Valstybė, ir toliau gindama mus nuo viso pasaulio blogybių, žengė dar vieną žingsnį. Šį kartą televizijos žiūrovas bus saugomas nuo per didelio reklamos kiekio. Kitaip tariant, dabar būsime „apsaugoti“ net ne nuo taip vadinamų „žalingų“ vaizdų, pvz., keiksmažodžių ar nuogybių, o nuo esminės komercinės žiniasklaidos veiklos ir pagrindinio komercinių televizijų pajamų šaltinio.
Jei filmas trunka nuo 90 iki 109 min., jame galima rodyti du reklaminius intarpus. Filmuose, kurie trunka nuo 110 iki 135 min., galės būti trys, 136–180 min. filmuose – keturi, o 181–225 min. filmuose – penki reklaminiai intarpai.
Kam reikalingas šis Radijo ir televizijos komisijos (RTK) kišimasis į tokią privačią erdvę kaip TV žiūrėjimas yra visiškai nesuprantama. Dėl to, kad gaunama gyventojų nusiskundimų? Besiskundžiančiųjų bus visada ir viskuo. Turbūt sutiksite, kad kas jau kas, bet dėl to, kad spoksant į televizorių kažkam kažkas nepatinka valstybei kištis yra mažų mažiausiai nesolidu.
Renkantis, kurį TV kanalą žiūrėti, mes turime absoliučią pasirinkimo laisvę, žymiai didesnę nei kituose ekonominiuose sprendimuose (taip, net TV kanalo pasirinkimas yra ekonominis sprendimas, nes mes naudojame savo ribotą resursą – laiką), todėl jei mūsų netenkina esamas produktas (vaizdas ekrane) pultelio pagalba galime pasirinkti kitą. Nurodinėti, kiek ir kada rodyti reklamą, tolygu aiškinti kepėjams, kiek į bandeles dėti razinų.
Galiausiai, jei yra alergiškų reklamai, jie gali TV iš vis nežiūrėti (nes be reklamos komercinės televizijos ko gero neegzistuotų) arba rinktis mokamus kabelinės TV kanalus.
