Straipsnis publikuotas LLRI tyrime „Visuomenės požiūris į verslininką: Koks ir Kodėl?“ 2013m. Sužinoti daugiau galite ČIA. Straipsnyje naudojami tyrimų bendrovės „Spinter“ atliktos reprezentatyvios gyventojų apklausos duomenys.
Bet koks veiksmas prasideda nuo pasirinkimo – prieš pradėdami vienaip ar kitaip elgtis, mes, remdamiesi savo vertybėmis, nuostatomis, ar iracionaliomis akimirkos emocijomis, pasirenkame vienokį ar kitokį veiksmą. Visi veiksmai atliekami siekiant tam tikro tikslo, o kiekvienam tikslui pasiekti reikalingos ir tam tikros priemonės. Ekonomika, kaip mokslas, tiria žmogaus pasirinkimą: kokios priemonės pasirenkamos, siekiant įgyvendinti tam tikrus, dažniausiai materialinius, tikslus; kaip ribotų išteklių pasaulyje žmogus siekia užtikrinti savo saugumą, pragyvenimą ir gerovę. Bet kurioje ribotų galimybių situacijoje žmogus pasirinks tas priemones, kurios, jo nuomone, bus tinkamiausios jo siekiamam tikslui įgyvendinti. Net jei tenka rinktis tarp bado ir vagystės, žmogus pasirinks tai, kas šioje situacijoje jam atrodys geriausia, t. y. mažesnę blogybę. Kuo daugiau bus galimybių rinktis, kuo laisvesnis pasirinkimo situacijoje esantis žmogus, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus pasirinks tą variantą, kuris, jo nuomone, yra pats geriausias. Taigi, laisvė pasirinkimo situacijoje atsidūrusiam žmogui visada yra naudinga.
Laisvoje rinkoje ekonominė veikla yra nepriklausoma nuo valstybės, ja užsiima ne valstybinės įmonės, bet verslininkai. Verslininkai investuoja bet kokio verslo pradžiai reikalingus pinigus, kapitalą, surenka darbuotojų komandą ir įgyvendina savo idėjas – kuria inovacijas. Jų paslaugos ir prekės būna paklausios tarp vartotojų tik tada, kai jos patenkina kažkokį realų jų poreikį. Šia prasme, verslininkai visada tarnauja visuomenei ir vartotojams, o jų sėkmė priklauso tik nuo kiekvieno valios. Todėl laisvi mainai yra situacija, kurioje laimi abi pusės – tiek pirkėjas, tiek pardavėjas. Tačiau ekonominiuose santykiuose gėrybes tiekianti pusė (darbdaviai, pardavėjai, gamintojai) visada atrodo stipresnė ir ją dažniausiai bandoma apriboti bei suvaldyti teisės aktais. Įstatymai nulemia, kokią formą įgauna valstybės ekonomika, o nuo politikų požiūrio į verslininkus priklauso tai, kiek laisvės veikti ir kurti jie turės valstybėje.
Ilgą laiką darbo santykius reguliavo susitarimai – civilinės ir komercinės teisės normos. XX a. pramonės revoliucijos Vakarų Europoje ir JAV lėmė, kad darbo santykius imta reguliuoti imperatyviomis teisės normomis, t. y. įstatymai nustatė privalomas sąlygas darbo sutartyse (tokias kaip galimas maksimalus darbo laikas, privalomos atostogos ir pan.) bei socialinę apsaugą, darbo saugos reikalavimus. Tuometinė situacija buvo tokia, kad daugybė žmonių kėlėsi į miestus, trūko gamybos priemonių, darbo sąlygos buvo fiziškai sudėtingos. Taip pat dėl vyravusio gamybinio, kolektyvinio darbo pobūdžio pavieniai darbuotojai jautė poreikį derėtis dėl darbo sąlygų ir atlygio ne individualiai, o kolektyviniu būdu. Gajos buvo ir filosofo Karlo Markso idėjos apie kapitalo ir darbo jėgos konfliktą, aiškinantį, kad darbo jėga yra savita prekė, dėl ko būtina reguliuoti darbuotojų ir darbdavių bendradarbiavimą, darbuotojo darbo ir gyvenimo sąlygas. Šias idėjas perėmė ir Sovietų Sąjunga. Joje verslininkai buvo laikomi išnaudotojais ir paprastų darbininkų engėjais, o bet kokia laisva veikla – nusikaltimu. Pats žodis „verslininkas“ Sovietų Sąjungoje neegzistavo, jį pakeitė daug negatyvesnis žodis „spekuliantas“. Siekiant suvokti, ar tokia ideologija paliko pėdsaką lietuvių mentalitete, buvo atliktas tyrimas, kuriuo buvo aiškinamasi, ką gyventojai mano apie Lietuvos verslininkus.
