LLRI išnagrinėjo Mokėjimų įstatymo (Nr. VIII-1370) pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Įstatymo projektą) ir ragina jam nepritarti.
Siūlome nepritarti Įstatymo projektui tol, kol nebus užtikrinta, kad juo įvedamas kainų reguliavimas finansų sektoriuje nebus žalingas smulkiems finansų rinkų dalyviams ir neskatins rinkos koncentracijos.
Įstatymo projekte numatytas kainų reguliavimas mokėjimo sąskaitų sektoriuje. (Įstatymo projekto 59 straipsnyje numatyta, kad pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą kredito įstaigos privalo teikti už pagrįstą komisinį atlyginimą, kurio maksimalų dydį per mėnesį kiekvienais metais nustato priežiūros institucija, t.y. Lietuvos bankas.)
Dideliems bankams ir mokėjimo institucijoms, kurios aptarnauja daug klientų, vienos mokėjimo paslaugos ar operacijos sąnaudos yra santykinai mažesnės. Todėl kainos reguliavimas jas paveiks mažiau – jų sąnaudos galimai nebus didesnės nei reguliuojama kaina. Tačiau mažesnį skaičių klientų turinčioms kredito ar elektroninių pinigų įstaigoms ar jų filialams, veikiantiems mažesnėse vietovėse, mokėjimo paslaugų veikla, nustačius vieną reguliuojamą kainą, gali tapti nuostolinga. Reguliuojama kaina gali nepadengti patiriamų sąnaudų. Tad jos arba turės būti dengiamos iš kitų paslaugų, kurios turės brangti, arba šių paslaugų teikimo įstaigos apskritai bus priverstos atsisakyti, galbūt net užsidaryti.
Padėtis, kai sąnaudos yra didesnės už reguliuojamą kainą, ilgainiui gali privesti prie koncentracijos rinkoje. Pelningai tokias paslaugas galės teikti tik daug vartotojų aptarnaujančios įstaigos, veikiančios didesniuose miestuose.
Įstatymo projekte numatyta, kad Lietuvos bankas nustato maksimalų komisinį atlyginimą už pagrindinę mokėjimo sąskaitą atsižvelgiant į gyventojų pajamų lygį ir vidutinius komisinius atlyginimus. Tačiau tai neužkerta kelio, kad maksimalus komisinis atlyginimas priežiūros institucijos gali būti nustatytas žemiau tam tikrų kredito įstaigų sąnaudų už šias paslaugas. Vidutinis komisinis atlyginimas kaip kriterijus atspindi tik rinkoje esantį kainų vidurkį, todėl kainos reguliavimas pagal jį vienoms įstaigoms gali būti priimtinas, kitoms – nepadengti sąnaudų. Gyventojų pajamų lygio kriterijus taip pat neatspindi paslaugų tiekėjų sąnaudų.
Dėl šių priežasčių raginame nepritarti Įstatymui projektui ir grąžinti jį tobulinti kol jame nenumatyta, kad priežiūros institucija, nustatydama maksimalų komisinį atlyginimą už pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą, užtikrintų, kad šis atlygis nebūtų žemesnis už paslaugų įstaigų sąnaudas teikiant šias paslaugas.
