Murray N. Rothbard. „Derama“ pinigų pasiūla

Ištrauka /

Dabar galime paklausti: kas yra pinigų pasiūla visuomenėje ir kaip toji pasiūla naudojama. Konkrečiai, galime iškelti amžinąjį klausimą, kiek pinigų „mums reikia“. Ar pinigų pasiūla turi būti reguliuojama, atsižvelgiant į tam tikrą „kriterijų“, ar ji gali būti palikta laisvai rinkai? Pirmiausia, bet kuriuo metu bendros visuomenės pinigų atsar¬gos, arba pasiūla, – tai bendras piniginės medžiagos svoris. Tarkime, kad tik viena prekė įsitvirtina rinkoje kaip pinigas. Toliau tarkime, kad toji prekė – auksas (nors ja galėjo būti ir sidabras ar net geležis; tik rinka sprendžia, o ne mes sprendžiame, kokiai prekei geriausiai tinka būti pinigu). Kadangi pinigai yra auksas, tai bendra pinigų pasiūla yra bendras visuomenėje esančio aukso svoris. Aukso pavidalas neturi reikšmės – nebent vienoks pavidalo pakeitimo būdas kainuoja daugiau negu kitoks (pvz., monetų kalimas brangesnis už jų išlydimą). Tokiu atveju rinka pasirinks vieną iš pavidalų kaip atsiskaitymų pinigą, tuo tarpu kiti pavidalai bus brangesni arba pigesni priklausomai nuo jų santykinių kainų rinkoje. Bendrų aukso atsargų kitimą lems tos pačios priežastys, kurios lemia ir kitų prekių atsargų pokyčius. Padidėjimą gali lemti didesnis aukso kasyklų našumas; sumažėjimą – aukso nusi¬dėvėjimas, pramoninis jo naudojimas ir t.t. Kadangi rinka pinigu pasirinks ilgaamžę prekę ir kadangi pinigas nėra sunaudojamas tokiu pat mastu kaip kitos prekės – jis tarnauja kaip mainų tarpininkas – kasmetinė pinigų gamyba, lyginant su bendromis jų atsargomis, bus gana maža. Tad bendros aukso atsargos kinta labai lėtai. Kokia „turėtų“ būti pinigų pasiūla? Buvo siūlomi patys įvairiausi kriterijai: kad pinigų dinamika atitiktų gyventojų dinamiką, „verslo apimtis“, „paga¬mintų prekių kiekį“, kad ji padėtų palaikyti stabilų „kainų lygį“ ir t.t. Išties nedaug kas siūlė palikti reikalą spręsti rinkai. Tačiau pinigai skiriasi nuo kitų prekių viena esmine aplinkybe. Ir šio skirtumo suvokimas duoda raktą visų piniginių reikalų supratimui. Kai auga pasiūla kokios nors kitos prekės, ji būna naudinga visuomenei; tai džiuginantis reiškinys. Daugiau vartojimo prekių reiškia aukštesnį žmonių gyvenimo lygį; daugiau kapitalinių prekių reiškia geresnį ir tikresnį gyvenimo lygį ateityje. Naujų derlingų žemių ar gamtinių išteklių atradimas taip pat žada geresnį gyvenimą, dabar arba ateityje. O kaip su pinigais? Ar pinigų pasiūlos augimas visuomenei taip pat naudingas? Vartojimo prekės sunaudojamos vartojimui; kapitalinės prekės ir gamtiniai ištekliai sunaudojami vartojimo prekių gamybai. Tuo tarpu pinigai nesunaudojami; jų funkcija – tarpininkauti mainams, t.y. padėti prekėms ir paslaugoms tikslingiau keliauti iš vieno asmens pas kitą. Visi šie mainai vyksta piniginių kainų pagrindu. Antai jeigu televizorius mainomas į tris uncijas aukso, tai sakoma, jog televizo¬riaus „kaina“ – trys uncijos aukso. Bet kuriuo duotu metu visos prekės ekonomikoje mainomos pagal atitinkamą santykį su auksu, arba kainą. Kaip buvo sakyta, pinigai arba auksas yra bendras visų kainų vardiklis. O kaip su pačiais pinigais? Ar jie turi „kainą“? Kadangi kaina – tai tiesiog keitimo santykis, jie, be abejo, tokią kainą turi. Bet, šiuo atveju, „pinigų kaina“ yra jų begalinių keitimo santykių su visomis įvairiomis prekėmis