Lietuvos gyventojų požiūris į verslą ir verslininkus yra geresnis nei buvo galima tikėtis – net 74 procentai gyventojų teigė, kad ekonomikos augimą valstybėje kuria verslas ir tik 25 procentai gyventojų teigė, kad tai atlieka valstybė. Šis klausimas atskleidžia du dalykus. Visų pirma, tai parodo Lietuvos gyventojų ekonominį išsilavinimą. Kapitalistinė, vakarietiška valstybė pati neužsiima ekonomine veikla, ji tik perskirsto lėšas, todėl visos valstybėje esančios gėrybės yra sukuriamos verslo ir verslininkų. Visas ekonomikos augimas yra priklausomas nuo privataus sektoriaus. Antra, tai parodo, kad Lietuvos gyventojai puikiai prisimena, kokia neefektyvi yra ekonomine veikla bandanti užsiimti valstybė.
Nors gyventojai suvokia, kad tik verslas kuria ekonominę gerovę valstybėje, požiūris į verslininkus yra gana neutralus: kad verslininkais daugiau pasitiki teigė 31 proc. gyventojų, kad daugiau nepasitiki – 29 proc., tačiau didžioji dalis – 38 proc. teigė, kad jie yra neutralios nuomonės – nei pasitiki, nei nepasitiki verslininkais. Labiau nepasitikėti verslininkais buvo linkę vyresni, mažesnes pajamas gaunantys, mažesnių miestų ir miestelių gyventojai – ta pati gyventojų grupė, kuri į klausimą „Kokie išoriniai veiksniai turėjo įtakos Jūsų nuomonei apie verslininkus?“ buvo linkusi atsakyti, jog žiniasklaida. Kad žiniasklaida turėjo didžiausią įtaką nuomonei apie verslininkus, teigė net 61 procentas gyventojų. Žiniasklaidos versle blogos naujienos yra geros naujienos: skaitytojų dėmesį daug labiau pritraukia apie apgavystes, sukčiavimą ir nusikaltimus kalbančios antraštės, dėl to naujienos labai dažnai būna tendencingai negatyvios.
Didžioji dalis gyventojų tiesiogiai su pačiais verslininkais nesusiduria – paklausti, kokia asmeninė patirtis labiausiai daro poveikį jų nuomonei apie verslininkus, dauguma buvo linkę atsakyti, kad tai jų, kaip klientų, vartotojų patirtis (40 proc.) arba jų, kaip darbuotojų, patirtis (25 proc.). Tik 5 procentai apklaustųjų teigė, kad didžiausios įtakos jiems turėjo jų pačių, kaip verslininkų, patirtis. Taigi, dauguma su verslininkais susiduria arba per jų samdomus darbuotojus, arba kaip pavaldiniai su viršininkais. Draugų, artimųjų rate su verslininkais ryšio neturintys žmonės, žinoma, bus linkę atsargiau juos vertinti. Tam tikrą psichologinį atstumą sukuria ir žiniasklaida: dažniausiai apie verslą ir verslininkus rašoma gyvenimo būdo, stiliaus žurnaluose. Juose mažiau dėmesio skiriama sunkiam darbui, ilgoms valandoms ir rizikai, kurią tenka prisiimti verslininkams, o daugiau kalbama apie prabangų sėkmingų verslininkų gyvenimą, pokylius, keliones ir laisvalaikį.
Tačiau turtingi, sėkme ir prabanga besimėgaujantys verslininkai yra greičiau išimtis nei taisyklė. Bet kuris verslas prasideda kaip smulkusis verslas. Labai dažnai pradžiai būtiną kapitalą įmanoma gauti tik su paskola ir didelė dalis verslininkų patiria nesėkmę bei bankrutuoja per keletą pirmųjų metų. Labai dažnai sėkmingas verslininkas iš savo verslo didelių turtų nesusikrauna, o tik susikuria sau patinkančią darbo vietą ir stabilias pajamas. Dažnai verslas kuriamas ne siekiant susikrauti turtus, bet įgyvendinti savo idėjas ir dirbti nepriklausomai nuo kitų žmonių. Tikriausiai tiksliausias verslininko portretas būtų sėkmingai dirbantis ir savo dirbiniais nepriklausomai prekiaujantis amatininkas, batų taisyklos savininkas arba turgaus prekeivis.
