Visuomenė, pamaitinusi, aprengusi, apgyvendinusi, rūpinusis, informavusi, linksminusi ir kitaip praturtinusi daugiausia žmonių per visą planetos istoriją, nepelnytai jaučiasi kalta dėl daugelio dalykų.
Tokio kaltės jausmo apraiškų apstu. Didžiausią apmaudą man sukelia pavyzdys, kurį dažnai galima išgirsti iš geranorių filantropų, pagražinančių savo labdaringą veiklą mažyčiu posakiu: „Aš noriu ką nors grąžinti.“ Tai visada skamba taip, lyg jie atsiprašinėtų už savo sėkmę.
Perfrazuotas šis teiginys skambėtų maždaug taip: „Bėgant metams aš sukaupiau turto. Visai nesvarbu, kaip įstengiau tai padaryti, tiesiog jaučiuosi kaltas taip padaręs. Kažkas netvarkoj, jog turiu daugiau nei kiti. Nežinau, kodėl taip yra, bet dėl to jaučiuosi tiesiog nejaukiai. Todėl, jog kažką turiu, jaučiu pareigą turėti mažiau. O atiduodamas jaučiuosi gerai, nes tai išperka mano nuodėmę, kad tą turtą aš apskritai turiu“.
Kai prieš keletą metų aplankiau Džono D. Rokfelerio kapą Klivlende, man tapo aišku, kaip giliai įsišaknijusi tokia mąstysena. Užrašu ant šio žymaus verslininko gyvenimą įamžinančios memorialinės lentos norėta pasakyti, jog atiduodamas didžiąją savo turto dalį jis pasiekė tokį pat vertingą laimėjimą, kaip ir sukurdamas didelę tarptautinę kompaniją „Standard Oil“, kuri ir buvo jo turto šaltinis. Istorijos vadovėliai, iš kurių šiandien mokosi dauguma vaikų, žengia dar toliau. Jie nuolat kritikuoja tokius žmones kaip Rokfeleris dėl jų sukurto turto ir motyvo siekti pelno arba dėl asmeninio intereso, prisidėjusio prie to turto kūrimo, bet kartu garbina juos už tai, jog šie duodavę pinigų.
Ne kartą filantropai teikė paramą mano organizacijai, aiškindami, jog jie „kažką grąžina“. Jie turėjo galvoje, jog remdami mus grąžina kažkokią skolą visai visuomenei. Pasirodo, šie filantropai (išskyrus keletą) iš tikrųjų nieko blogo ir nepadarė. Jie pinigus uždirbo, bet nevogė jų. Jie rizikavo, nors neprivalėjo. Jie investavo savo pinigus arba tuos, kuriuos pirmiausia pasiskolino, o vėliau grąžino su palūkanomis. Jie kūrė darbo vietas, mokėjo rinkos atlyginimus norintiems dirbti žmonėms ir tokiu būdu sukūrė pragyvenimo šaltinį tūkstančiams šeimų. Jie išrado dalykus, kurie anksčiau neegzistavo, o kai kurie iš šių išradimų išgelbėjo gyvybes ir padarė mus sveikesniais. Jie gamino produktus ir teikė paslaugas, už kurias prašydavo ir gaudavo rinkos kainas. Jie nestokojo savanoriškų ir linkusių pirkti klientų, kurie vis sugrįždavo pirkti daugiau. Jie turėjo akcininkus, kuriems turėjo mokėti padorius dividendus. Jie taip pat turėjo konkurentus ir privalėjo išlikti viršūnėje arba pralaimėti. Jie nenaudojo jėgos, kad patektų ten, kur pateko; jie pasikliovė laisvais mainais ir savanorišku susitarimu. Jie visada grąžindavo skolas ir apmokėdavo sąskaitas. Ir kiekvienais metais jie aukodavo dalį savo pelnų įvairioms bendruomenės reikmėms, kurių joks įstatymas nevertė remti. Nė vienas iš tų, kuriuos pažįstu, nėra niekuo prasikaltęs ir sėdėjęs kalėjime.
Ir kaip gi tada išeina, jog tiek nuveikę žmonės vis tiek jaučiasi kalti? Mano nuomone, jei jie ir yra kalti, tai tik dėl to, jog leidžiasi įbauginami pasaulio nevykėlių ir pavyduolių – žmonių, kurie užsiima perskirstymu iš nežinojimo, kaip ir ką sukurti, arba paprasčiausiai rinkdamiesi lengviausią kelią. Jie tiesiog pasiima, ko nori, arba pasitelkia politikus už juos tą padaryti.
