Pasiklausius politikų gali atrodyti, kad kai kurie jų yra primiršę beskonę dešrą, nenusakomos spalvos duoną parduotuvių lentynose bei nusidriekusias eiles prie būtiniausių prekių. Juk būtent tai sudarė Lietuvos gyventojų kasdienybę iki apsisprendimo išsivaduoti iš planinės ekonomikos, kai visas ūkis buvo valdžios rankose.
Trumpą atmintį išduoda vis dažniau metami akmenys į privataus verslo daržą, ant pjedestalo keliant valstybės ar savivaldybių valdomas įmones. Neva, tik pastarosioms iš tiesų svarbūs vartotojų interesai, kai privačiam verslui rūpi „tik kišenes prisikimšti“. Šių pareiškimų nelydi jokie argumentai. Galbūt, dėl to, kad realybėje yra kaip tik priešingai.
Tyrimų, kurių metu analizuoti ir lyginti privatūs ir valstybiniai verslai Amerikos bei Europos šalyse, rezultatai skaičiuoja taškus privataus verslo naudai. Nustatyta, kad privatus verslas veikia efektyviau, yra inovatyvesnis, čia dirbančių darbuotojų darbo našumas yra didesnis. Tyrimai taip pat atskleidžia, kad valstybinis verslas stokoja efektyvumo, įdarbina per daug darbuotojų ir yra linkęs į didesnę ar nepakankamai pamatuotą riziką.
Skirtumus tarp valstybinių ir privačių įmonių nulemia skirtinga jų nuosavybės prigimtis. Privačios įmonės akcininkas yra konkretus asmuo ar asmenų grupė, kuri pradėdama ir vykdydama veiklą rizikuoja savo pinigais. Teisingų ar klaidingų sprendimų pasekmės tenka tam, kas priima sprendimą. Tuo tarpu valstybės valdomų įmonių atveju, ieškodami veiksmų ir jų pasekmių ryšių pakliūname į kreivų veidrodžių karalystę, kurioje nėra taip lengva suprasti, kas yra kas.
Valstybinio kapitalo įmonių akcininko vaidmenį atlieka įvairios institucijos, ministerijos, viena ar kelios savivaldybės. Bet juk tikrieji šių įmonių akcininkai iš tiesų yra mokesčių mokėtojai. Tačiau kokią įtaką mokesčių mokėtojai gali daryti šioms įmonėms? Ko gero, minimalią ir netiesioginę, nebent atiduodant savo balsą prie balsavimo urnos. Nuosavybės kilmė ir akcininko galimybė (ar jos nebuvimas) daryti įtaką įmonei sukuria fundamentalią skirtį tarp privačios ir valstybinio kapitalo įmonės. Kai akcininkas negali daryti įtakos įmonės sprendimams bei kontroliuoti jos veiklos, įmonės vadovai jaučia mažiau atsakomybės, atsiranda erdvės su įmonės tiesiogine veikla ir vartotojų interesais nesusijusiems reiškiniams.
2018 metais Lietuvoje veikė 61 valstybės ir 250 savivaldybės valdomų įmonių. Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktos valstybės valdomų įmonių analizės rezultatai parodė, kad apie 80 proc. jų valstybė savo kišenėje laiko be jokios rimtos priežasties arba tiesiog siekiant tęsti dar iš tarybinių laikų „paveldėtą“ veiklą. Vos penktadalio įmonių valstybės nuosavybę galima būtų pagrįsti deklaruota strategine svarba šalies nacionaliniams interesams arba bent tuo, kad įmonės veikla turi natūralios monopolijos bruožų.
Savivaldybių politikai nuogąstauja: kas bus, jei atsisakysime savivaldybės įmonės, o privačių teikėjų neatsiras? Arba atsiras vienas, kitas, tačiau konkurencija bus nepakankama tinkamai patenkinti vartotojų poreikius? Atsakymo paieškas reikia pradėti nuo namų darbų. Kas ieško – tas randa, arba gera pradžia – pusė darbo. O pradiniais namų darbais galėtų būti paslaugų pirkimo kompetencijų tobulinimas, kliūčių įeiti į rinką šalinimas, konkurencijos skatinimas, informacinių technologijų pasitelkimas, vartotojų ir rinkos dalyvių apklausos, alternatyvų kaštų ir naudos analizės ir t. t. Atlikus namų darbus, baimių sumažėtų ir ryžtis apsišluoti savo kiemą būtų ženkliai lengviau.
Vis dėlto, Transparency International tyrimas kelia įtarimų, kad tikrosios noro verslauti priežastys menkai susijusios su gyventojų interesais, greičiau politikų. Minėtas tyrimas parodė, kad 4 iš 10 valstybinių įmonių vadovų yra susiję su politinėmis partijomis. Kai kurių įmonių vadovai keičiasi po kiekvienų rinkimų, kartais – net po kelis kartus. Ir vargu, ar naujovė – reikalaujamas valdybų nepriklausomumas (daugiau nei pusė valdybos narių būtų nepriklausomi) gelbės situaciją. Kitos šalys sau kelia ženkliai aukštesnę valdybų nepriklausomumo kartelę. Pavyzdžiui, Švedijos valstybės valdomų įmonių valdybas sudaro daugiau nei 90 proc. nepriklausomų narių.
Desperaciją siekiant išsaugoti „šiltas“ darbo vietas ir išlaikyti politinės įtakos galimybę rodo ir pastangos bet kokia kaina „gelbėti“ įmones nuo privatizacijos. Kaip kitaip paaiškinti rengiamus įstatymų projektus, kuriais kelių tiesimo ar statybų rinkose elementarias ūkines-komercines paslaugas teikiančias įmones siūloma įtraukti į nacionaliniams saugumui strateginę reikšmę turinčių įmonių sąrašą? „Auksinį“ sąrašą, kuriame įrašytos įmonės negali būti privatizuoti. Taip, politikams statybinių medžiagų tyrimai ar kelių tiesimas staiga tapo strateginės svarbos nacionalinio saugumo klausimas.
Kiekvienas turi daryti savo darbą, kaip ir prisakyta Konstitucijoje. Tad verslui reiktų palikti verslą, valstybei – kontrolę ir reguliavimą, na ir tas itin retas ūkinių veiklų išimtis, kurioms pasiūlos kol kas nėra, o paslaugos visuomenei būtinos jau šiandien.
