Pagaliau ir Economist pagalando savo sarkazmo peilį į ES energetikos politiką, kurios trys neva vienas kitą papildantys tikslai: tiekimo saugumas, kova su klimato kaita ir konkurencingumo didinimas iš tikro vienas kitam prieštarauja. Apie tai jau šnekėjau ne kartą.
Straipsnyje manau taip pat gerai iliustruotas dviveidiškumas, kuriuo ES (ar konkrečios šalys) grindžia savo savotišką ekonominę Realpolitik. Pajudėti pirmam (diegiant atsinaujinančius energijos šaltinius) ir naudoti bei plėtoti santykinai brangesnę technologiją apsimoka tik tada, jei kiti seks iš paskos. Taigi, kaip manote, koks pvz., Danijos ekonominis interesas, kai ji išplėtojo savo vėjo energijos pramonę: skatinti vėjo energijos naudojimą (ir subsidijavimą) ES, ar leisti nuspręsti tinkamiausią ir „tvariausią“ technologiją pasirinkti rinkai? Bėda tame, kad, mano manymu, ES papuolė į tuos pačius spąstus, iš kurių kelio atgal nėra (nebent su dideliais politiniais ir reputacijos nuostoliais).
Tiesa, ilgą laiką faktų ignoruoti gali ir nepavykti, kaip, pvz., biodegalų skatinimo pasekmės, kuomet ES buvo priversta pripažinti, kad „neįvertino“ visų pasekmių. Gal nuskambėsiu kaip pesimistas, tačiau nemanau, kad tai įneš daugiau racionalumo visame šiame debate. Per daug politinių karjerų ir viso ES kredibilumo, yra paremta apokaliptiniu pasaulio pabaigos scenarijumi.