rinkoje aibė. Antai tarkime, kad televizorius kainuoja tris uncijas aukso, automobilis – šešiasdešimt uncijų, duonos kepalas -1/100 uncijos, p. Džonso teisinių paslaugų valanda – vieną unciją. Tokiu atveju „pinigų kaina“ bus alternatyvių mainų aibė. Viena uncija aukso bus „verta“ arba 1/3 televizoriaus, arba 1/60 automobilio, arba 100 duonos kepalų, arba vienos valandos p. Džonso teisinių paslaugų. Ir taip toliau. Tad pinigų kaina yra piniginio vieneto (šiuo atveju, uncijos aukso) „perkamoji galia“. Ji rodo, kiek už tą unciją galima nusipirkti, taip pat kaip televizoriaus kaina rodo, kiek pinigų galima gauti už televizorių. Kas lemia pinigų kainą? Tos pačios jėgos, kurios lemia visas kainas rinkoje – senas, bet amžinai galiojantis dėsnis: „pasiūla ir paklausa“. Visi žinome, kad jeigu kiaušinių pasiūla didėja, jų kaina turi tendenciją kristi; jeigu didėja kiaušinių paklausa, kaina turi tendenciją kilti. Tas pat galioja ir pinigams. Pinigų pasiūlos didėjimas turės tendenciją jų „kainą“ mažinti, jų paklausos augimas – ją didinti. Bet kas yra pinigų paklausa? Kiaušinių atveju suprantame, kas yra „paklausa“; ji yra pinigų kiekis, kurį pirkėjai pasiruošę išleisti kiaušiniams, plius kiaušiniai, kurie tiekėjų pasilaikomi ir neparduo¬dami. Panašiai pinigų atveju, „paklausa“ reiškia įvairias prekes, siūlo¬mas už pinigus, plius pinigus, kurie pasilaikomi gryni ir tam tikrą laiko tarpą neišleidžiami. Abiem atvejais „pasiūla“ gali reikšti bendras prekės atsargas rinkoje. Tad kas atsitinka, kai aukso pasiūla padidėja, o pinigų paklausa lieka ta pati? „Pinigų kaina“ krenta, t. y. krenta piniginio vieneto perkamoji galia visoje alternatyvų grandinėje. Dabar uncija aukso bus verta mažiau nei 100 duonos kepalų, mažiau nei 1/3 televizoriaus ir t.t. Ir priešingai, jeigu aukso pasiūla krenta, uncijos aukso perkamoji galia kyla. Kokios pinigų pasiūlos kitimo pasekmės? Pasinaudoję vieno iš pirmųjų ekonomistų, Davido Hume’o, pavyzdžiu, galime paklausti, kas atsitiktų, jeigu per naktį kokia nors geroji fėja papildytų mūsų kišenes, pinigines ir bankų saugyklas padvigubindama mūsų pinigų atsargas. Mūsų pavyzdyje ji stebuklingai padvigubintų aukso pasiūlą. Ar taptume dvigubai turtingesni? Žinoma, ne. Turtingus mus daro prekių gausa, o šią gausą riboja išteklių – žemės, darbo ir kapitalo – ribotumas. Monetų padaugėjimas nesukurs šių išteklių. Mes galime kurį laiką jaustis dvigubai turtingesni, tačiau iš tikrųjų mes tik atskiedžiame pinigų pasiūlą. Kai tik žmonės nuskubės išleisti savo naujai atsiradusius pinigus, kainos, apskritai imant, padvigubės – arba bent jau kils iki paklausa bus patenkinta ir pinigai nustos varžęsi dėl esamų prekių. Tad matome, kad nors pinigų, kaip ir kitų prekių, pasiūlos didėjimas mažina jų kainą, šis pokytis neduoda – skirtingai nuo kitų prekių – jokios naudos visuomenei. Visuomenė kaip visuma nepraturtėja. Jeigu naujos vartojimo arba kapitalinės prekės pakelia gyvenimo lygį, tai nauji pinigai pakelia tik kainas – t.y. atskiedžia savo pačių perkamąją galią. Šio paradokso priežastis ta, kad pinigai naudin¬gi tik dėl savo mainomosios vertės. Kitos prekės turi daug „realių“ panaudojimo galimybių, todėl jų pasiūlos padidėjimas patenkina dau¬giau vartotojų poreikių. Vienintelis pinigų panaudojimas – numatomi mainai; jų naudą lemia jų mainomoji vertė arba „perkamoji