Šios kadencijos valdžia jau ketverius metus kovoja su vaistų kainomis. Teisės aktai, reguliuojantys vaistų kainas, o kartu ir veikimo rinkoje sąlygas, per pastaruosius penkerius metus keisti bene 30 kartų. Nepaisant to, tvarių pamatų pageidaujamoms vaistų kainoms pakloti nepavyksta. Norima gauti „ir medaus, ir kondensuoto pieno“ kaip toje istorijoje apie Mikę Pūkuotuką. Tačiau realiame pasaulyje ištekliai yra riboti ir tikėtis visiems visko suteikti apsčiai ir nemokamai yra nerealu.
Vaistai ir jų kainos, labiausiai aktualūs tiems žmonėms, kurie turi juos vartoti nuolatos. Dažniausiai tai būna kompensuojamieji vaistai. Juos vartoja 1,16 mln. pacientų, t. y. daugiau kaip 40 proc. visų Lietuvos gyventojų. Vaistų kompensavimui Privalomojo socialinio draudimo fondo (PSDF) biudžete kasmet numatoma vis didesnė pinigų suma. Pernai išleista daugiau kaip 303 mln. Eur PSDF biudžeto lėšų, t. y. apie 30 proc. daugiau nei prieš metus. Didžioji dalis papildomo finansavimo skirta mažinti šiuo metu jau kompensuojamųjų vaistų pacientui tenkančios kainos dalį.
Kompensuojamojo vaisto kainą sudaro bazinė dalis, kurią nuo praėjusių metų 100 proc. apmoka valstybė PSDF biudžeto lėšomis, ir paciento priemoka, kurią moka pacientas ir kuriai imtos taikyti „lubos“. Tai reiškia, kad paciento mokama dalis negali viršyti 4,71 Eur. Kaina sureguliuota taip, kad kompensuojamojo vaisto kainos liūto dalį apmoka valstybė – 2019 metais vaistai, išrašyti vienu receptu, pacientui vidutiniškai kainavo 2,3 Eur, o valstybei – 32,1 Eur. Be to, 75 metų amžiaus ir vyresniems bei kai kurioms kitoms socialinėms grupėms priklausantiems asmenims praėjusiais metais imta kompensuoti ne tik bazinė kaina, bet ir paciento priemoka. Pastariesiems pacientams kompensuojamieji vaistai vaistinėse išduodami nemokamai. Ši dalis dengiama iš šalies biudžeto.
Ministerija tuo didžiuojasi, tačiau nutyli apie kitą medalio pusę. Nemokamų pietų nebūna, o vis labiau pingančiais kompensuojamaisiais vaistais džiaugtis reiktų atsargiai. Didžioji dalis vaistų kompensavimui skirtų PSDF lėšų išleidžiama kompensuojamųjų vaistų sąrašuose jau esantiems vaistams, tad nebelieka lėšų naujiems. Tai reiškia, kad yra vaistai, kuriais galima būtų reikšmingai pagreitinti ligos gydymo eigą ar pagerinti pacientų savijautą gydymo metu. Tačiau visus vaistų kompensavimui skirtus pinigus išleidus esamo gydymo atpiginimui, pinigų nebelieka pažangesniam gydymui, kurį gauna kitų Europos šalių gyventojai. Mums kompensuojama vos 12 proc. naujausių vaistų, kurie gali būti prieinami Europos šalyse.
Dar vienas pašalinis poveikis to, kad pacientų vaidmuo sprendžiant dėl jo paties gydymo nuolat menkinamas – neatsakingas vaistų įsigijimas. Žmonės kasmet atneša grąžinti į vaistines vis daugiau pasenusių vaistų. 2018 m. sunaikinta 19,4 tonos iš gyventojų surinktų pasenusių ar nebereikalingų vaistų. Tai yra net 5 tonomis daugiau nei 2017 m. ir beveik 3,5 karto daugiau nei prieš keletą metų. Žinoma, tai rodo ir žmonių siekį neteršti aplinkos. Tačiau tai nepaneigia fakto, kad už tuos vaistus buvo sumokėta ne tik vartotojų, bet ir valstybės lėšomis. Taupaus ir atsakingo vaistų vartojimo pasieksime tik tada, kai vartotojui bus suteikta atsakomybė pilnavertiškai dalyvauti įsigyjant prekę.
Taigi, didinant kompensavimo mastus, t. y. dirbtinai, o ne rinkos mechanizmais vėsinant kainas, tolstame nuo taupaus ir atsakingo vartojimo, kaip ir nuo galimybės Lietuvos gyventojams gauti geresnį gydymą.
