Straipsnis publikuotas LLRI tyrime „Visuomenės požiūris į verslininką: Koks ir Kodėl?“ 2013m. Sužinoti daugiau galite ČIA.
I. Kliuvinėjanti prakalba, arba Apsibrėžiant kalbėjimo lauką
Nelengva turiningai kalbėti(s) apie verslininką ar jį išskiriantį verslumą šiandienėje Lietuvoje. Pirmiausia tiems ir su tais, kurie yra šiek tiek daugiau patyrę ir dar šį tą atsimena apie dabartinės Lietuvos, taigi ir verslo kilmės aplinkybes. Šita, tegul ir trumpa istorinė atmintis, istorijos žinojimas ar tiesiog istorija ir yra pagrindinė kliūtis adekvačiai suvokti ir įvardyti, kas čia ir dabar yra verslo esmė, koks žmogus yra verslininkas, kokia jo vieta ir vaidmuo mūsų visuomenėje. Pasakojimai apie verslininkystę ir apie Lietuvos istoriją, idant išvengtų tūpčiojimo vietoje ir nuolatinio šaudymo pro šalį, turėtų būti atskiri, kaip tie nesusisiekiantys indai. Turėtų, bet čia mėginsime pasukti sunkesniu keliu ir paieškoti prasmingo-lietuviškai-istorinio kalbėjimo apie verslininką galimybių.
Pradėti dera nuo sunkiausių dalykų, taigi nuo istoriškai sąlygotų kliuvinių aiškiam verslininkytės suvokimui. Grupuočiau tuos kliuvinius į buitinius (moksliškai juos galima vadinti antropologiniais), politinius (kurie giliau patyrinėjus gal paaiškėtų esantys mentaliniai), kalbinius (kalbininkai patikslintų – semantinius) ir literatūrinius (čia jau kitaip nepavadinsi). Visi jie įsišakniję moderniojoje Lietuvos istorijoje, ir daugiau ar mažiau esmingai formuoja mūsų regėjimo ir suvokimo lauką, vos tik kas prabyla apie verslą.
a) Apie kolektyvizmą. Paprastai apie ką nors, kas mums natūraliai nepažįstama, mes susidarome nuomonę arba iš asmeninės patirties, arba iš įgytų žinių ir įgūdžių. Pastarieji sunkiau reflektuojami, todėl labai stebina, kad net ir jauni Lietuvos žmonės, kaip rodo verslininko įvaizdžio tyrimo duomenys, apie verslą linkę spręsti ne iš asmeninio bendravimo patirties, o per institucinius kanalus. Mat du trečdaliai apklaustųjų manosi savo nuomonę apie verslininkus susidarę iš savo kaip socialinių individų – klientų/vartotojų (40%), darbuotojų (25%) – patirties, kurioje žmogus kaip asmuo paprastai nepasirodo. Nesigilinant į tai, kad samdomi darbuotojai kažin ar daug turi reikalų tiesiogiai su savininku ar, kad vartotojas su verslininku susiduria tik jei šis neturi samdinių, pripažintina, kad šitaip susidaryta nuomonė negali būti adekvati. Juo labiau kad juk verslas apskritai pirmiausia apima tai, kas gyvuoja privačioje, o ne viešoje sferoje. Dar labiau glumina atsakymas į to paties tyrimo klausimą, kokie išoriniai veiksniai padedantys susidaryti nuomonę apie verslininkus: čia net 61% jaunų lietuvių išskyrė žiniasklaidą, kurios poveikis prilygstąs šeimos ir draugų įtakai kartu (Gruzijoje ir Kirgizijoje ši asmeninė patirtis yra daug svarbesnė). Žinia, galima sakyti, kad sociologinėse apklausose žmonės nebūtinai nuoširdžiai renkasi atsakymus, bet tokie pasirinkimai tikrai išryškina prioritetus kalbamu klausimu: matyti, kad jauni žmonės labiau linkę apie verslininkus spręsti ne per tai, kas įvidujinta, o per/pagal išorę – vaizdinius viešojoje erdvėje, institucionalizuotas darbo ar vartojimo situacijas. O šitaip gerai išpurenama dirva prigyti ir suvešėti socialinėms klišėms, sukurtiems įvaizdžiams, paveldėtiems stereotipams. Nors per paskutinius penketą-dešimtį metų kalbėjimas apie verslą viešojoje erdvėje labiau išsigrynino (imant vien pavadinimus – nuo Verslo žinių iki Verslo klasės), bet jį vis dar stipriai šešėliuoja glamūriniai žurnalai ir TV laidos, kuriose ryškinami verslui prisikiriamų gerai uždirbančių samdinių arba netgi viešųjų įstaigų vadovų pavidalai. Neatsitiktinai tad ir minėtosios verslininko įvaizdžio apklausos jaunieji respondentai tarp dominuojančių asocijacijų, kurias kelia žodis verslininkas, išskiria visuomeninę padėtį ir prabangą, – kas tik netiesiogiai dera su į pirmą trejetą taip pat pakliūvančiu sunkiu darbu (39%).
Šie ir panašūs kasdieniai kalbėjimo apie verslininkus kliuviniai ir sąlygoja, kad dažnam Lietuvos žmogui (čia jau kalbu nebe apie jaunimą, o pirmiausia apie turinčiuosius ką atsiminti) verslo savininkas pirmiausia reiška privatininką, kuris išnaudoja žmones, pelno siekimas – su gobšumu, kurį išreiškia socialinė, pirmiausia vyresniems žmonės pažįstama spekulianto klišė, o nuo čia nebesunku stambųjį (finansų, prekybos) verslą traktuoti kaip vagis, sukčius, kaip tai, kas valdoma iš šešėlio. Čia vis kalbėjome apie išorinio žvilgsnio į verslininkus keblumus, bet nebūtinai kitoks yra ir tipinis (vėlgi turinčio ką prisiminti) paties verslininko požiūris. Kad likčiau nuoseklus, čia pasiremsiu vienu ne viešosios erdvės, o asmeninės patirties pavyzdžiu. Tiesą sakant, tebuvo vienas kartas mano gyvenime, kai verslininkas siūlė ilgalaikį darbą, ir šis „verslo pokalbis“ man paliko neišdildomą įspūdį. Ne pats siūlytas darbas, užmokestis ar kitokie objektyvūs motyvai, o lyg netyčia išsprūdusi, bet akcentuota verslininko pastaba: „Bet mes žmones perkame su visa siela“. Žinia, tokia metonimija neturėjo sukelti mefistofeliškų asocijacijų; tiesiog taip buvo pabrėžta lojalumo savininkui svarba. Tačiau šitaip suprastas lojalumas juk pirmiausia pasikėsina į tai, kas išsilaisvinusioje Lietuvoje buvo ir lieka svarbiau – asmens laisvė; kaip tik tai, kas ir turėtų būti tikrasis verslumo šaltinis… Mentalinis kolektyvizmas vis primena apie (dar dažno) verslo kilmę…
b) Apie protekcionizmą. Politinių kliuvinių adekvačiai suvokti verslą Lietuvoje toli ieškoti nereikia, kaip nėra ir reikalo plačiai to aptarinėti. Pakaks kelių plikų tezių. Pirma, ne vienas verslas yra linkęs „pirkti politiką“ – nuo valdininko iki partijos, nuo pvm lengvatos iki monopolį skatinančių įstatymo pataisų; ir lobizmas amerikietiška prasme čia dažnai tik korupcinio santykio priedanga. Antra, tam tikras, net stambusis verslas yra linkęs lįsti į politiką. Trečia, išlieka svarbus pokomunistinis verslo kilmės motyvas, dažnai ir paaiškinantis jo esmę. Partinė ir administracinė nomenklatūra prieš 20–25 metus buvo ryškiausias žaidėjas beatsirandančioje rinkoje. Pradinis kapitalas visada yra keblus, ir retai kada vaiskus momentas, bet juk ne tas pat – skolintis, sukčiaujant išgauti ar nusavinant „privatizuoti“. „Vogimas“ iš „vagių“ – populiarus ir socialinių simpatijų susilaukiantis siužetas Holivudo kinematografe paskutinius penkiolika-dvidešimt metų – tačiau posovietinė specifika (tiesa, Lietuvoje nepalyginti menkesnė nei kokioje Rusijoje) pražiūrima nepastebint, kad ir „vagys“ čia – tie patys, „iš kurių“ vagiama. Visa tai ne visai verslo reikalai, tačiau esama pokomunistinė politinė tikrovė neleidžia lengvai atskirti verslo nuo politikos, o tas tikrasis, de facto dominuojantis verslas lieka nepastebimas, – apie jį tiesiog daug mažiau kalbama.