Šio tyrimo duomenys rodo, kad mūsų tautiečių požiūris į verslininkus yra „įstrigęs“ tarp dviejų kraštutinumų – Lietuvos gyventojai su verslininkais dažniausiai sieja tiek socialinį statusą (39 proc.), prabangą (32 proc.), tiek sunkų darbą (39 proc.) ir riziką (31 proc.). Tačiau dauguma buvo linkę sutikti, kad verslininkai praturtėja, išnaudodami kitų žmonių darbą (67 proc.) ir kad verslininkai dažnai pažeidžia moralinius principus (60 proc.). Taigi, Lietuvos gyventojai atsidūrė dviejose skirtingose pozicijose – jie vertina sunkų, nuoširdų darbą, tačiau atsargiai žiūri į jo nešamą turtą ir gerovę. Galbūt tokią situaciją gali paaiškinti ir paprastas žmogiškas pavydas – juk jei dauguma dirba sunkiai ir nuoširdžiai, tačiau pasiseka tik nedaugeliui, gali pagrįstai kilti įtarimai, kodėl vieniems sekasi, o kitiems – ne.
Negatyvų verslininkų įvaizdį formuoja ir palaiko valstybės leidžiami įstatymai. Tokios esminės sritys, kaip darbo santykių reguliavimas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nebuvo iš esmės pertvarkytos. Darbo kodeksas dėl papildomai įvestų įstatymų netgi pastorėjo: „Darbo reguliavimas buvo griežtinamas per visą nepriklausomybės laikotarpį. Greta įstatymų leidėjų užmiršto, bet galiojančio tarybinio Darbo įstatymų kodekso, kas mėnesį dygo nauji įstatymai ir nutarimai, nustatantys vis naujus apribojimus“[1]. Taigi, valstybės institucijų požiūris į verslininkus išliko toks pat negatyvus: vis dar buvo siekiama suvaldyti ir apriboti verslininkus, norint apsaugoti darbuotojus ir vartotojus nuo išnaudojimo ir apgavystės. Politikai nediskutuoja, ar reikėtų verslą ir verslininkus reguliuoti, ar leisti jiems veikti laisvai, visose šia tema vykstančiose diskusijose kalbama tik kiek ir kaip reikėtų verslą reguliuoti.
Darbo santykių reguliavimu paprastai siekiama apsaugoti darbuotoją, nes manoma, jog darbuotojo ir darbdavio padėtis nevienoda – kad darbdavys turi tam tikrų pranašumų prieš darbuotoją, taigi pastarasis yra nepalankesnėje padėtyje, ir būtent dėl to įstatymo leidėjas, saugodamas darbuotojo teises, turi įsikišti į sutartinius darbo santykius ir iš anksto nustatyti, ką gali ir ko negali susitarti šalys. Ši nuostata gal ir buvo teisinga, kai valstybė buvo vienintelis galimas darbdavys. Vystantis rinkos santykiams, technologijoms vis didesnę reikšmę turi darbuotojo kvalifikacija, asmeniniai sugebėjimai, dėl kurių darbdavys tampa vis labiau priklausomas nuo savo darbuotojų vystant ekonominę-ūkinę veiklą, o darbuotojams tai leidžia būti lygiateise darbo santykių šalimi ir derėtis dėl savo poreikių.
Visas šis reguliavimas iš esmės negali pakeisti vartotojų pasirinkimo ir apsisprendimo – jei verslininkai teikia nekokybiškas paslaugas ar nesirūpina savo klientais, jie juos labai greitai praranda. Už nekokybiškas paslaugas verslininkai vartotojų yra baudžiami skaudžiausiai – jų verslas, su visu įdėtu darbu, visomis investicijomis ir svajonėmis žlunga ir bankrutuoja. Todėl patys verslininkai yra labiausiai suinteresuoti, kad jų paslaugos būtų geros ir kokybiškos.
Gyventojų požiūris į verslą nėra blogas ir jie supranta, kokią rolę verslas vaidina valstybėje. Dauguma apklaustųjų sutinka, kad verslininkai yra kūrėjai ir novatoriai (82 proc.) bei teigia, kad verslas visuomenei teikia daugiau naudos nei žalos (81 proc.). Dauguma gyventojų suvokia pagrindines verslininkų funkcijas – darbo vietų kūrimą ir produktų gamybą bei tiekimą ir neabejoja jų ekonomine bei socialine funkcija. Tačiau tik mažesnė dalis gyventojų yra patys pasiryžę tapti verslininkais: 34 proc. gyventojų teigė, kad norėtų jais būti, 54 proc. respondentų atsakė, kad nenorėtų. Toks neryžtingumas yra suprantamas – didžioji dalis (62 proc.) gyventojų, paklausus, kas labiausiai paskatintų verslą Lietuvoje, teigė, kad mažesni mokesčiai mažesnis valstybės reguliavimas, o 45 proc. – kad didesnė valstybės pagalba. Taigi, daugumos gyventojų nuomone, mūsų valstybėje yra nepalankios sąlygos verslui. Galbūt dėl to jie nenorėtų patys rizikuoti ir pradėti savo verslo.
