Ž. Šilėnas. Konkurencijos tarybos prioritetai

Ne viename Lietuvos mieste vietinė valdžia išsitraukė planinės ekonomikos raštus iš šiukšliadėžės ir pradėjo vykdyti agresyvią verslo perėmimo į savo rankas politiką. Privačių mikroautobusų išvarymas iš miestų, sostinės savivaldybei priklausanti taksi įmonė, šilumos tiekimo ir daugiabučių administravimo perėmimai į savivaldybės įmonių priklausomybę. Ne viename Lietuvos mieste rasime pavyzdžių, kai savivaldybės administracijai nusprendus, o tarybai palaiminus komunalines paslaugas teikiančios įmonės staiga sužino, kad jų teikiamas paslaugas perima savivaldybei priklausanti įmonė.

Tokie sprendimai yra nesąžiningi, neteisingi, o dažnai laviruoja ir ties teisėtumo riba. Kodėl? Savivaldybių administracijos, tarybos yra ir savivaldybei priklausančių įmonių savininkai, ir taisyklių priėmėjai. Ką pagalvotumėte apie futbolo teisėją, kuris ne tik tendencingai švilpia, bet dar prisijungia prie atakos ir entuziastingai smūgiuoja į vartus?

Skirtingai nuo futbolo, mūsų šalyje yra labai nedaug saugiklių nuo tokio absurdo. Ko gero, vienintelis iš jų yra Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis, kuriuo viešojo administravimo subjektams draudžiama sudaryti nesąžiningas sąlygas konkurencijai. Bet net ir tas saugiklis yra lengvai apeinamas: patys akivaizdžiausi ir vartotojus skriaudžiantys konkurencijos pažeidimai Lietuvoje yra įteisinti įstatymais. Nuo nurodymo pirkti brangią, bet valstybei priklausančioje įmonėje gaminamą energiją iki pigios elektros energijos importo draudimo.

Visa tai privalo rūpėti vieninteliam sargui – Konkurencijos tarybai. Negalima sakyti, ir kad nerūpi. 2013 m. dviejų savivaldybių administracijos įpareigotos pakeisti savo sprendimus. Tačiau tai neprilygta  Konkurencijos tarybos užmojams privačiame sektoriuje, kur 2013 metais vien už koncentracijos pažeidimus išrašyta beveik 2 mln. Lt baudų.

Maža to, tyrimai privačiame sektoriuje vykdomi ir baudos skiriamos nebijant kontroversijos ar prieštaringų vertinimų. Pvz., ar išmintinga didžiųjų aludarių sprendimą negaminti stipraus alaus tirti kaip kartelinį susitarimą? Ar rinkoje trūksta stipraus alaus gamintojų? Ar vartotojams trūksta stipraus alaus pasirinkimo? Toks tyrimas yra puikus pretekstas konkurencijos priežiūrą karikatūrizuoti kaip akademinę vingrybę, nutolusią nuo realybės.

Kokia vartotojams nauda iš to, kad neseniai vienas didžiausių degalų pardavėjų buvo nubaustas milijonine bauda už dvi degalines (degalines, o ne tinklus), įsigytas 2008 metais? Negana to, tas pats degalinių tinklas yra purtomas už degalines įsigytas 2003-aisiais. Koks kitas žingsnis? Išrašyti baudų už koncentracijos pažeidimus kolūkiams?

Pačius rimčiausius ir skaudžiausiai vartotojus žeidžiančius sprendimus Lietuvoje priima ne verslas, o valdžia. Valdžios sprendimai priimami puikiai žinant jų neteisėtumą ir atvirai proteguojant valdiškas įmones. Jei Konkurencijos taryba yra rimtai nusiteikusi ginti vartotojus, ji turėtų pirmiausia taikytis į valdžios institucijas, valstybės ir savivaldybių įmones. O ne išrašinėti 21.000 Lt dydžio baudas verslui, kai vienas pirkėjas per „lipdukų“ akciją negavo įsigyti tokios kuprinės, kokios norėjo.

Plačiau: http://vz.lt/Default.aspx?PublicationId=9f1fe2ab-e7ca-47f3-8b40-67c023f760c0#ixzz2mIthtTqE