c) Apie žodžius. Kalbinės kliūtys mūsų atveju turbūt bus pačios svarbiausios – žodžiu verslas vadinami skirtingi dalykai, ir racionalios pastangos jį apibrėžti[1] retai teduoda laukiamų vaisių. Dabartinės lietuvių kalbos žodynai, turintys iš tiesų fiksuoti dominuojančias šnekamosios kalbos vartosenos tendencijas, tačiau nevengiantys užsimoti į norminimo tikslus, vienas po kito[2] siūlo verslu vadinti bet kokį užsiėmimą ar darbą, atskirai išsiriant amatus ir smulkią gamybą. O būdvardį verslus aiškinant apsukrumu, vėl iškyla iš nesenos praeities pažįstamas verteiva, – pagal tą DLKŽ: menk. kas apsukriai, net suktai verčiasi. Pasidairius nuo visą vartoseną (įskaitant senąją) apimantį didįjį Lietuvių kalbos žodyną reikšmių laukas kiek prasiplečia[3], bet kartu viskas galutinai susimaišo – amatai ir darbas; gavyba ir gamyba. Įdomu, kad kokia nors prekyba ar apskritai pinigo darymas minėtuose bendrinės kalbos žodynuose kalbant apie verslą bemaž neprasimuša net kaip šešėlis, o vienintelė eLKŽ užuomina apie laisvą verslą – tai pavyzdys, paimtas iš Aleksandro Kuršaičio Lietuviškai-vokiško žodyno (Göttingen, t. I–IV, 1968–1973). Tikro verslo pas mus nesą, nebent ateinantis iš svetimos (vokiškos) erdvės… Vienas įtaigiausių lietuviško verslo apmąstytojų, ilgametis Veido vyr. redaktorius Liudvikas Gadeikis čia pateikia vieną iškalbingą pavyzdį iš lietuviškos ekonominės tikrovės, kurį dėl tipiškumo čia pateikiu visą:
1930 m. įsteigta Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjunga savo pavadinimu bandė aprėpti visas svarbiausias to meto verslo sritis. Matyt, dėl augančios verslo sričių gausos vėliau organizacija persivadino Verslininkų sąjunga. 1989 m. [dar sovietų Lietuvos, taigi valdiški] pramonininkai paskelbė atkuriantys prieškarinę Verslininkų sąjungą, tačiau pavadino ją Lietuvos pramonininkų asociacija. 1993 m. pavadinimas pakeistas į dabartinį – Pramonininkų konfederacija. Tai nėra atsitiktinis ar tuo labiau nesvarbus žodžių pasirinkimas – pramonininkai tokiu būdu, atrodo, sąmoningai siekė atsiriboti nuo naujai gimstančio verslo, kuris anuomet dažnam gamybininkui atrodė esąs nesisteminis, netgi chaotiškas reiškinys. Tad neatsitiktinai po dešimtmečio įsikuria Lietuvos verslo darbdavių konfederacija – tiesmukai sakant, jos paskirtis buvo jungti „ne pramonininkus“, t. y. visus kitus verslo atstovus, kurių interesai nebuvo ginami organizuotai. Mums šiuo atveju įdomu […] pats pavadinimas – į jį žodis verslas įtrauktas, tačiau kažkaip sudėtingai, tarsi baiminantis, kad jis vienas, be palydovo darbdavių, gali sumenkinti solidžią organizaciją. Jeigu jau patys verslininkai nenori taip vadintis, ar reikia stebėtis, kad plačiojoje visuomenėje pelno siekimas neretai laikomas „nuodėminga“ veikla?[4]
Darbdavių motyvas gamybos verslininkų savimonėje, nors ir nesunkai paaiškinamas entrepreneur semantika, turi sąsajų su neverslininkų suvokimu. Jau minėtoje verslininko įvaizdžio tyrimo anketoje į vykusiai suformuluotą klausimą apie dvi 
pagrindines verslininko funkcijas visuomenėje dauguma jaunuolių (it kokie potencialūs darbuotojai) rinkosi atsakymą „kurti darbo vietas“, – šis atsakymas (56%) netgi aplenkė vartotojiškąjį „gaminti prekes ir teikti paslaugas“ (41%). Kitaip tariant, tai, kas Vakarų pasaulyje iškilo kaip vienas ryškiausių modernybės fenomenų, netgi šauklių – laisvasis verslas – kaip, taikliu ETŽ nusakymu, pelno siekianti veikla, pagrįsta sumaniu (o ne apsukriu) įvairių ekonominių išteklių apjungimu, arba, kaip patikslintų Maxas Weberis, racionalia darbo organizacija, ir pagaliau asmeniniu rizikos prisiėmimu, – visa tai lietuvių kalboje neįsišaknijo pakankamai giliai, kad įgytų dominuojančią reikšmę. Todėl ir čia, kalbant apie verslą istorijos požiūriu, neišvengiamai tenka pasukti verslininko istorinio tipo paieškų keliu.
d) Apie plėšikus. O kur mes kitur susiduriame su tipu, jei ne nacionalinėje literatūroje (ar, jei toks yra – kine)? Literatūra mums ir sugestijuoja pagrindines tokių paieškų (veikiau klaidingas, nei perspektyvias, bet sunkiai apeinamas) kryptis. Kokia yra ryškiausia lietuvio verslininko figūra lietuvių literatūroje? Bent jau mano galva – tai Pranas Krukelis, kaip Frank Kruk sėkmingai įsukęs modernų graborystės biznį Amerikoje, grįžęs į nepriklausomą Lietuvą pamėgino užsimti tuo pačiu – ir bankrutavo. Verslas bet kur, tik ne Lietuvoje. Pratęsiant panašia linkme – jei jau verslas Lietuvoje, tai nelietuvio (svetimo; plg. Vinco Kudirkos žydų pašiepimus ar kiek lyriškesnes kito Vinco – Krėvės-Mickevičiaus Silkes). O ką daro lietuvis, jei neverslauja, – nėra, kaip vienu balsu piktinosi visa plejada rašytojų nuo Vaižganto iki Simonaitytės – šmugelninkas? Prieš keletą metų su Istorijos fakulteto studentais atlikome tokį specifinį, labiau kokybinį Lietuvos žmonių istorinės sąmonės tyrimą. Vienas iš (atvirų) klausimų buvo apie herojus ir niekšus Lietuvos istorijoje. Tarp 500 apklaustųjų (ir 421 įrašiusiųjų į anketą atsakymus) ir daugiau nei 100 personų paminėjimų trečią vietą (po Vytauto ir Mindaugo, prieš Landsbergį ir Basanavičių) užėmė… Tadas Blinda. Taip, tyrimo metu buvo kuriamas filmas, Blinda buvo šnekama figūra, bet vis dėlto – vienas nacionalinių herojų… Neva lygintojas nelygumų, sukeltų išnaudojimo, o iš tiesų – paprastas plėšikas, labiau mėgęs „nulyginti“ prakutusius valstiečius, nei „ponus dvarininkus“. Gal nuo plėšikų tas verslininko tipo istorines paieškas ir pradėkime?
II. Lietuvių neverslai, nelietuviškas verslumas, arba Beieškant verslininko istorijoje
Klausimas, kas yra Lietuvos istorija, kurioje reikėtų ieškoti verslininko tipų, tik iš pažiūros atrodo banalus. Mūsų atveju, tai pirmiausia reikštų įvairias jau parašytas Lietuvos istorijos knygas, pirmiausia, žinoma, „į temą“ arba bent „istorijos sintezes“. Tačiau šiuo požiūriu situacija visai neproblemiška: profesionalių istorikų parašytų veikalų, kuriuose būtų tematizuojamas verslas ir kalbama apie verslininkų veiklą, nėra. Įvairiose Lietuvos istorijose rasime nemažai apie amatus ir prekybą, ūkio raidos ir statistinių duomenų lentelių; nuo sovietinių laikų susiklostė įprotis su 1861 m. baudžiavos panaikinimu sieti „kapitalistinių santykių“ ekonomikoje pradžią, tačiau visai tai verslo (beveik) neužkabina. Arba politinė ir socialinė istorija, integruojanti kalbėjimą apie visus įmanomus verslus į statistiškai pamatuojamą ir statišką ūkio vaizdinį, arba marksistinio tipo istorija su pramonės plėtra ir darbininkų išnaudojimu Rusijos imperijoje, kuriai XIX a. priklausė buvusi LDK, – trečias kelias nesusiklostė.
a) Apie pradžią. Ir vis dėlto esama vienos knygos, kurią gal ir sunku pavadinti akademine, ir kuri radosi tikrai ne istorikų iniciatyva, – tai jau cituota Lietuvos verslo istorija. Finansuota verslo, parašyta žmonėms (su paveiksliukais, be išnašų, ant brangaus popieriaus), sudaryta profesionalaus žurnalisto, ji vis dėlto yra ir tam tikra Lietuvos istorija. Istorikai Darius Baronas ir Liudas Glemža aptaria lietuvių verslumą senovėje ir verslo sąlygas LDK, gal vienintelė Lietuvoje tikra prekybos istorikė Aelita Ambrulevičiūtė ieško verslumo XIX a., šiek tiek užkabindama ir lietuviškojo (siaurąja tautine prasme) verslo (moderniąja pelno siekiančios veiklos prasme) užuomazgas tautinio atgimimo metais. Tačiau tik užkabina, nes temos toliau imasi, apie verslą prieškario Lietuvoje (ir ūkį sovietų laikais – tarsi tai svarbu verslo istorijos požiūriu) rašo Jonas Rudokas, kaip istorikas pasižymėjęs komandinio administracinio (kiaurai antiversliško) ūkio šlovinimu[5], o ir praktikoje įsijungiantis į to ūkio simbolio – uolaus stalinisto ir sovietų valdžios Lietuvoje įtvirtintojo Antano Sniečkaus šlovinimą, peraugantį net į quasi religinį[6]. Štai Jums ir prašom.
