Elena Leontjeva.
„Tarnauti ar viešpatauti?“ – tokia dilema iškyla, Konstitucijos dieną apmąstant jos pamatinius principus: „valdžios galias riboja konstitucija“ ir „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“.
Kai tarnystė netobula
Geriausia būtų, jeigu žmogus pajėgtų tarnauti kitam iš meilės. Dar geriau, iš tobulos meilės. Tačiau žmogus nėra tobulas sutvėrimas ir tos meilės dažnai stokoja.
Įsivaizduokime, kad Konstitucijos dieną į vaistinę ateina žmogus, nes baigiasi jo kompensuojamųjų vaistų galiojimas. Jis maldauja vaistininką išduoti jam reikalingų vaistų, apeliuoja į tai, kad jo liga, skirtingai nuo recepto, neterminuota. Vaistininkas labai norėtų jam pasitarnauti, tačiau neturi tam teisės. Nepaisant sveikatos sistemos apkrovimo ir sunkumų patekti pas gydytoją, neterminuotos ligos receptą vis dar būtina pratęsti poliklinikoje.
Ateina ir kitas žmogus. Jam reikia įsigyti receptinių vaistų. Tą padaryti jis galėtų internetu, tačiau valstybinė vaistų pardavimo platforma vis dar neveikia, o jau kuris laikas sukurtų elektroninių, privataus sektoriaus sukurtų vaistų pardavimo platformų naudoti neleidžiama. Tad nepaisant COVID-19 rizikos, į vaistinę žmogus turi ateiti fiziškai.
Ką ten susitikę piliečiai mano apie valdžią, kuri, turint galvoje sudėtingą situaciją šalyje, neįgyvendina svarbių pakeitimų, įrodančių jos tarnystę žmogui? Kaip jų akyse išsipildo konstitucinis valdžios tarnystės principas? Kas tokiais atvejais nutinka su pasitikėjimu valdžia, kurį suprantame kaip konstitucinę vertybę?
Kas padeda tarnauti?
Mes visi tarnaujame vieni kitiems – savo talentais, proto, kūrybos ir darbo vaisiais. Ten, kur mes patarnaujame vienas kitam laisvai, mūsų darbo ir mainų, bendrystės ir susitarimo erdvėje, atsakomybę padeda su/tvirtinti kelios esminės prielaidos.
Mes tampame priklausomi nuo kito asmens – to, kuriam tarnaujame. Ir tai moko mus prisitaikyti prie jo poreikių, skatina gauti jo įvertinimą ir pritarimą.
Mes tampame priklausomi nuo kito asmens – to, kuriam tarnaujame. Ir tai moko mus prisitaikyti prie jo poreikių, skatina gauti jo įvertinimą ir pritarimą. Tai nuolatinis ir intensyvus žmonių santykis, kuriame mums būtina išsiaiškinti kito poreikius ir ūgtelti, kad gebėtume kuo geriau tam kitam patarnauti.
Valdžios įstaigose nebėra tos lemiamos priklausomybės nuo kito. Todėl čia veikiančio žmogaus tikslai nėra savaime prisitaikę prie asmens, kuriam turi būti tarnaujama, poreikių. Santykiams trūksta simetrijos, abipusiškumo. Tad reikia specialių ir nuolatinių pastangų, kad tikslai būtų suderinami. Už valdžios teikiamą paslaugą apmokama netiesiogiai, per mokesčius, kurių nustatymui ir skirstymui piliečiai neturi reikšmingo poveikio.
Žmonėms siūlant savo tarnystę laisvuose mainuose, šalia visuomet veikia ir savo tarnystę taip pat siūlo ir kiti žmonės. Veikiama konkurencijos sąlygomis. Konkurencija neretai tapoma niūriomis spalvomis, tad svarbu paminėti, kad kita konkurencijos pusė – tai asmens, kaip kliento ir vartotojo, pasirinkimas. Tam, kad žmogus galėtų rinktis, tarp patarnavimų turi vykti konkurencija. Ir ji skatina kiekvieną dalyvį pasitempti, mokytis visų gerųjų praktikų, nuolat optimizuoti savo veiklą, mažinti kainą, gerinti tarnystės kokybę ir vaisingumą. Konkurencijos, taigi, pasirinkimo dėka laimi ne tik tas, kuris matomas joje kaip laimėtojas – laimi vartotojas, visuomenė, mes visi. Galimybė įvertinti paslaugos teikėją per laisvas kainas priverčia optimizuoti paslaugos tiekimą: paslauga tiekiama minimaliais kaštais, kuo geriausios kokybės ir mažiausiomis laiko sąnaudomis.