Verslą reguliuojančios institucijos Lietuvoje nėra palankiai nusiteikusios verslininkų, ypač bandančių įkurti savo verslą, atžvilgiu – pagal verslo sąlygas tiriantį indeksą „Doing Business 2013“ Lietuvos reitingas, nors bendrai mūsų šalis įvertinta 27 vieta, yra blogiausias būtent verslo pradžios atžvilgiu. Iš 185 ištirtų valstybių, pagal verslo pradžios sudėtingumą, Lietuva reitinge yra
107[2]. Viso Rytų Europos ir Centrinės Azijos regiono, kuriam šiame tyrime priskirta Lietuva, vidurkis yra 60[3], taigi mes nuo šio regiono atsiliekame net per 47 pozicijas. Lietuvoje verslo pradžią taip pat apsunkina ir sudėtinga bei paini mokesčių sistema, pagal šį reitingą Lietuva įvertinta 60-ąja vieta. Politikų dažnai kaip geras pavyzdys minimos Skandinavijos šalys mokesčių sistemos paprastumu ir skaidrumu Lietuvą pralenkia labai smarkiai – Danija pagal šį rodiklį užima 13, Norvegija – 19, Suomija – 23 vietą. Tačiau vien pasiekti vidurkį pagal šiuos rodiklius nepakaktų – siekdami pritraukti investicijas iš užsienio ir paskatinti verslo kūrimąsi Lietuvoje, politikai turėtų stengtis pasiekti ir net pralenkti Skandinavijos šalis ne mokesčių dydžiu, bet visos mokesčių sistemos paprastumu, efektyvumu ir skaidrumu. Kaip rodo apklausa, Lietuvos gyventojai palaiko poziciją, kad reikia gerinti verslo sąlygas valstybėje ir mažinti mokesčius. Tačiau valstybę valdantys politikai žingsnių į šią pusę nežengia. Priešingai, verslininkai apkraunami vis detalesniais ir griežtesniais įstatymais. Kartais netgi iškyla pasiūlymų reguliuoti produktų antkainius – imtis veikla, kuri laisvos ekonomikos valstybėje neįsivaizduojama.
Dauguma gyventojų sutinka, kad verslininkų veikla kuria valstybės ekonominę gerovę, sukuria naudingas ir ilgalaikes darbo vietas ir tiekia būtiniausias prekes bei paslaugas. Verslininkų vaidmeniu valstybėje neabejojama ir jais žavimasi už sunkų ir atsakingą darbą, tačiau jie vis dar dažnai įtariami nesąžiningumu, godumu ir sukčiavimu. Rinkos ekonomika yra kasdienė demokratija – kiekvieną dieną žmonės balsuoja savo „pinigine“ išreikšdami pasitikėjimą arba nepasitikėjimą verslininkais ir visada laimi tie, kas geriausiai žmonėms teikia tai, ko jie nori. Norint spręsti ilgalaikes Lietuvos ekonomikos problemas, reikėtų gerinti verslo sąlygas Lietuvoje bei į pozityvią pusę keisti gyventojų nuomonę apie verslininkus.Tai, jog valdžios atstovų santykis su verslu vis dar yra gana negatyvus, puikiai iliustruoja chronologinė paskutinių 22 metų teisėkūros proceso apžvalga. Lietuvos Respublikos Seimo įstatymų duomenų bazėje aktualiose įstatymų redakcijose žodis „draudžiama“ sutinkamas vis dažniau. Su svyravimais įstatymų su žodžiu „draudžiama“ nuolat daugėjo, o didžiausi pakilimai buvo ruošiantis narystei Europos Sąjungoje ir po ekonominės krizės. Identiškos tendencijos pastebimos ir su žodžiu „negalima“. Įvedus atsitiktinį kontrolinį žodį, galime matyti realiai nesikeičiantį jo kiekį įstatymuose per paskutinius du dešimtmečius, todėl draudimų augimo tendencija nėra tiesiog didesnio įstatymų kiekio pasekmė.
[1] Remigijus Šimašius, „Naujasis darbo kodeksas: plati erdvė tarp reguliavimo ir liberalizavimo“, in Laisvės algoritmai, Vilnius: Petro Ofsetas, 2005, p. 199–200.
[2]Doing Business 2013, Economy Profile: Lithuania [Interaktyvus] [Žiūrėta 2013 04 19]. Prieiga per internetą: <http://www.doingbusiness.org >