Šiokia ar anokia, bet vis dėlto tai yra verslo istorijos Lietuvoje knyga (kuria šiame tekste teks nemažai pasiremti), ir pradeda ją dr. Barono etiudas apie lietuvių verslumą XII–XV a. Ir čia pasirodo žadėtieji plėšikai. Autorius blaiviai pastebi, kad senoji (pagoniškoji) Lietuvos visuomenė buvusi profesionalių karių visuomenė, tad jei ir būta kokių į šiuolaikinį verslumą panašių iniciatyvų, tai jos tegalėjo pasireikšti vienintelėje lietuvių profesionaliai praktikuojamoje srityje – karyboje. Kadangi daug žinių apie tą visuomenę surinkti neturime iš kur, nes ji nepaliko savų rašto paminklų, tai vaizdui susidaryti pravers ir kaimyninių, kiek anksčiau pasireiškusių vikingų – profesionalių karių, jūrininkų, pirklių, kaimyninės Kijevo Rusios kūrėjų – pavyzdys. Rengdami sistemingus karo žygius jie, kaip ir vėliau lietuvių genčių vadai, užsiėmė stambaus plėšikavimo verslu. „Žinoma, – čia autorius daro išlygą, – kaimyninių kraštų plėšimu paremtą veiklą galima laikyti tik ekstensyviu verslu“ (p. 18), tačiau pradiniam kapitalui, reikalingam tapti politiniu subjektu, sukaupti tiko ir toks kelias. Žiauru? Nieko nepadarysi, pagoniškoji Lietuva buvo panašesnė į mongolų imperiją nei į Viduramžių Europos karalijas.
b) Apie pirklius. Bet būta ir alternatyvos, kuriai nebuvo lemta pilnai išsiskleisti. Ją savo 1323 m. laiškais (daugiausia vokiečių) miestams atvėrę didysis kunigaikštis Gediminas, kvietęs atvykti į savo valdas (su visu turtu ir šeimynomis) pirklius, amatininkus, riterius, žemdirbius, žadėdamas jiems visokiausią aprūpinimą, atleidimą nuo mokesčių, veiklos laisvę ir valdovo apsaugą. Ankstyvoji LDK savo neturėjo nieko: jai reikėjo stipraus civilizacinio impulso iš išorės ne tik miestams pastatyti, bet ir juos apgyvendinti, išplėtoti ne tik amatus, bet ir žemdirbystę, kuris vietiniams bičių ir kitų gyvių augintojams bei medžiotojams buvo sunkiai įkandamas, stipriai atsilikęs. Tiesa, Gedimino kvietimo nebūta labai nuoširdaus, ir tik po Jogailos krikšto miestų kūrimasis ir plėtra tapo faktu. Žinia, stipriai atsiliekančiu, nemenkai varžomu, nes ir LDK, ir ATR buvo didikų valios bajoriškų laisvių valstybė, netgi – formaliai monarcho valdoma Respublika.
Tas pats Darius Baronas, prieš pradėdamas aptarti senuosius lietuvių verslumo bruožus, pabrėžia:
Istorinėje literatūroje verslas paprastai siejamas su pirkliais, verslo žmonėmis par excellence. Jie sudarė luomą žmonių, kurie pra(si)gyvenimą užsitikrindavo savo sugebėjimu žaisti skirtingos paklausos ir pasiūlos pasaulyje. Užčiuopę tam tikro rajono gyventojų, visų pirma aukštuomenės, poreikių pulsą, jie leisdavosi į tolimus kraštus ir ten stengdavosi įgyti paklausių prekių už tas gėrybes, kurias galėdavo atgabenti ir įsiūlyti svečios šalies gyventojams. (p. 12)
Baronas čia kalba apie brandžiuosius Viduramžius, tačiau padėtis mažai tepasikeičia ir XIX a. Pradėdama aptarti pirklių luomo padėtį „lietuviškose“ Rusijos imperijos gubernijose, Ambrulevičiūtė antrina:
Šiandienių žmonių sąmonėje pirklys dažniausiai asocijuojasi su žmogumi, kuris verčiasi prekyba. Tačiau XIX a. pirklių veikla apėmė kur kas daugiau verslo sričių. Galima netgi sakyti, kad anuomet pirklio sąvoka buvo tokia pat plati kaip šiandien verslininko. Į pirklių gildijas buvo įrašomi ir bankininkai, ir stambūs pramonininkai, […] [p]irkliai galėjo išlaikyti užvažiuojamuosius kiemus, pirtis, restoranus, vaistines… (p. 92).
Taigi jeigu ir galime rasti protoistorinį verslininko Lietuvoje tipą, tai bus pirklys. Tiesa, pirklys iš Lietuvos nebus tas stambus užjūrio pirklys, kuris fundamentalioje Fernand‘o Braudelio „Materialinė civilizacija, rinkos ekonomika ir kapitalizmas“ yra raktinė figūra, įkūnijanti perėjimą nuo schemos prekė – pinigai – prekė prie schemos pinigai – prekė – pinigai. Nesileidžiant į pirklystės raidą LDK ir ATR, pakaks kelių apibendrintų istorinių pastabų. Pirma, absoliuti dauguma prekybos Lietuvoje, neišskiriant nė stambiosios, buvo skirta ne pasipelnymui, o pragyvenimui ir prabangai bei kitoms ne verslinėms reikmėms. Prekyba žvėrių kailiais, vašku ir medumi, nuo XV a. antros pusės Lietuvos valdovams ėmusis priemonių prieš Hanzos (pirmiausia Dancigo) pirklius (uždrausta jų mažmeninė prekyba), atsidūrė vietinių pirklių rankose, bet tai iš esmės tebuvo žaliavų Vakarų Europos rinkai tiekimas. Stambūs didikai, nuo XVI a. antros pusės ėmę tiekti (pirmiausia turtingose žemės valdose Ukrainoje užaugintus) javus Vakarų Europai, irgi ne „kalė pinigą“, o gaudavo pajamų prabangos prekėms įsigyti, privačiai kariuomenei valstybės pareigybėms išlaikyti etc. Apskritai esant aiškiam bajorijos luomo (ypač (didikų) dominavimui visų kitų (neišskiriant nė valdovo) sąskaita, įtvirtinus draudimus bajorams užsiimti (ir taip neprestižiniais) amatais ir prekyba, o miestiečiams varžant teises įsigyti žemės, juoba iš jos gyventi, esant painiavai ir chaosui muitų ir mokesčių srityse apie bent kiek panašią į Florencijos, Venecijos ar Amsterdamo pirklių tarptautinę veiklą LDK iki XVIII a. antros pusės ATR reformų nėra ko ir kalbėti. Vietiniai pirkliai, esant silpniems ir mažiems miestams, kaip buvo, taip ir liko luominių privilegijų ir suvaržymų sistemos viduje.
c) Apie tapatybes. Eksporte tik žaliavų Vakarų Europos rinkoms (be minėtų– mediena, derva, pelenai) tiekėjai, importe dažnai nusileidžiantys svetimšaliams pirkliams, vietiniai pirkliai, – ir tai antra svarbi aplinkybė – dažniausiai nebuvo lietuviai net pagal to meto sampratą (kas tiki laisve ir laikosi Statuto; kurių valdovas buvo ATR monarchas). Kas jie buvo? Vietiniai vokiečiai, rusėnai, totoriai, ypač – žydai, jau ir šiaip dominavę tarp LDK miestų ir miestelių amatininkų. Nesant tikslinių tyrinėjimų, sunku kalbėti apie skaičius, tačiau bent jau XVII a. pabaigos (prieš pat antrą padalijimą) duomenimis, vietinių žydų pirklių rankose buvo net ¾ viso ATR prekių eksporto, tik importe juos buvo išstūmę kiti vietos pirkliai[7] (užtat žydai dominavo mažmeninėje mugių ir išnešiojamoje prekyboje). Kažko panašaus į verslumo dvasią Lietuvoje galima pradėti ieškoti nuo nuo XVIII a. vidurio, kai nyko luominės privilegijos ir suvažymai, kilo miestai, radosi ūkinių inovacijų, kelią skintis ėmėsi merkantilistinė politika: panaikinti visi muitai ir bemuičio prekių vežimo privilegijos ir įvestas Generalinis muitas, bajorai gavo teises užsiimti prekyba, o miestiečiai – užsiimti žemės ūkiu; valstybės mastu apribotas prabangos prekių importas, mėginta įvesti kai kurių prekių valstybės monopolį, po Nesvyžiaus ir Slucko Radvilų manufaktūrų platų mastą įgavo LDK išdininko Antano Tyzenhauzo merkantilistinė manufaktūrinio palivarkinio ūkio politika, kun. Povilas Bžostovskis paleido į laisvę savo valstiečius, skatindamas juos turtėti… Visų šių pokyčių verslumo dvasia link vienaip ar kitaip atsispindėjo Gegužės 3-osios Konstitucijoje, tačiau po kelių metų viskas pasibaigė valstybės sunaikinimu ir pirmiausia rusiškos imperinės tvarkos, iš principo mažai ką bendro galėjusios turėti su laisva rinka, įvedimu.