Arba, kaip kai kurie dvasininkai, galvojantys, jog turtas yra ne kuriamas, o „surenkamas“, perskirstytojai tol naudojasi žmonėmis, kol ištuština jų kišenes – visiškai nepaisydami dešimto Dievo įsakymo negeisti svetimo turto. (Suprantama, tikintieji turi remti savo bažnyčią, mečetę ar sinagogą, bet tai jau kitas reikalas ir ne šio straipsnio tema.)
Tikrasis grąžinimas
Pažeidęs sutartį žmogus lieka skolingas, tačiau tik kitai sutarties šaliai. Pavogęs kieno nors nuosavybę vagis privalo ją grąžinti savininkui, o ne visuomenei. Šie įsipareigojimai yra tikri, kylantys iš savanoriško susitarimo pirmuoju atveju ir iš nedoro veiksmo – vagystės – antruoju. Visas šis reikalas „kažką grąžinti“ vien todėl, jog uždirbai, tolygus realybėje neegzistuojančių mistinių įsipareigojimų kūrimui. Jis visiškai iškreipia sąvokos „skola“ supratimą. Juk „grąžinti“ reiškia, kad daiktas niekada nebuvo tavo, tuo tarpu kuriant turtą per privačią iniciatyvą ir laisvus mainus kito asmens teisėta nuosavybė nėra atimama.
O argi gali būti kitaip? Kokiu gi racionaliu kriterijumi remiantis žmogus, sėkmingai dirbantis laisvoje rinkoje, sumokėjęs visas savo skolas ir padengęs įsipareigojimus tradicine prasme, dar gali būti ką nors skolingas neaiškiai būtybei, vadinamai visuomene? Jei verslininkas A uždirba vieną milijoną dolerių, o verslininkas B – du milijonus, ar gi būtų protinga sakyti, kad B turi „grąžinti“ dukart tiek, kiek A? O jeigu taip, kas turėtų nuspręsti, kam jis tą sumą skolingas? Akivaizdu, jog sunku surasti sveiko proto argumentų, kuriais galima būtų pagrįsti šią sąvoką „kažką grąžinti“ vien todėl, jog turi.
Žmonės, uždirbantys savo turtą laisvų ir taikių mainų dėka, gali rinktis: atiduoti dalį jo, ar ne. Tačiau tie, kurie nieko neatiduos, bus tokie pat moralūs ir neskolingi, kaip ir davusieji. Teiginys, esą labdaros teikimas tolygus skolos grąžinimui arba kad jį reikėtų skatinti kaltės jausmu, susilpnina impulsą labdarai, kuris būdingas daugeliui žmonių.
Į sąrašą žmonių, kurie tikrai privalo kažką grąžinti, turėtų būti įtraukti bankų plėšikai, parduotuvių vagys, sukčiai, dykūnai ir politikai, „aprūpinantys savo gimines“. Tai jie turėtų jaustis kalti, nes jie tokie ir yra.
Tačiau žmonės – laisvos ir verslininkiškos visuomenės atstovai, iš tiesų uždirbę ir ūkiškai valdę tai, ką turi, ir nepadarę nieko, kas atimtų kito gyvybę ar pažeistų kito nuosavybę ar teises – yra visiškai kitos kategorijos. Ir teikti labdarą turėtų dėl asmeninio pasitenkinimo, patiriamo remiant vertingus tikslus, o ne todėl, kad reikėtų nuraminti kaltą sąžinę.
2002-04-10
Straipsnis, „Laisvoji rinka“ 2002 Nr. 1
Kovo 22 d. BTV laidos „Korida“ dalyviai, diskutavę apie progresyvinių mokesčių pliusus ir minusus, išprovokavo vieną iš matadorų, verslininką, pasisakyti, kuo jis prisideda prie skurdo mažinimo Lietuvoje. Šiam paaiškinus, jog kiekvieną mėnesį skiria 500 litų studentui, baigusiam jo gimtąją vidurinę mokyklą ir studijuojančiam ekonomiką, studijoje nuvilnijo nepasitenkinimo banga – esą kaip uždirbantis ne vieną tūkstantį litų galėtų skirti ir daugiau, ką daryti kitiems ir pan. Požiūris, kad turintis turi duoti, būdingas ne tik Lietuvai. Šia tema „Laisvosios rinkos“ skaitytojams siūlome Lorenso V. Rydo, Mekinako viešosios politikos centro (laisvos rinkos tyrimų ir švietimo organizacija Mičigane, JAV) prezidento, straipsnį.
***
