Dabartinės darbo rinkos sąlygos anksčiau negalėjo būti net įsivaizduojamos. Viena vertus, sustabdžius įmonių veiklą, dalis jų elementariai negali suteikti darbo arba išlaikyti darbo vietas. Kita vertus, rinkoje išaugo laikina tam tikrų profesijų paklausa. Nuo karantino pradžios pasiūlyta virš 10.000 laisvų darbo vietų, išaugo, pavyzdžiui, kurjerių ar elektroninių parduotuvių administratorių paklausa.
Be to, siekiant prisitaikyti prie naujų veiklos sąlygų, gali padidėti poreikis atlikti smulkesnius arba pavienius darbus, o tam reikia kitokio negu įprasto pobūdžio sutarčių. Ar darbo rinkos pokyčiai atsispindi Seimo pavasario darbų programoje?
Seimo pavasario darbo planuose – daugiau kaip 30 su Darbo kodeksu susijusių teisės aktų projektų, iš kurių 6 jau priimti, dalis – senos redakcijos projektai, o pritrūkę įkvėpimo parlamentarai į dienos šviesą grąžina ir prieš kelis metus darbotvarkėje buvusius, bet nepriimtus siūlymus. Tarp jų yra ir politikų „gerais laikais“ pasiūlytos papildomos apmokamos poilsio dienos (pavyzdžiui, sausio 13-oji; tėvams, auginantiems vieną vaiką) ir draudimas mažmeninės prekybos įmonėms dirbti paskutiniais mėnesio sekmadieniais bei švenčių dienomis. Taip, čia rimtai – ekonominės krizės laikotarpiu numatyta svarstyti šiuos projektus. Atsižvelgiant į tai, kas vyksta rinkoje ir siekiant suteikti realią pagalbą, sprendimų priėmėjams įkvėpimo reikėtų ieškoti ne senuose teisės aktų projektuose (kurie, beje, dar labiau apsunkintų situaciją), o pačioje darbo rinkoje. Šiuo laikotarpiu svarbu ne tik saugoti darbo vietas, bet ir sudaryti sąlygas, kad kiekvienas darbas atrastų jo ieškantįjį.
Daugumą laikinų, papildomų ar smulkesnių darbų asmenys galėtų atlikti paslaugų teikimo sutarčių pagrindu, jeigu jie turi individualios veiklos pažymą. Tačiau dėl teisinių žinių stokos ar technologinės atskirties ne visi gali realizuoti šią galimybę. Be to, pagal vieną darbo sutartį galima atlikti kelias skirtingas veiklas, o jeigu jos būtų teikiamos kaip paslaugos, gali reikėti kelių skirtingų veiklos pažymų. Žmonėms bent laikinai ar papildomai įsidarbinti padėtų naujų darbo sutarčių formos, pavyzdžiui, „nulinių“ darbo sutarčių įteisinimas, ir lankstesnis terminuotų darbo sutarčių reguliavimas.
Nagrinėjant darbo skelbimus, matyti, kad karantino laikotarpiu ženkliai padidėjo tokių profesijų kaip duomenų įvedimo specialistų, sandėlio darbuotojų, elektroninių parduotuvių administratorių, kurjerių ir prekių surinkėjų poreikis. Pagal funkciją minėtų profesijų darbas turėtų būti nuolatinio pobūdžio, tačiau dabartiniu metu šių profesijų paklausa padidėjo dėl karantino, taigi šių darbuotojų poreikis gali būti laikinas. Kai įmonės veiklos tęstinumą ir ekonomiką apskritai taip sudėtinga prognozuoti, visiškai nepagrįsta reikalauti, kad darbdavys garantuotų tokio pobūdžio darbą neterminuotam laikotarpiui. Atšaukus karantiną ir ekonomikai adaptuojantis prie naujų poreikių, šių profesijų paklausa gali išlikti, tačiau gali ir sumažėti – tai prognozuoti sunku. Todėl žmonėms įsidarbinti padėtų terminuotos darbo sutartys nuolatinio pobūdžio darbui. Deja, daugiau negu pusė Lietuvoje veikiančių darbdavių tokios galimybės neturi dėl įstatymuose numatytos terminuotų darbo sutarčių nuolatiniam darbui skaičiaus ribojimo. Analogišką skaičiaus ribojimą pameistrystės sutartims Seimas įvardijo kaip problemą ir paskutiniu Darbo kodekso pakeitimu leido darbdaviams, kurie turi iki 10 darbuotojų, sudaryti 1 pameistrystės sutartį. Nors tai problemos iš esmės nesprendžia, bent jau judama tokia kryptimi, kuri verslui suteikia daugiau judesio laisvės taip didinant galimybes žmonėms įsidarbinti.
Darbo santykių lankstumo didinimas būtų naudingas ne tik karantino kontekste, bet ir įprastomis sąlygomis profesinės veiklos srityse, kuriose darbas susijęs su darbuotojo periodiniu išvykimu dirbti, pavyzdžiui, jūreivystės. Įprastai jūrininkai dirba laivuose jūroje pagal kontraktą (terminuotą) arba neterminuotą darbo sutartį. Kontraktui pasibaigus arba periodu, kai nedirba laive, jūrininkai gali dirbti ir kranto įmonėse, pavyzdžiui, dėstyti aukštosiose mokyklose, kolegijose, kuriose aktualu, kad dalis dėstytojų turėtų praktinio darbo dėstomo dalyko srityje patirties. Darbo kodeksas tokios darbuotojų įvairovės neįvertina. Pagal galiojančias nuostatas, tokie darbuotojai yra įdarbinami pagal terminuotas darbo sutartis, o kai išvyksta į reisą – jie atleidžiami iki kol reisas pasibaigs. Specialistams grįžus, jie vėl įdarbinami dėstyti paskaitų arba vesti kvalifikacijos kėlimo kursus, o po to vėl atleidžiami. Šiuo atveju „nulinės“ darbo sutartys kur kas labiau atitiktų sutarties turinį ir abiejų šalių interesus bei padėtų išvengti nereikalingos biurokratijos. Kitaip sakant, būtų naudingiausios tiems, kurie nori įsidarbinti papildomai.
Karantino sukelta ekonominė krizė atskleidė Darbo kodekso ribotumus ir išryškino pribrendusius pokyčius. Atsiliepdami į rinkos poreikius, politikai padės žmonėms grįžti į darbo rinką. Elgdamiesi priešingai, jie stums darbuotojus į „šešėlį“ ir emigraciją.