Greta kitų dalykų, kurie pasikeitė per ilgąjį Rusijos valdžios (1795–1915) šimtmetį buvusios LDK žemėse, buvo ir katalikų bajorų (valdžios lenkais vadinamų ir pačių vis dažniau ir litvinais, ir lenkais susivokiančių) traukimasis iš protoverslo veiklų. Čia pavaizduota didžiausia pirklių (ypač stambiųjų, pagal rusišką tvarką – I gildijos; jos nariai turėjo turėti bent 50 000 rb. kapitalo, galėjo verstis ir bandine bei draudimo veikla, turėti fabrikų, jūros laivų, nevaržomai užsiimti tarptautine prekyba) skaičių kaita. Dar 1806 m. užsiregistravusių krikščionių pirklių Vilniuje buvo du trečdaliai, iškart po napoleonmečio krikščionių ir žydų pirklių skaičiai susilygina, o jau nuo septinto dešimtmečio tarp stambių pirklių vietinių (buvusios LDK piliečių) beveik nebelieka: 1870 m. Vilniuje iš 17 stambių pirklių 14 buvo žydai, 1 liuteronas, 2 stačiatikiai; 1890 m. tarp I gildijos 29 pirklių buvo 22 žydai, 4 stačiatikiai, 3 liuteronai – tikėtina, atvykėliai. O štai Kauno gubernijoje tarp visų 385 registruotų stambių ir vidutinių (II gildijos; tik prekyba, nedidelės gamyklos, upių laivai) pirklių tebuvo 12 krikščionių, kurių vos keli (lietuviai/lenkai). Tad lietuviško verslumo paieškos nusikelia į XIX a. pabaigą, tautinio sąjūdžio laikus.
III. Tipų paieškos, arba Kaip sunku pažadinti lietuvyje verslumo dvasią
a) Apie savus svetimus. Įsipilietinęs LDK finansų tvarkytojas vokietis Antanas Tyzenhauzas pamėgino tapti lietuviškosios pramonės pradininku, bet jo bandymas baigėsi nesėkme, nauja pradžia netapo ir Bžostovskio iniciatyva. Senojoje Lietuvos istorijoje tvarių moderniojo verslumo pamatų nerasime. Tačiau ir kalbant apie Rusijos imperijos valdžios (buvusios LDK žemėse) šimtmetį, tokių pamatų paieškos – problemiškos. Mat absoliuti dauguma tų, kurie jau šiuolaikine prasme „įsuko“ pinigo darymą pramonėje ar prekyboje, savęs niekaip netapatino su kaip nors suprantamu lietuviškumu (ar lenkiškumu). Tai buvo stambieji Rusijos (žydų, vokiečių…) pirkliai ar pramonininkai, save būtent taip ir suvokę. Jie priklauso Rusijos, vokiečių ar žydų verslo istorijai ir „savintis“ jų nederėtų. Iš jų galima išskirti nebent tuos, kurie savo veiklą sėkmingai pratęsė jau susikūrusios Lietuvos valstybės sąlygomis. Žinoma, tokių verslas neturėjo būti pririštas prie Rusijos imperijos ir jie savo veiklą turėjo perorientuoti prie Lietuvos valstybės ir ūkio sąlygų. Tarp jų norėtųsi išskirti du pavyzdžius, abu iš pramonės srities. Richardas, vėliau Kurtas ir Hubertas Tilmansai, per porą dešimtmečių iki karo Kaune įkūrę vieną stambiausių Rusijos imperijoje metalo apdirbimo pramonės centrų, ir Lietuvos sąlygomis išlaikė dominuojančias pozicijas, iš dalies persiorientuodami į konditerijos verslą. Jei Tilmansų verslas iki pat 1940 m. liko pabrėžtinai vokiško pobūdžio, tai Chaimas ir sūnus Jakovas Frenkeliai, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse pavertę Šiaulius vienu moderniausių pasaulyje odos pramonės centrų, nepriklausomoje Lietuvoje atnaujinę verslą („Batas“, metinė apyvarta apie 10 mln. litų, maždaug atitinka metinį tuometinės LR Teisingumo ministerijos biudžetą), dosniai rėmė ne tik vietos žydų bendruomenę, bet ir Lietuvos kariuomenę, fundavo „Aušros“ muziejų, – užtat Frenkelių viloje dabar įsikūrusio muziejaus Frenkeliams skirta ekspozicija yra vienas stipriausių memorialinių projektų šiandienėje Lietuvoje.
Tačiau nei Tilmansų, nei Frenkelio fabrikai nebuvo tipiniai lietuviško verslo pavyzdžiai, pirmiausia todėl, kad tokiais nebuvo laikomi kitų, titulinės lietuvių nacijos daugumos, o ir pačios Lietuvos valstybės. Toji valstybė kūrėsi ir stiprėjo, pirmiausia, kaip tautinė (etnolingvistine prasme) ir vienas svarbiausių jos rūpesčių buvo Lietuvos „atlietuvinimas“ visose gyvenimo srityse, neišskiriant nė pirmąsyk atskira gyvenimo sritimi tapusio verslo. Prieš ieškant tokio tautinio verslo tipų tarpukario Lietuvos Respublikoje, reikia mesti žvilgsnį į ją iškildinusio tautinio atgimimo (tautos dvasios žadinimo) situaciją. Po baudžiavos (o kartu ir natūrinio ūkio liekanų, kaip antai lažo) panaikinimo lietuviškose Rusijos imperijos gubernijose, tapo įmanomas socialinis mobilumas, palyginti laisva prekinių-piniginių santykių raida. Žinia, Rusijos imperija jokia prasme nebuvo laissez faire erdvė, tačiau verslus žemdirbys teoriškai galėjo mėginti prakusti žemės ūkyje, jei ir nepadarydamas to pelną nešančia veikla, tai bent sukaupdamas pirminį kapitalą kitokiai (gamybinei ar prekybinei) veiklai persikėlus į miestą. Tačiau lietuviui ar litvinui, bajorui ar ūkininkui toks žemdirbiškojo profilio keitimas, pasukant iš prasigyvenimo į pelnosieką, buvo sunkus ne tik mentališkai. Kaip matėme, stambioje prekyboje ir gamyboje išimtinai dominavo su LDK nesitapatinę žydai ir kitų imperijos tautų (vokiečių, rusų) atstovai; nei bajorui, nei žemdirbiui, nei smulkiam amatininkui miestiečiui nebuvo nei kultūrinės tradicijos, nei civilizacinio akstino imti ir pradėti „daryti pinigą“. Todėl svarbus dalykas buvo tautinės spaudos poveikis. Čia apsiribosiu išryškindamas pagrindinį aspektą, kuriuo lietuviška spauda (draudimo ir ypač laisvės laikų), visąlaik išlaikiusi tautos švietimo misiją, skatino verslumą. Koks lietuviško verslumo modelis buvo diegiamas ir kiek bei kaip tai persikėlė į jau nepriklausomą Lietuvą? Antras motyvas – konkurencinė kova su žydais, dominavusiais ir esamuose, ir potencialiais tokiais (iš amatų) galėjusiuose tapti versluose. Kokių būta tipinių tokio konkuravimo situacijų ir kokios išeitys iš to matytos? Trečia, ką galima išskirti kaip ryškiausius moderniojo lietuviško verslumo pavyzdžius ir, galiausiai, kas iš visos šitos naujosios ir trapios nacionalinio verslo kultūros turėjo šansą išlikti sovietinio totalitarizmo ir išimtinai valstybinio komandinio ūkio sąlygomis?