Juk kuo sovietinėje sistemoje virsdavo paslauga, kai nebuvo konkurencijos tarp jos tiekėjų? Ogi paprasčiausia tiekėjo viešpatyste.
Kaip įveikti santykio įtrūkį
Apie tai, kad polinkis viešpatauti ir piktnaudžiauti galia iškyla nuolat, perspėjama dar Senajame Testamente. Kitaip tariant, nesant natūralių sutartinių santykių, atsakomybės, didėjant įtrūkiui tarp asmens ir valdžios, iškyla rizika nuolat plėsti valdžios funkcijas ir reglamentuoti jos atsakomybę vis detalesnėmis taisyklėmis ir procedūromis.
Tačiau dėl taisyklių gausos klientas vis labiau atitolsta. Tuomet stengiamasi įtraukti vis daugiau žmonių į valdžios įstaigas, bet daugiau žmonių nebūtinai reiškia geresnę aptarnavimo kokybę. Sukurta teisinė raizgalynė neleidžia gerai tarnauti ne tik klientui, bet neretai ir pačiai institucijai trukdo apvaldyti savo prioritetus, veikti vardan tikslų, o ne procesų. Pačiose įvairiausiose srityse, kai norima ryžtingai imtis reformų, linkstama steigti naujas institucijas, nes senos jaučiasi įklimpusios biurokratizme ir negali savęs ištraukti, it Baronas Miunchauzenas, į savo pačių tikslų siekimą.
Sukurta teisinė raizgalynė neleidžia gerai tarnauti ne tik klientui, bet neretai ir pačiai institucijai trukdo apvaldyti savo prioritetus, veikti vardan tikslų, o ne procesų.
Kas be Barono Miunchauzeno mus gali išgelbėti nuo įstatymo devalvavimo, fragmentacijos ir vis didesnio detalizavimo? Turime įteisinę principus, kurie galėtų veikti kaip saugikliai, pavyzdžiui, teisėkūros pagrindų įstatymo proporcingumo, efektyvumo ir panašiai. Ex ante ir ex post vertinimai. Tačiau jų nesilaikoma, o už nesilaikymą nenumatyta ir nėra taikoma jokia atsakomybė. Tuo metu, kai visos gyvenimo sritys yra iki smulkmenų sureguliuotos ir toliau reguliuojamos, kai visur nustatytos ribos – kas leistina ir kas ne, o už tų ribų peržengimą numatytos griežtos poveikio priemonės, pačioje teisėkūroje ir valstybės institucijų veikloje pasigendama ribų ir nesilaikoma esamų taisyklių bei principų.
Nepriklausomybė nuo asmens, kuriam turi būti tarnaujama, sudaro vis didesnę riziką viešpatauti. Žmogiškojo santykio įtrūkis yra esminė kliūtis įgyvendinti tarnystės principą. Papildomas iššūkis yra įstatymų ir taisyklių statiškumas, kai gyvenimas reikalauja nuolatinės dinamikos.
Todėl ir sprendimai turi būti nukreipti į žmogiškojo ryšio, santykio, atgaivinimą ir į valdžios institucijų atvirumą pokyčiui. Metodų pasaulyje yra išbandyta įvairių: pereiti prie tikro subsidiarumo, palikti erdvę bendruomenėms ir savireguliacijos institucijoms, naudoti koncesijas, taikyti valdžios įstaigų veikimui konkurencinę priežiūrą. Padaryti žmogų valstybės įstaigų tarnystės centru – leisti jam įvertinti patarnavimus, padaryti jį lygiateisiu partneriu. Toliau, diegti teisinius saugiklius, kad valdžia nuolat kvestionuotų savo funkcijas ir būtų spaudžiama poreikio optimizuoti, kad būtų atvira pokyčiui.
Trumpai tariant, turime puoselėti pamatines moralines vertybes, abipusį pasitikėjimą ir pagarbą. Tuomet pažinsime, kas yra tikra tarnystė.
Parengta pagal pranešimą, skaitytą Konstitucijos dienai skirtoje mokslinėje–praktinėje konferencijoje „Konstitucinio teisės viršenybės principo įgyvendinimo iššūkiai“.
Projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Daugiau skaitykite šioje nuorodoje.