galia“. Mūsų dėsnis – kad pinigų padaugėjimas neduoda naudos visuomenei – išplaukia iš jų unikalaus naudojimo kaip mainų tarpininkų. Tad pinigų pasiūlos padidėjimas tik sumažina kiekvienos aukso uncijos efektyvu¬mą; kita vertus, pinigų pasiūlos kritimas padidina kiekvienos aukso uncijos galią atlikti savo funkciją. Iš čia seka netikėta išvada, kad visiškai nesvarbu, kokia yra pinigų pasiūla. Tiks bet kokia pasiūla, vienokia ar kitokia. Laisva rinka paprasčiausiai prie jos prisitaikys, keisdama kiekvieno aukso vieneto perkamąją galią arba efektyvumą. Nėra jokio reikalo kištis į rinką keičiant jos nustatomą pinigų pasiūlą. Šioje vietoje pinigų planuotojas gali paprieštarauti: „Gerai, tarkime, kad pinigų pasiūlą keisti beprasmiška, bet argi aukso gavyba nėra išteklių švaistymas? Argi valdžia neturėtų palaikyti stabilią pinigų pasiūlą ir drausti naują aukso gavybą?“ Tiems, kurie nestoja iš principo prieš valdžios kišimąsi, šis argumentas gali atrodyti įtikina¬mas, nors jis negali įtikinti nuoseklių laisvės šalininkų. Tačiau argu¬mentas neatsižvelgia į svarbų dalyką: kad auksas nėra vien pinigas, jis neišvengiamai yra ir prekė. Padidėjusi aukso pasiūla gali neduoti jokios piniginės naudos, bet ji duoda nepiniginę naudą; t.y. ji didina aukso, naudojamo vartojimui (papuošalams, stomatologijoje ir pan.) ir gamybai (pramoniniams tikslams) pasiūlą. Todėl auksakasyba visuo¬menės požiūriu visai nėra švaistymas. Tad prieiname išvados, kad pinigų, kaip ir kitų prekių, pasiūlą geriausia palikti laisvos rinkos nuožiūrai. Šalia bendrų moralinių ir ekonominių laisvės pranašumų, lyginant su prievarta, joks diktuojamas pinigų kiekis neduos geresnių rezultatų, o laisva rinka nustatys aukso gavybos mastą, kuris priklausys nuo aukso santykinio pajėgumo tenkinti vartotojų poreikius lyginant su visomis kitomis produktyviomis gėrybėmis.


2008-07-08
LLRI tęsia tradiciją pristatyti Lietuvos visuomenei iškiliausių laisvosios rinkos minties atstovų darbus ir šių metų rudenį išleis žymiausių JAV ekonomisto Murray N. Rothbard straipsnių rinkinį. Šioje serijoje LLRI jau yra išleidęs Ludwig von Mises „Ekonominė politika“ ir Frederic Bastiat „Ekonominių ir politinių esė rinktinė“.
Murray N. Rothbard (1926-1995) yra vienas ryškiausių laisvosios rinkos teoretikų. Nors ir nėra pats populiariausias ekonomikos „mainstreeme“, Rothbard yra viena svarbiausių figūrų austrų ekonomikos mokyklai. XX a. antroje pusėje Jungtinėse Valstijose būtent su jo užsidegimu ir darbais, ne mažiau nei su  L. Mises moksline veikla ir F. Hayek darbais bei jo gauta Nobelio premija, yra labiausiai susijęs austrų ekonomikos mokyklos atgimimas ir išsiplėtojimas. Šio ekonomisto darbų analizei yra skirtas ir šiųmetinis LLRI esė konkursas studijuojantiesiems „Laisvės studijos“.
„Laisvosios rinkos“ skaitytojams siūlome ištrauką iš prieš 15 metų lietuvių kalba išleistos Rothbard knygos „Ką valdžia padarė su mūsų pinigais?“, kurios pakartotinis leidimas yra įtrauktas į būsimą JAV ekonomisto straipsnių rinkinį. Ši knyga – tai Rothbard žinomiausias darbas apie pinigus, turėjęs įtakos dviems ekonomistų, investuotojų ir verslo profesionalų kartoms. Joje autorius populiariai išaiškina pinigų prigimtį, atskleidžia infliacijos mechanizmą.
Daugiau apie Murray N. Rothbard (1926-1995) internete adresu: http://www.mises.org/about/3249.