b) Apie kooperacijos dvasią. Lietuviški nelegalūs periodiniai leidiniai Auszra, Varpas, Tėvynės sargas etc. matė reikalą puoselėti ir brandinti mintį, kad lietuviui reikia ne tik tautiškai ir kultūriškai susiprasti, lavinti, skaityti ir leisti vaikus į mokslus, bet ir pradėti moderniai ūkininkauti. Pirmiausia, reikėjo tam tikslui įveikti pobaudžiavinę dvasią, kurią dar 1890 m. Jonas Šliūpas viename JAV lietuvių savaitraščio numerių prilygino kūdikio protui:
Lietuviai ilgus amžius pragyvenę baudžiavose, po vada ponų, sziądien dar nemoka veikti, kaip pritinka žmonems, savaimi: kaip kudikis isz vystyklu iszejęs ima roplineti, taip pat ir lietuviai iszsisukę isz baudžiavų tiktai ką pataiko kudikiszkus gyvenimo darbus del savęs atlikti.[8]
Auklėjimas ir prusinimas vyko pagal visas to meto pedagogikos taisykles: suteikiant žinių, sugėdijant (žiūrėkite, kaip žydai sukasi), pasidrąsinant su plačiais užmojais (kuriuos dažnas su žiburiu ieško antisemitizmo), kurių tipišką pavyzdį ir mažlietuvių žurnalo ir pacituokime:
[T]ai kožnas kaip įmanydamas tur stengtis praplatinti ir sudrūtinti lietuvių prekistą, o prekybą mūsų kraszte visų praszlaiczių, o ypacz žydų, stengtis pamažinti, iki visiszkai ana nebus sunaikinta. Teip liepia mums daryti ne neapykanta kitų tautų, bet pats protas, pats savo kraszto, savęs ir savųjų žmonių nug baisiausių vargų apginimas. Lietuva dėl lietuvių tur būt.[9]
Šitas motyvas atsikartoja įvairiais pavidalais, bet ilgainiui (ypač po spaudos draudimo panaikinimo ir 1905 m. revoliucijos) nusistovi analitiškesnis kalbėjimas apie tai, kas su tuo lietuvių ūkiškumu ne taip, ir kur ką (ir kaip) galima pakeisti į geresnę pusę. Štai pirmajame Šaltinio (leisto Seinų kunigų seminarijos) numeryje redakcijos skiltyje „Apie ūkę“ šitaip svarstoma:
Didžiausias ūkininko rūpestis yra iš savo žemės kuodaugiausiai naudos turėti ir pinigų pasidaryti. Pinigų ūkininkas gali pasidaryti iš javų arba iš gyvulių. Daugumas mųsų ūkininkų daro pinigų daugiausiai iš grūdų [toliau samprotaujama apie laipsnišką žemės nualinimą]. Iš to, kas pasakyta, bus aišku dėlko ūkininkui vedančiam ūkę ir pinigų darančiam daugiausiai iš grūdų nelabai sekasi gyventi.[10]
Iš gyvulių auginimo dar mažiau naudos, todėl logiška, kad reikia kuo daugiau sukti prekybon, o joje dominuoja žydai (ir patys lietuviai tradiciškai daug mieliau iš jų perka). Todėl imamasi svarstyti, kaip čia viską pakeisti. Netrunka rastis ir prigyti kooperacijos idėja, kurią ypač įtaigiai skleidžia katalikiška spauda. Prekybos kooperatyvai ir vartotojų bendrovės turėjo palengvinti paprastam ūkininkui pigesnį plataus vartojimo prekių įsigijimą, „numušti“ „kromelninkų užkeltas“ kainas. Iki vokiečių okupacijos jau veikė netoli 200 tokių bendrovių ir kooperatyvų, jų istoriją yra gerai aprašęs vienas pagrindinio tokių bendrovių steigimo aktyvistų, vėliau tapęs šios srities tarptautinio masto profesionalu, VDU ekonomikos profesoriumi, Petras Šalčius. Nesigilinant į kooperacijos sąjūdžio peripetijas mums čia svarbu pastebėti tam tikrą jame ryškėjantį priešiškumą pačiai verslo dvasiai, nes antai į prekybą žiūrima pirmiausia vartotojo – ūkininko ar miestiečio akimis. Šią neverslumo dvasią vaizdžiai pailiustruoja keletas tekstų, 1918 m. rudenį (taigi jau paskelbus, bet dar neįsitvirtinus Lietuvos valstybei) paskelbtų krikdemiškame Ūkininke. Pirmame jų įtaigiai dėstoma, kaip esamoji prekyba, savaime būdama visuomenei naudinga veikla, Lietuvoje deramai neatliekanti savo tikrosios mainų funkcijos:
„[D]abartinė prekyba netiktai kad sau visuomenės gyvenime paskirtojo darbo tiksliai ir sąžinigai neatlieka, bet ir dar galima pridėti, kad prekyba su visa urmininkų, agentų, komisantų bei stambiųjų ir smulkiųjų pirklių ir krautuvininkų gauja, yra tai didžiausias laiko ir pajėgų gaišintojas bei visuomenės išnaudotojas“[11].
Įdomu, kad toliau autorius ne moralizuodamas, o pabrėžtinai racionaliai mėgina įrodyti, kad egzistuojanti smulkių krautuvėlių
sistema, turinti išlaikyti jų savininkų šeimas, ne tik stipriai apsunkinanti vartotojo gyvenimą, bet ir stipriai užkelianti kainas. Atrodytų, situaciją galėtų gelbėti stambūs prekybos centrai – „vienos didelio krautuvės, kurioje visi sau, tam tikra nustatyta kaina, viską pirktųsi, išlaikymas visa 10-čia tūkstančių rublių metams atsieitų pigiau [nei keliolikos smulkių].“ Tačiau:
Kur rasime tokį krautuvės savininką, kurs mums leistų į jo reikalus kištis, prekių kainas nustatinėti, gautąjį pelną skirstyti? Ne, – tokio niekur nerasime. […] [T]uomet tokį pirklį ir tokią krautuvę mes patys sudarykime – įsisteikime vartotojų draugijos krautuvę, kurią tvarkysime mes patys taip, kaip mums tiks, nes pirkliai, savininkai būsime mes patys ir mums reikalingų daiktų pirksimės sau pas save.
Komercija, verslumas, galiausiai pelno siekimas čia kritikuojami ne iš ideologinių, o iš sveiko proto pozicijų, skaičiuojant, kas apsimoka (lietuviui – gamintojui ir vartotojui). Toks skaičiavimas buvo ypač būdingas visam kooperacijos sąjūdžiui, ir rezultatų pasiekta įspūdingų. Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga Lietūkis su 139 mln. Lt metine prekybos apyvarta 1939 m., prieš krizę nuo jo atskilęs Pienocentras, gyvulių supirkimo, mėsos perdirbimo ir eksporto bendrovė Maistas… Tarpukario Lietuvoje supirkimo/pardavimo kooperatyvai klestėjo, bet ar tai tikras verslas, kaip minėtame tekste (p. 132–135) įtaigauja Jonas Rudokas? Juk kas iš to išėjo: arba valstybės (remiamos) monopolijos, arba tiesiog valstybės įmonės (Pienocentras). Tai tiesiog valstybinis ūkininkavimas, į kurį suteka didelė dalis šitaip augintos ir stiprėjusios lietuviško verslumo dvasios. Juozas Tūbelis – Lietūkio kūrėjas ir (taip pat Maisto, Pienocentro) vadovas, po tautininkų perversmo netrukus 11 metų atsidūręs vyriausybėje, jai 9 metus vadovavo. Jo griežta fiskalinė politika, privataus kapitalo rėmimas pramonėje, monopolizacijos žemės ūkio koooperacijoje skatinimas iš viršaus buvo susiję, todėl vertintini kompleksiškai ir ne šiame tekste. Tiesiog šitoks kooperacijos pasiekimų motyvas mums, gyvenantiems XXI a., tarsi perša mintį, kad lietuviškas verslumas laisvos konkurencijos sąlygomis sunkiai įmanomas, kad tik su valstybės globa ar monopolijos apsauga jis galįs sėkmingai gyvuoti. To pavyzdžių per paskutinius dvidešimt metų prisižiūrėjome – nuo „pirk prekę lietuvišką“, PVM mėsai mažinimo, iki valstybinio inkarų, ekranų, avialinijų milijoninio gelbėjimo…
c) Apie žydus ir lietuvius. Žinoma, vartotojų kooperatyvai kaip „tautinio“ apsisaugojimo priemonė nuo mažmenininkų prekybos į valstybės remiamą monopolį nesutekėjo; pramonės, amatų ir prekybos „atlietuvinimas“ vyko „iš apačios“, sunkiai ir ne be atkritimų. Paprastai lietuvių varžymasis su žydais paskirose ūkio srityse tyrinėjamas ieškant paslėpto antisemitizmo (stiprėjimo), todėl pastebimi tiek tie tautinio atgimimo metų spaudos tekstai, kuriuose pašiepiamas žydų „godumas“, jų slaptas susimokymas dėl kainų, taip pat pabrėžiamas žydų bendradarbiaujantis susitelkimas, kuris patiekiamas, kaip pavyzdys nuolat tarpusavyje besiriejantiems ir besivaržantiems lietuviams. Tačiau ir tautinio atgimimo metais, ir Nepriklausomoje Lietuvoje būta visko: ir pavydo, ir reikalavimų atimti iš svetimų ir atiduoti saviems, ir (ne)sveiko varžymo, ir valstybės globos vieniems ar kitiems (Smetonos režimas dažnai kritikuotas kaip žydus proteguojantis). Tad prieš aptariant vieną iškalbingą lietuvių ir žydų susikirtimo Lietuvos verslo pasaulyje pavyzdį, reikia kelių patikslinančių pastabų. Pirma, žydai Rusijos imperijoje, tegul ir visiškai dominavę pirklių gildijose „lietuviškose“ gubernijose XIX a. antroje pusėje, buvo ne mažiau engiama mažuma nei lietuviai. Keli šimtai turtingų šeimų galėjo mėgautis visomis provincijos didžiūnų privilegijomis, tačiau apskritai žydų padėtis XIX a. pabaigoje dėl valstybės remiamų pogromų ir stiprėjančio slaviško šovinizmo, darėsi objektyviai grėsminga. Į tai, įsisiūbavus 1905 m. revoliucijai Rusijoje ir aplinkinėse gubernijose dažnėjant žydų pogromams, dėmesį atkreipė ir vienas demokratinės pakraipos Vilniaus laikraštis:
