Paulius Subačius. Verslininko įvaizdis: kultūrinė dimensija

Straipsnis publikuotas LLRI tyrime „Visuomenės požiūris į verslininką: Koks ir Kodėl?“ 2013m. Sužinoti daugiau galite ČIA.

Pradėkime nuo kuo gilesnio, senesnio kultūrinio klodo. Kadangi audinių raštai, ar puodų ir papuošalų ornamentai vargiai iškalbingi tokia specifine tema, tenka kreiptis į žodinę kūrybą. Ne tik Lietuvoje, bet ir kituose aplinkiniuose kraštuose, o gal net visoje Europos civilizacijos erdvėje keistai nuskambėtų klausimas, kaip verslininką vaizduoja tautosaka. Liaudies dainų berneliai ir mergelės, tėveliai ir močiutės atlieka žemės ūkio darbus ir kariauja – jokie kiti jų užsiėmimai su praktine veikla ir materialiniais gyvenimo tikslais niekaip nesusiję. Adekvačiau problemą dera formuluoti kitu būdu – ar liaudies žodinėje tradicijoje minimi, iškeliami tie asmens bruožai ir savybės, kurie modernios visuomenės priskiriami verslininkui būtinų savybių rinkiniui, siejami su individualiu veiklumu? Lietuviškoje tradicijoje, deja, ne. Vieninteliai ryžto pavyzdžiai, kuriuos aptinkame protėvių kūrybos aukso fondą sudarančiose dainose – tai vyro nusiteikimas apginti jauną žmoną nuo anytos priekaištų ir merginos pažadas atstumti peršamą seną našlį. Net kareivėlis lietuvių tautosakoje tik išjoja į karą ir jame žūva – nėra vaizdinių, kurie bylotų apie jo drąsą, riziką, sumanumą.

Pasakose, kurių pasikartojantys motyvai ir fabulų komponentai pranoksta vienos kalbos ir tautos ribas, yra bendri visiems indoeuropiečiams ar net plačiau, pasitaiko vienas kitas prekybininkas (pirklys). O jaunėlio Jonelio vyresnieji broliai bent pasakojimo pradžioje sėkmingai tvarkosi su iš tėvo paveldėta „įmone“ – malūnu ar dirbtuve. Bet jie visi yra tik antraeiliai ir dažniau nemieli veikėjai, gobšuoliai, pavyduoliai. Pagrindiniam – trečiajam broliui – „su dideliais procentais“ sugrįžtanti pagalba, kurią jis suteikė įvairiems gyvenimo kelyje sutiktiesiems, iliustruoja ir aukština ne verslumo, bet, jei liksime politekonominės kalbėsenos plotmėje, subsidiarumo ir kooperacijos principus. Bene daugiausia verslininkui būtinų savybių turi jonelių palydovai, pavyzdžiui, (batuoti) katinai, tačiau pastarasis personažas priklauso „gudraus tarno“ tipui, kultūroje žinomam nuo Antikos ir suponuojančiam išradingą, racionalų, tačiau priklausomą asmenį.

Štai kodėl sąlygiškai savarankiško, individualizmo atspalvį turinčio subjekto pasirodymą viešumai skirtuose lietuviškuose autoriniuose XIX a. pradžios tekstuose literatūros kritikas Saulius Žukas aptarė kaip didelę naujieną bei išimtį[1]. Nors jo analizuojami du pranciškono Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos eilėraščiai nekvestionuoja tradicinio kaimo gyvenimo ir baudžiavinių santykių, tačiau pypkę ramiai traukiantis jų subjektas, užuot liūdnai bėdojęs apie vargus, kaip įprasta dainose ir senesnėje literatūroje, optimistiškai kelia sau tikslus ir deklaruoja: „esu (pats) sau žmogelis“. Sociologas Vytautas Kavolis, beveik su mikroskopu ieškojęs modernizacijos žymių lietuvių kultūros istorijoje, apie XIX a. vidurį įžvelgė „judriojo žmogaus“ – savo parapijos ribose neišsitenkančio, sėslumo atsisakančio personažo, pavyzdžiui, keliaujančio siuvėjo Palangos Juzės (Motiejaus Valančiaus to paties pavadinimo veikalas) – atsiradimą[2]. Vis dėlto, reikėjo, jog praeitų dar septyni dešimtmečiai, kol jau po Pirmojo pasaulinio karo parašytuose kūriniuose paskiros savybės, idėjų fragmentai susidėliotų į nuoseklesnį asmens, kurį galėtume laikyti tinkamu imtis nuosavo verslo, paveikslą.

