvairūs veiksmai, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus. Tokia nuostata suponuoja, kad įstatymų leidėjas, numatydamas skirtingas dominuojančios padėties prezumpcijos ribas, turi aiškiai ir argumentuotai nurodyti priežastis, kodėl, jo manymu, piktnaudžiavimai rinkos dalimi gali pasireikšti kontroliuojant mažesnę rinkos dalį, nei nustatyta bendrojoje dominuojančios padėties prezumpcijoje. Projekto rengėjai tam nepateikia jokių argumentų. Dėl to galima manyti, kad toks specialus bankų sektoriaus reguliavimas neturi jokio pagrindo.
Be to, kaip nurodo Projekto autoriai, pati bankų rinka tarp žaidėjų pasiskirsčiusi apylygiai. Tai reiškia, kad piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi praktiškai nėra galimybių ir mažesnė dominavimo prezumpcija neturi prasmės.
Reikia atkreipti dėmesį, kad Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad būtina imtis priemonių ir veiksmų, kuriais būtų sudarytos tvarios konkurencinės sąlygos numanomai monopolinę padėtį Lietuvoje užimantiems didiesiems komerciniams bankams. Tačiau patys Projekto rengėjai nurodo, kad skirtingi bankai kontroliuoja nuo 16 iki 28 procentų rinkos. Dėl šios priežasties žodžiai “monopolinė padėtis” vartojami nesiremiant ekonomine logika. Rinkos koncentracijos pasiskirstymas tarp skirtingų subjektų rodo, kad šioje rinkoje nėra nei monopolisto, nei banko, užimančio dominuojančią padėtį.
Dėl dominavimo prezumpcijos nustatymo
Reikia atkreipti dėmesį, kad nėra objektyvių duomenų, pagal kuriuos būtų galima tiksliai apskaičiuoti bankų užimamą rinkos padėtį. Bankų rinkos koncentracija skaičiuojama ne tik pagal projekto rengėjų nurodytą bankų turtą, tačiau kartu ir pagal paskolų bei indelių portfelius. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad dėl skirtingų paslaugų bankai konkuruoja su kitų rinkų žaidėjais. Pavyzdžiui, bankų sektorius nėra izoliuotas. Teikdami įvairias paslaugas bankai konkuruoja su kitų sektorių žaidėjais. Tai jaučiama kredito, lizingų, draudimo, pensijų kaupimo ir kt. rinkose. Dėl šios priežasties bus itin sunku tiksliai apsibrėžti rinką ir tuo pačių įvertinti rinkos koncentraciją.
Atkreipiame dėmesį, kad toks išskirtinis bankų teisinis reguliavimas pažeis ūkio subjektų teisinių lūkesčių ir teisinio tikrumo principą. Tam, kad galėtų planuoti savo veiklą, verslui reikalinga pastovi ekonominė aplinka, kurioje teisinis reguliavimas yra stabilus. Nepagrįstai diferencijuojamas ir neproporcingai griežtinamas reguliavimas apsunkins bankų veiklą. Bankų sektorius yra pakankamai dinamiška ūkinė veikla. Tai reiškia, kad užsienio kapitalo bankams nebūtų didelių sunkumų tiesiog perkelti savo įmonių veiklą į kitas šalis. Nors tai ir sukeltų tam tikrų trumpalaikių teisinių ir finansinių padarinių bankams, tačiau ilgalaikę žalą patirtų valstybė, kuri surinktų mažiau mokesčių.
Taip pat reikia pastebėti, kad kitose ES šalyse dominavimo prezumpcija arba apskritai nenumatoma, arba daugeliu atveju yra bent 40 procentų rinkos koncentracijos vienam rinkos žaidėjui. Specialios dominavimo ribos prezumpcijos bankų sektoriui kitose šalyse apskritai nėra.
Dėl lygiateisiškumo ir proporcingumo principų
Projektu siekiama sugriežtinti specifinių verslo subjektų – bankų veiklą, siekiant apsaugoti tiekėjus nuo nesąžiningų bankų veiksmų. Toks įstatymo sugriežtinimas vienai ūkinei veiklai kelia abejonių dėl įstatymo pagrįstumo. Atskiros ir dar griežtesnės dominavimo prezumpcijos taikymas bankų sektoriui nepagrįstai išskiria šią ūkio šaką iš kitų, o įmonės, užsiimančios mažmenine prekyba, yra diskriminuojamos, palyginti su kitomis ūkio šakomis. Toks išskirtinis reguliavimas turi būti argumentuotas. Tuo tarpu Projekto rengėjai nepateikia jokių reikšmingų argumentų, kodėl turėtų būti taikomas išskirtinis teisinis reguliavimas. Dėl šios priežasties, reguliavimas galimai prieštarauja Konstitucijos 29 str. įtvirtintam lygiateisiškumo principui.
Teisėkūros pagrindų įstatymas nustato principus, kuriais vadovaujamasi siekiant sukurti vientisą, nuoseklią, darnią ir veiksmingą teisės sistemą. Visiems naujiems teisės aktams galioja tikslingumo reikalavimas, reiškiantis, kad teisės akto projektas turi būti rengiamas ir priimamas tik tada, kai siekiamų tikslų negalima pasiekti kitokiomis priemonėmis, ir proporcingumo principas, reiškiantis, kad pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę naštą ir nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti. Projektas neatitinka nė vieno iš šių reikalavimų. Net neįmanoma vertinti, ar šiuo įstatymu bus pasiekti numatyti tikslai vien todėl, kad jie apskritai nėra numatyti. Projekto tikslų neapibrėžtumas kartu suponuoja ir tai, kad siūlomas reguliavimas yra neproporcingai griežtas, nes nėra aišku, ko tuo siekiama.
Išvados
Dėl nurodytų priežasčių LLRI siūlo nepritarti Projektui.