Ginkimės nuo prispaudėjų, ginkimės nuo skaudėjų, bet patįs neskauskime nieko! […] Nekovokime su mųsų krašto gyventojais. Ne visi, rasit žinome, kad niekas Rusijoje nebuvo taip engiamas, persekiojamas, kaip žydai… Knibždėte knibžda nuo žydų mųsų miesteliai… ir tai nuo žydų–varguolių, visuomet nuplyšusių, visuomet alkanų, visuomet už kiekvieną skatiką varžančiųsi… Męs dažnai, jų nesuprazdami, įpykdavome už jų guvumą, godumą… Bet vis dėlto turėtumėm numanyti, kad tik badas, tik didžių-didžiausias vargas priverčia žmogų taip begėdiškai už kiekvieną skatiką plėšyties…[12]
Autorius toliau daug kalba apie klastingą ir žiaurią Rusijos imperijos politiką, sukišant į sėslumo zoną keletą milijonų žydų, neleidžiant jiems dirbti žemės, užkraunant mokesčiais etc., bet mums čia svarbiausias verslumo (godumo=pelno siekimo, plėšymosi=sunkaus darbo; guvumo=iniciatyvumo) motyvas. Savybės, būtinos tikram verslininkui, neatsirandančios iš (geros ar piktos) valios – tai įstumties į vargą rezultatai, stengiantis kaip nors jį įveikti. Verstis – lygu sunkiai dirbti – kaip tokį ryškiausią verslininko bruožą (ir tokią asociaciją su verslininkavimu) pirmiausia išskyrė dabartinės verslininko įvaizdžio apklausos jaunieji respondentai… Beje, didžioji dalis to metų žydų savo padėtį būtent taip ir suprato – kaip vargą. Bundas, žydų socialdemokratų partija, stojusi į kovą su vargšų žydų išnaudojimu, toje XX a. pradžioje buvo aiškiai populiariausia regiono žydų politinė jėga…
Kokia gi reali situacija lietuvių ir žydų verslo galimybių požiūriu susiklostė susikūrusioje Lietuvos valstybėje? Politinę formą įgijusioje ir tarptautiškai pagaliau pripažintoje Lietuvoje 1923 m. rugsėjį vyko visuotinis gyventojų surašymas (be jau užimto, bet de jure nevaldomo Klaipėdos krašto). Ūkios istorijos tyrinėtojas Gediminas Vaskela prieš dešimtmetį yra padaręs keletą įdomių šių duomenų veiklos analitinių pjūvių, veiklos sričių ir tautybių koreliacijos požiūriu[13]. Mus domina ekonomiškai aktyvūs
Lietuvos gyentojai, surašymo metu skirstyti į savininkus/administratorius, (dirbančius) šeimos narius, tarnautojus, darbininkus ir kitus. Tarp tokių aktyviųjų žydai tesudarė 6% (tarp visų gyventojų 7,6%). Tarp visų savininkų, žydų dalis stipriai išsiskiria (12,13%), kitose veiklos rūšyse – artima vidurkiui. Žemės ūkyje (79% veikliųjų) veikę žydai tesudarė pusę procento, pramonėje (6% veikliųjų) – 21%. Tiesa, savininkų ir administratorių žydų šiame sektoriuje buvo ne ką daugiau – 27,29%, o lietuvių 61,7%, kas ženklintų stiprų pramonės lietuviškumą jau Nepriklausomybės pradžioje. Didžiausių disproporcijų būta transporto srityje (1% visų veikliųjų), kur žydų veikė 18%, o savininkų ir šeimos narių buvo 77,5% (tik 17% lietuvių, tarp šios srities darbininkų proporcija priešinga). Tuo tarpu, prekyboje situacija buvo labiau subalansuota. Visų, šioje srityje veiklių Lietuvos gyventojų, 77,5% buvo žydai ir tik 17,5% – lietuviai. Žydų savininkų prekyboje buvo 83%, šeimos narių virš 90%. Tarp pačių žydų gyventojų net pusę sudarė savininkai ir administratoriai (lietuvių, lenkų, rusų vokiečių – apie ketvirtį); tik pramonėje žydų darbininkų daugiau darbininkų nei savininkų. Beje, pačių žydų daugiausiai dirbo ne išvardytose srityse (prekyboje 29%, pramoneje 21%), o praktikavo vadinamąsias laisvąsias profesijas (35%).
Ką tie skaičiai sako? Pirmiausia tai, kad žydai Nepriklausomoje Lietuvoje socialiai tikrai atrodė stipriau, nei Rusijos imperijos laikais. Tai, kad jie daug kur (įskaitant valstybės tarnybą) tapo vadovais, viršininkais, savininkais, buvo pirmiausia nulemta jų nepalyginti geresnio išsilavinimo, kultūrinio akiračio, kažkiek – (tarptautinių) ryšių. Ir tai nebuvo nepastebima nemažos dalies lietuvių. Lietuva kilo, modernėjo, turtėjo, bet žydams čia viskas klostėsi tikrai ne prasčiau nei lietuviams. Ir jei pramonėje, ar kai kuriuose amatuose lietuviams konkuruoti sekėsi neblogai, tai (ypač mažmeninėje) prekyboje ir paskiruose specifiniuose versluose, regėjosi, lietuviai neturi šansų. Ekonominis dalies versliškai aktyvių lietuvių priešiškumas žydamas ypač sustiprėjo įsisiūbavus Didžiajai depresijai. Pradžioje teksto minėtoji Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjunga, šiaip jau apjungusi tik labiau jaunalietuviškai nusiteikusius verslininkus, 1932 m. pradėjo leisti savaitraštį Verslas, šiandien žinomą kaip lietuviškos „ekonominio antisemitizmo“ šauklys. Pirmas numeris pradedamas vedamuoju „Ko mes norime?“, kur prekyba aiškiai įvardijama kaip bet kokios (taigi ir žemės ūkio) gamybos tikslas. O šioje srityje dominuoja nelietuviai, todėl situaciją reikią pakeisti – žinia, švietimo ir natūralios evoliucijos, o ne politinės prievartos keliu. Ir vis dėlto: „Mums prekybos, pramonės ir amato organizavimas lietuvių rankose, yra ne tiktai ekonominis, mums -tai drauge ir kultūrinis bei valstybinis uždavinys“ (p. 2.). Prieš prastą pirklystės reputaciją (lietuviams nebūdingus „užsiprašinėjimus“ ir „nusiderėjimus“) iškėlimas etinio prado motyvas, ir galiausiai suformuluojamas „mūsų darbo obalsis“: „Savieji pas savuosius. Juo greičiau lietuvis pirkėjas supras savo paties gerovės reikalą ir visus reikalavimus siųs lietuvių prekybininkui ir pramoninkui, tuo greičiau pasieksime, kad pirklio ir pramoninko žodis bus tiesos žodis“ (ibid.). Iš esmės tai reiškė raginimą lietuviams boikotuoti žydų urmininkus ir krautuvėles, amatininkus ir tarpininkus, tačiau kartu rūsčiai primenama: „Mes, lietuviai prekybininkai, žinokime štai ką: kas užsiprašo litą, o parduoda už pusę lito, tas apgavikas. Su juo mums nepakeliui“[14]…
Naują radikalų leidinį netruko pastebėti Lietuvos žydų spauda, būta šiokio tokio apsižodžiavimo Lietuvos aide ir Di Jidiše štime. Prasidėjo net tam tikras boikotas – tik ne lietuvių prieš žydus prekybininkus, o veikiau atvirkščiai. Verslas leidosi į isteriją, pasirodydavo radikalesnių pasisakymų prieš žydus, tuojau sekė cenzūros bausmės, savaitraštis niekaip neišsikovojo platesnio populiarumo. Įdomu, kad žydų verslininkai susigalvojo imtis ir nestandartinių priemonių – 1933 m. pabaigoje pasirodė vienkartinis Kauno miesto ir jo priemiesčių smulkiųjų pirklių detalistų sąjungos leidinys Mažmeninikas. Jo vedamajame stipriai užvažiuojama Verslui ir panašioms socialinėms akcijoms, pabrėžiamas „mūsų socialinis naudingumas“, „reikšmė krašto gyventojų gerbūvio plėtrai bei valstybės biudžeto pelningumui“, – „lai visuomenė tatai sužino iš mūsų pačių, o ne iš tų, kurie, tautinių reikalų gynėjais apsimetę, skleidžia tautinę neapykantą ir griauna bei dezorganizuoja prekybinį krašto gyvenimą“ (p. 1).
Žinia, dėl griovimo tai buvo veikiau pasigąsdinimas. Net naciams iš pradžių nepavyko paveikti Vokietijos gyventojų nepirkti pas žydus, kol buvo taikomos vien įtikinėjimo priemonės. Lietuvoje net tas įtikinėjimas tebuvo balsas iš pašalio, todėl tame pat Mažmeninike, pasitelkus visus argumentus apie žydų nuopelnus Lietuvos valstybės gynybai ir kūrimui, duodamas esminis dalykinis atkirtis: „Nejaugi Verslo ponai rimtai mano, kad lietuviškam vartotojui bus maloniau brangiau mokėti už prekes vien dėl to, kad tos prekės perkamos lietuviškoj krautuvėj[15]? Taip galvoti tegali tas, kas neturi mažiausio supratimo dėl prekybos vaidmens paskirstant prekes“ (p. 3).
