E. Leontjeva. Apie dviguba bausme virtusį karantiną

Karantino atlyginimo teisingumas vėl visuomenės akiratyje. Kadaise padarytos klaidos lemia vis daugiau klaidingų interpretacijų ir verčia grįžti prie ištakų. Ar įmonės, gavusios valstybės „karantininę paramą“ turėjo teisę kvėpuoti, judėti, keistis? Ekonomine kalba kalbant, tai reiškia – mokėti, investuoti, įsigyti, mainytis ir perleisti.

Dar pirmosios karantino bangos pradžioje teko permąstyti, kuo grindžiami visuomenės, ją atstovaujančios valdžios ir karantinuotų žmonių bei įmonių santykiai. Konstitucija padiktavo vienintelį atsakymą – visuomenės poreikiams privati nuosavybė yra laikinai paimama, ja naudotis neleidžiama. Bandymas lyginti karantiną su ūkinės veiklos ribojimu yra nekorektiškas – ribojant veiklą, ji iš esmės gali būti vykdoma, įvykdžius taikomus reikalavimus. Karantino gi atveju veikla buvo uždrausta. Taigi, iš Konstitucijos kyla pareiga teisingai atlyginti už laikiną nuosavybės paėmimą. Būtent, atlyginti, o ne paremti, padėti, pagelbėti. Jeigu būtume žengę į karantiną šitaip mąstydami, visuomenės neskaldytų klausimas „Ar teisinga remti verslą?“. Sutartinai galvotume apie teisingą atlyginimą, kompensavimą. Jis vyktų skaidriai, proporcingai ir greitai – nes vienintelis kriterijus būtų sustabdyta veikla ar žymus apyvartos kritimas. Laikas ir pinigai būtų panaudoti tikslingai ir atsakingai. 

Įsivaizduokite, kad karantinas tęsiasi ne šešis mėnesius, o trejetą metų. Tuomet niekas nepatartų darbo ir pragyvenimo šaltinio netekusiems žmonėms ir jų turimoms įmonėms „gyventi iš lašinių, pagalvių ir kito pavidalo santaupų“. Būtų aišku, kad dėl visuomenės poreikių netekusiems darbo ir veiklos reikia kompensuoti praradimus. Ir kuo greičiau leisti ieškoti naujų kelių. Įmonės pereina į e-prekybą? – Puiku. Rado naujų nišų, pakeitė darbo profilį? – Valio. Niekas nepriekaištaus, kad įmonių sąskaitoje – ne nulis. Dabar gi nuolat iškyla į paviršių teiginiai, kad jeigu įmonės nevargsta, neskursta – „paramos“ nėra vertos.

Suvokti transformacijos ir nenumaldomų pokyčių esmę nėra sunku. Suvokti, kad kompensuoti įmonei reikia ne todėl, kad sąskaitoje nulis, o todėl, kad visuomenė įpareigojo ją sustabdyti veiklą – argi tai sudėtinga? Pagaliau, ar sunku suvokti, kad normaliai įmonės veiklai reikia nuolat turėti lėšų – pirkti, mokėti ir investuoti – tad įmonė su nuline sąskaita negali funkcionuoti? Ypač dabar, kai brangsta žaliavos ir stringa jų tiekimas, turėti kuo apmokėti įsigijimus yra jos gyvybingumo  klausimas. 

Pirmojo karantino pradžioje taip pat teko perspėti valdžią, kad jei norima mokėti tiems, kas dirba samdomą darbą, tikslinga nepainioti į tai darbdavių, kompensacijas žmonėms išmokėti tiesiai. Darbdaviai buvo padaryti tarpininkais tarp valdžios ir dirbančiųjų, o dabar už tai priekaištaujama. Tuo metu perspėjome, kad darbdavių įtraukimas gali turėti neigiamų padarinių – įvaryti į kampą žmonės gali pasielgti neapdairiai ir neatsakingai, o juk krizės pradžioje nuo nežinomybės ir nesaugumo daugeliui važiavo stogai. Pagaliau, vadovas galėjo imtis gelbėjimosi veiksmų, kurie nebūtinai pasiteisins (klaidų dar niekas neatšaukė), o dėl to nukentėtų darbuotojai, šešėlis kristų visiems darbdaviams. Nesistebėčiau, jeigu tokių atvejų mūsų platybėse pasitaikė, tačiau labai netikėta, kad triukšmas kilo visai ne dėl jų, o dėl tų, kurie sąžiningai apmokėjo darbuotojams prastovas, tarpininkavo valdžiai, tačiau neužnulino, nenumarino savo ekonominio gyvenimo – mokėjo dividendus, tęsė įsigijimus. Jeigu gavę ir išmokėję subsidijas darbuotojams privalėjo derinti visą savo ekonominę veiklą su valdžios institucijomis, reikėjo iš anksto tiksliai įvardinti – kokio pobūdžio veiklą ir su kokia institucija derinti. Čia, žinoma ironizuoju. Jeigu tokių suvaržymų nebuvo numatyta – kiršinti visuomenę dėl įmonių padarytų sprendimų, koks bebūtų jų ekonominis pagrįstumas, neatitinka nei įstatymų, nei etikos normų.  

Juolab, kad visi žinome, jog ekonominės dietos nesilaikė ir valdžia. Kai dauguma įmonių ėmė taupyti ir optimizuoti išlaidas, vienintelis to nedaręs sektorius buvo valdžios institucijos. Kai kur klientų aptarnavimas visiškai sustojo, ir iki šiol, teisinantis karantinu, vėluoja, o biudžeto pinigai išmokami, tarsi jokio karantino nebūta. 

Klaidos brangiai kainuoja. „Paramos“, o ne kompensacijų skirstymas kainavo visuomenei daug prarasto laiko – kai parama pasiekė žmones ir įmones pavėluotai, su pažeminimais ir biurokratiniais vilkinimais. Antra, „paramos“ skirstymas kainavo daug valdžios institucijų išteklių bei laiko, nors galėjo būti atliktas skaidriai, greitai ir automatiškai. Vadinasi, jeigu kam nors rūpi efektyviai naudoti visuomenės išteklius bei laiką, ir skatinti pasitikėjimą, galėtų nukreipti žvilgsnį būtent į šiuos rezervus.

Straipsnis publikuotas portale „Verslo žinios“.

 

 

 

Projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Daugiau skaitykite šioje nuorodoje