„Nejaugi Verslo ponai rimtai mano, kad lietuviškam vartotojui bus maloniau brangiau mokėti už prekes vien dėl to, kad tos prekės perkamos lietuviškoj krautuvėj? Taip galvoti tegali tas, kas neturi mažiausio supratimo dėl prekybos vaidmens paskirstant prekes.“
|
Panašu, kad „Verslo ponai“ tai ilgainiui ir patys suprato, nes jų šūkčiojimai Savieji pas savuosius – Lietuva lietuviams[16] ilgainiui paliko lyrika be logikos, vis labiau apeliuojant į savųjų „išglebimą, nerūpestingumą, pavydą“ (ibid.). Simboliška, bet kaip tik prieš pavydą, savųjų dergimą ir niekinimą ir nukreiptas paskutinio laisvoje Lietuvoje pasirodžiusio Verslo numerio vedamasis[17]. Lietuviškas verslumas nestojo į karą su žydiškuoju, užtat karą Europoje įžiebė naciai su sovietais, kurių auka įkandin Lenkijos tapo ir Baltijos šalys. Netruko nelikti jokių savininkų, o žydų bendruomenė buvo beveik visa nunaikinta…
d) Apie verslumo pavyzdžius. Idant nereikėtų baigti šio rašinio liūdna gaida, pamėginkime nustatyti, o kas gi vis dėlto iš tokios pusiau nebuvusios, pusiau nenusisekusios lietuviško verslumo istorijos lieka kaip gerieji pavyzdžiai, kurie gali galioti ir šiandien, po 50 metų verslo negalimybės?
Tipiškas tikrai lietuviškas (tiesa, specifinis) verslumas prasidėjo tuojau po baudžiavos panaikinimo, 1863 m. sukilimo ir tuojau sekusių carinės administracijos antikatalikiškų, antilenkiškų ir antilietuviškų žingsnių, kurių žinomiausia – lietuviškos spaudos draudimas. Kaip į jį reaguota: ogi (per)spausdinant lietuviškas maldaknyges, knygas (suklastotomis, iki 1864 m. datomis), vėliau ir periodiką Rytprūsiuose ir nelegaliai gabenant į didžiąją Lietuvą bei čia platinant. Visa tai, kaip taikliai pastebi Aelita Ambrulevičiūtė, kad buvo ir verslo projektas:
Šiais laikais galėtume tik didžiuotis, kad tie žmonės, kurie tradiciškai laikomi lietuvių nacionalinio atgimimo herojais, kartu tam tikra prasme buvo užgimstančio lietuviško verslo elitas – energingiausi, dėl piniginės naudos labiausiai linkę rizikuoti lietuvių valstiečiai. (Lietuvos verslo istorija, p. 122)
Tarp gabentojų valstiečiai sudarė net 88%, tik platinant lietuvišką spaudą jau aktyviau įsijungdavo kunigai (kaip žinia, Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių galima laikyti viso šito verslo, pradedant nuo spausdinimo, pirminio kapitalo šaltiniu), miestiečiai, bajorai, studentai etc. Kas be ko, knygnešiai nelegaliai gabendavo ne tik lietuvišką spaudą, bet ir kitas kontrabandines prekes; lietuvišką spaudą gabendavo ir žydų kontrabandininkai, todėl ignoruoti versliško šio amato pobūdžio neįmanoma. Pasiremdama istoriko Vytauto Merkio skaičiavimais, Ambrulevičiūtė pastebi pelną iš lietuviškų leidinių svyravus nuo 200 iki 500% – kontrabanda yra kontrabanda. Kodėl tad galime tuo didžiuotis? Ogi todėl, kad Rusijos imperijos užkariautų kraštų engimo politika – uždrausti viešai kalbėti (lenkams) ar skaityti (ne tik lietuviams) gimtąja kalba lotyniškai rašmenimis – buvo precedento neturintis pasikėsinimas į asmens laisvę ir visas įmanomas žmogaus teises. Nelegalus lietuviško spausdinto žodžio įnešimas ir platinimas Rusijos imperijoje, kaip ir analogiška veikla sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo rizikinga kultūrinė ir laisvinamoji veikla, tik pirmuoju atveju – dar ir verslas.
Leistino ir smerktino nelegalumo ribos momentą galima aiškiai pademonstruoti per kontrabandos jau susikūrusioje Lietuvos Respublikoje pavyzdį. Ėjo 1921-ieji, bolševikų valdomoje Rusijoje (su kuria Lietuva palaikė normalius santykius) karinio komunizmo politikos dėka siautėjo badas. Mirė daug žmonių, tikrai virš milijono, ir štai, Lietuva nusprendė prisidėti prie kitų Europos šalių bei nusiųsti badaujantiems Rusijoje (ir lietuviams) vagoną miltų ir vagoną cukraus. Jaunutė Lietuvos kontržvalgyba nustatė, kad greta maisto badaujantiems keliauja ir vagonai „atstovybės Maskvoje reikmėms“ ir taip buvo sulaikyta didžiulė sacharino (10 t) ir nedidelė kokaino (4 kg, tuo metu dar daugiau deficitinio vaisto, nei narkotiko) kontrabanda. Sacharino byla[18] buvo didelė ir sudėtinga, aukšti Lietuvos pareigūnai, neišskiriant turbūt nė užsienio reikalų ministro Juozo Purickio, buvo įsivėlę į aferą su sovietų Rusijos NKVD pareigūnais: vieni gaudavo juodoje rinkoje aukštai kotiruojamų prekių, kiti – meno kūrinių ir kultūros gėrybių, iš kurių iš dalies būdavo finansuojama skurdžios Lietuvos valstybės institucijų veikla. Taigi – daug nesavanaudiškumo, daug patriotizmo ir meilės žmonėms, bet kartu – ir biznis, kuris laikytinas ne legaliu verslu, o ekonominiu ir net politiniu nusikaltimu…
Knygnešystės verslas, žinia, neginčytinas dėl pelno ir asmeninės rizikos bei racionalių išteklių, kažin ar tinka būti vadinamas laisvu, ir rinka čia buvo labai savita. Tačiau pati lietuviška spauda jau po spaudos draudimo panaikinimo, tikrai tapo pirmuoju lietuvišku neginčytinai tikru verslu. Todėl čia prasminga vieną kitą žodį tarti apie inžinierių Petrą Vileišį, kuris Lietuvos verslo istorijoje vadinamas tautinio verslo pradininku. Vileišis, nuo aštunto XIX a. dešimtmečio svajojęs apie pramonininko ar pirklo amatą, kuriame viename „tegali būti laisvas“, Vilniuje įsikūrė 1899 m. ir ėmėsi įgyvendinti daugybę verslo planų. Jis pastatydino metalo dirbinių gamylą, kurioje buvo įdarbinta daug lietuvių darbininkų ir net specialistų, fundavo pirmos lietuviškos parapijos Vilniaus mieste veiklą, įsteigė savo spaustuvę, įkūrė ir leido pirmą lietuvišką dienraštį Vilniaus žinios. Tiesa, čia darytina vienintelė išlyga – tautiniai reikalai Vileišiui buvo tiek svarbūs, kad per juos jis užleido pelno siekimą ir po kelių metų jo turėtasis 830 000 rublių kapitalas išseko – teko vėl imtis statydinti tiltus bei taip užsidirbti pragyvenimui. Verslo tėvu Vileišis laikytinas ne tik ir gal ne tiek dėl savo paties verslo veiklos, kiek dėl praktinių lietuviško verslumo skatinimo darbų. Jo iniciatyva, tas skatinimas vyko ne moralizuojant ar postringaujant apie lietuvius ir žydus, o skelbiant ir platinant praktinius verslo patarimus (ypač gyvulininkystės ir įvairių amatų srityse) ir verslininkystės vadovus (Pamokslai apie triusa arba proce (1887), Kaip ingyti piningus ir turta (1891)). Pastarosios knygos, mokančios, kaip uždirbti milijonus, pratarmėje Vileišis pastebi: „prie turtų-gi reikia stengties prieiti, nes su jais galima daug gero, kaip dėl artymo, taip ir dėl tėvynės padaryti“[19]. Taip Vileišis ir elgėsi, steigdamas ir dotuodamas verslus dėl tėvynės ir artimo. Kiek kitokia situcija susiklostė su pirmaisiais lietuvių finansų „magnatais“, broliais Vailokaičiais – nepriklausomoje Lietuvoje neabejotinai turtingiausiais žmonėmis (Lietuvos verslo istorija, p. 150–153). Stambiausias Lietuvoje Ūkio bankas (pagrindinis kapitalas virš 15 mln.), Metalo fabrikas, Palemono plytinė, cukrinių runkelių auginimo Lietuvoje iniciatyva (Cukrus) – (eks)kunigo Juozo ir buhalterio Jono Vailokaičių veikla buvo daugiau nei visapusiška. Antai Juozas, dar kaip kunigas Seinuose ėmęsis redaguoti cituotąjį Šaltinį, per keletą metų sugebėjo bene dešimt kartų padidinti leidinio tiražą ir padaryti skaitomiausiu savaitraščiu Lietuvoje. Vailokaičiai, žinia, nevengė užsiimti tautine ir personaline labdara, tačiau „pinigo darymas“ jiems buvo aiškiai pagrindinis verslo tikslas.
IV. Vietoj išvadų, arba Kas lieka iš lietuviškos verslumo istorijos?
Daug ko nebepridursi. Kad ir kokių dailių ir pamokomų būta paskirų verslumo pavyzdžių Lietuvos istorijoje, per 50 metų melo imperijoje ne kas teliko. Sovietai ne tik pavogė iš visų žmonių viską, kas bent kiek priminė turtą, ne tik uždraudė bet kokią spontaniško veikimo laisvę, bet ir pakeitė bei daugelio sąmonėje įtvirtino melagingus daiktų vardus ir dalykų pavadinimus. Karas pavirto taika, melas – tiesa, apiplėšimas – teisingumo atstatymu. Svarbiausia, kad nebuvo įmanoma net ir pogrindyje užsiimti niekuo, kas panašu į (pelno siekiantį) verslą, nevagiant (kad ir iš vagiškos par excellence) iš komunistinės valstybės. (Katalikiško ir pan. antisovietinio pogrindžio etc. spaudos platinimas sąmoningai buvo vykdomas ne pagal verslo, o pagal savanorystės principus). Visoje šešėlinėje ekonomikoje vienintelė pastebimesnė takoskyra buvo tik tokiu klausimu, kas (spekuliuodamas, gamindamas etc.) vagia: komunistai (plačiąja prasme) ar kas kiti. Sovietmečio pabaigoje – Nepriklausomybės pradžioje stojusi kooperatyvų era, išties atvėrė erdvę ne tik legalizacijai, bet ir dalykams savuosius vardus atgauti. Taip vieni iš tiesų ėmėsi ką nors gaminti ir realizuoti, kiti – pirkti parduoti, treti – skolinti etc. Bet… Planinės ekonomikos, žaidimo be taisyklių ir naujų, normalių taisyklių kūrimo aplinka labai daug lėmė, kas taps tikru verslu, o kas taip ir liks šešėlyje, kas žais pagal rinkos, o kas pagal vagių (komunistines ar tradicines taisykles, – plg. puikią Gadeikio apžvalgą Lietuvos verslo istorijoje, p. 183–209). Štai vieni „kalė“ pinigą sunkiai triūsdami amato ar prekybos kooperatyve, o kiti – iš jų gręžė (ne be šantažo) reketą – toks „verslas“ išlikęs net šiandienės žiniasklaidos struktūrose (susimokate – apie jus nerašome/nerodome). Vieni prekiaudami išaugo ir pradėjo mokėti mokesčius, kiti verčiasi tik iš mokesčių vengimo (Maxima vs. Gariūnai). Vieni išgali suktis tik monopolio sąlygomis, kiti nė nemėgina ieškoti valdininkų protekcijų ar įstatyminių lengvatų. Tačiau šviesiausi prieškario Lietuvos pavyzdžiai tęstinumo neįgavo. Finansų versle nuo pat pradžių įsikaraliavo vietiniai sukčiai ir mulkintojai – čia nereikia nė lyginti ano meto ir dabartinio Ūkio bankų, pakanka prisiminti visas nacionalines „bankines“ piramides. Gamybos srityje tikro verslo keliu pasuko nebent tie, kurie pradėjo tuščioje vietoje, nes privatizuotos sovietinės industrijos prie rinkos buvo nepritaikomos beveik iš principo.
Reketo ir mulkinimo, monopolio ir soclengvatiniai „verslai“ stipriai temdo verslo reputaciją šiandienėje Lietuvoje, todėl pačiai pabaigai galima tik pasidžiaugti, kad naujausi jaunimo verslininko įvaizdžio apklausos duomenys teikia ir viltingų ženklų verslo reputacijos ateičiai Lietuvoje. Antai, atsakydami į minėtą klausimą apie tris pagrindinius verslininko bruožus, pirmajame atsakymų penketuke dominuoja adekvatumas: sunkiai dirbantis 38%, prisiimantis riziką 35%, žvelgiantis į ateitį 33%, suteikiantis, duodantis 28%, atsakingas 27%. Ir jau antrajame penketuke, nesulaukusios nė ketvirčio respondentų pritarimo, lieka „istorinės“ lietuviško verslininko įvaizdžio ypatybės: godus 23%, išnaudotojiškas 20%, sukčiaujantis 13%, korumpuotas 12%, savanaudis 11% (tiesa, čia įsiterpia populiarumo augimo besiprašantis kūrybingas ir išradingas 18%). Panašiai ir atsakant į klausimą apie verslininko keliamas asociacijas po minėto dominuojančio (ir kiek įvaizdinio glamūrinio) sunkaus darbo, visuomeninės padėties ir prabangos trejeto besirikiuojanti rizika 31%, kūrybingumas 23%, išradingumas, inovacijos 21%, vis dėlto, lenkia korupciją 20%, bankrotą 15%, nusikaltimus 9%. Tiesa, lenkia ir priešpaskutinėje vietoje liekančią labdarą 10%, bet tai jau gal daugiau paties šiandienio Lietuvos verslo, o ne visuomenės požiūrį į jį problema, kurią gali išspręsti tik laikas ir gera valia…
[1] Žr. Rūta Vainienė, „Ekonomikos terminų žodynas“, Vilnius: Tyto alba, 2008.
[2] Plg. „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“: šeštas (trečias elektroninis) leidimas. Kompaktinė plokštelė / redaktorių kolegija: Stasys Keinys (vyr. redaktorius), Laimutis Bilkis, Jonas Paulauskas, Vytautas Vitkauskas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006; internetinė versija, 2011. – http://dz.lki.ltm, – cituojant DKKŽ.
[4] Liudvikas Gadeikis, Pratarmė, in: „Lietuvos verslo istorija“ Kaunas: Neolitas, 2010, p. 8. Toliau cituojant iš šios knygos, puslapiai bus nurodomi tekste skliaustuose.
[5] Jonas Rudokas, „Istorija, kuria galime didžiuotis“, Vilnius: Gairės, 2002
[6] 2013 m. sausio 5 d. Jonas Rudokas turėjo skaityti įvadinį pranešimą iškilmingame Sniečkaus 110-ųjų metinių memorialiniame minėjime, kuri surengė Socialistinis liaudies frontas. Savo kvietime į šį minėjimą SLF teigia: „Sniečkus rado vyžotą, alkaną, varge paskendusią Lietuvą (išskyrus saujalę turčių, kurių tikrieji ar idėjiniai palikuonys dabar siautėja kaip naujasis „elitas“), o paliko klestinčios pramonės, žemės ūkio ir kultūros šalį.“ [Interaktyvu] [Žiūrėta 2013 04 19] Prieiga per internetą: <http://www.slfrontas.lt>
[7] Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė, „Žydai LDK visuomenėje: Sambūvio aspektai“, Vilnius: Žara, 2009, p. 167.
[8] Baisusis Barzdoczius, „Szis tas isz gyvenimo lietuviu Amerikoj“, in: „Vienybė lietuvninkų“, 1890-06-11, p. 8.
[9] A. Szpoka, „Dižiausios mūsų slogos ir ką mumns reikia daryti“, in: Szviesa, 1890, nr. 7, p. 212. Čia citata pagal Ambrulevičiūtė, op. cit., p. 120 (ilgųjų ir nosinių balsių rašyba su originalu netikrinta).
[10] Šaltinis, 1906, nr. 1, p. 6.
[11] Čia ir toliau: J. A., „Pirkliai ir vartotojų draugijų sankrovos“, in: Ūkininkas, 1918-09-30, p. 11, 12.
[12] G. P., „Žodelis apie žydus“, in: Lietuvos ūkininkas, 1905-12-15, p. 1–2.
[14] „Skinkime kelią lietuviui“, in: Verslas, 1933-05-11, p. 1.
[15] Lietuvių prekybininkų talentas prieškario Lietuvoje ryškiai taip ir neišsiskleidė; čia jie aiškiai nusileido Klaipėdos krašto lietuvninkams, 1933–1939 leidusius profesionalius žurnalus Komersantas ir Prekyba, – žinia, teorija neapsiribota.
[16] Plg. Lietuvių verslininkų sąjungos Alytaus skyriaus vienkartinį leidinį Dzūkų verslininkas (1935) šūkį.
[17] J. Paplėnas, „Atsisakykime pavydo“, in: Verslas, 1940-06-15, p. 1.
[18]Bernardas Gailius, „Nusikaltimai prie Smetonos: Rezonansinių tarpukario Lietuvos baudžiamųjų bylų studija“, Vilnius, Aidai, 2008, p. 13–37.
[19] [Phineas Taylor Barnum], Kaip ingyti piningus ir turta, parašė Giedris, Tilžė: Kaszta M. Jankaus, 1891, p. 1.