Kad ir kaip pavieniai istorikai bei filologai jau nuo devintojo XX a. dešimtmečio ragina plėsti bendros Lietuvos-Lenkijos bajorų Respublikos, daugiatautės ir polikonfesinės LDK atmintį, dabartinę valstybę ir modernią tautą sukūrusi (bei iki šiol visuomenėje vyraujanti) saviprata yra monoetninė ir kalbinė-etnografinė. Tai reiškia, kad kita kalba kalbėjęs, kitų papročių besilaikęs, kitaip Dievą garbinęs asmuo negalėjo būti laikomas savu ne tik paprastų žmonių, bet ir XIX a. II pusėje (drauge su ankstyvais vietinio kapitalizmo ženklais) iškilusios lietuviškos šviesuomenės. Kitaip tariant, tiek pirklio, tiek miesto amatininko, tiek keliaujančio meistro, kurie, keičiantis ekonominei sanklodai, tapo reikšmingu žmogiškuoju šiuolaikinio verslo kūrimo potencialu, paveikslas buvo pirmiausia svetimojo paveikslas, nes tarp minėtų luomų ir užsiėmimų atstovų lietuviškai kalbančių katalikų beveik nebuvo. Savo ruožtu, tautiniam (ir religiniam) požymiui pirmumą teikiantis mentalitetas negalėjo palankiai vertinti ir sektinais laikyti jokių verslų vien dėl to, kad jie buvo dominuojami kitataučių.

Tiesa, dar iki baudžiavos panaikinimo vienas kitas iš karališkųjų (lažo nėjusių, tik mokesčius mokėjusių) valstiečių, o po 1864 m. pamažu vis didėjanti smulkiųjų žemės savininkų grupė ėmė supirkinėti kaimynų išaugintus grūdus, linus ir vežti perparduoti į Rygą ar kitus didesnius prekybos centrus. Iš tokios verslumo dvasią pajutusios ir realizavusios valstiečių šeimos buvo kilęs Valančius – įtakingiausia ankstyvosios modernizacijos kultūrinė figūra. Išlikęs dokumentinis liudijimas, kad jo tėvai 1822 m. paskolino (ne pasiskolino!) dviems vietos žydams daugiau kaip tūkstantį rublių sidabru[3] – tais laikais astronominę sumą. Nors gausioje Valančiaus beletristikoje apstu švietėjiško entuziazmo, kvietimo imtis atsakomybės už savo ateitį, tačiau pasigestume iš verslo prakutusių teigiamų personažų, įtikinamo raginimo pagal jo paties namuose matytą modelį kurti prekinį ūkį ar imtis žemės ūkio produktų logistikos. Gal tai neatrodė aktualu pirmiausia moralinius ir religinius tikslus turėjusiam Žemaičių vyskupui?

Iš didaktinės literatūros kilusi ir dėl nepajėgumo kurti įtikinamas, dinamiškas fabulas ilgam užsikonservavusi moralinė (ir moralizuojanti) lietuviškos prozos kryptis, krustelėjimų žmogaus dvasios gelmėse stebėjimas, bet ne įvairiapusio visuomenės paveikslo perteikimas lėmė, kad verslių individų figūros kūriniuose rodėsi retai. O jei rodėsi – tai kaip šviesius žmogiškus jausmus užgožiančio godumo iliustracijos. Pirmõsios žymios moters rašytojos Žemaitės išties talentingai pavaizduotą Petrą Kurmelį to paties pavadinimo apsakyme „apakina“ galimybė nelegaliai gauti medienos savo pelningai dirbtuvei ir jis iš išskaičiavimo veda visai nepatinkančią merginą, sugriaudamas ir jos, ir savo gyvenimą. Tai – vyraujanti prasisiekėlio vaizdavimo paradigma.

Tuo pačiu laiku – pačioje XIX a. pabaigoje – rašiusio Lietuvos himno autoriaus Vinco Kudirkos publicistikoje į verslumą pažvelgta blaiviau ir palankiau. Operuojant tautinės bendruomenės stiprinimo argumentais, lietuviai buvo kviečiami imtistuo prekybos ir konkuruoti su vyraujančiomis žydų parduotuvėmis. Bėda ta, kad mažai kas tuos raginimus išgirdo, nes sektinų pavyzdžių pateikta nebuvo, dominavo greičiau „kromelių“ boikoto idėja, nepasitenkinimas kitų, „svetimųjų“ sėkme, bet ne įkvėpimas patiems kurti įmones ir ieškoti naujų ūkio plėtros galimybių. Praktikoje tą perspektyvą pirmaisiais XX a. metais atvėrė Kudirkos redaguoto nelegalaus žurnalo „Varpas“ bendradarbis ir bendramintis Petras Vileišis, Rusijoje iš vadovavimo geležinkelių tiltų statyboms uždirbtus pinigus investavęs į fabriką Vilniuje ir sukūręs pirmąją Lietuvoje „tautinio“ kapitalo akcinę bendrovę. Paradoksalu tai, kad Vileišis buvo dosnus literatūros ir kultūrinio gyvenimo mecenatas, pirmojo legalaus lietuviško laikraščio „Vilniaus žinios“ leidėjas, bet ši globa ir iš laiko distancijos visokeriopai imponuojanti panaši dar trijų jo brolių veikla, nebuvo simboliškai apibendrinta, tipizuota. Vileišio finansuoti rašytojai bei laikraščiai ir toliau idealistiškai vaizdavo archajišką kaimo gyvenimą, bodėjosi amoraliu miestu ir įtariai nužvelgdavo kiekvieną turtingesnį.

Petras Vileišis buvo inžinierius; būtent ši profesija gerai apmokamų valstybinių projektų Rusijos platybėse dėka, leido sukaupti pradines lėšas investavimui į nuosavą verslą ne vienam ankstyvajam šių kraštų kapitalistui. Vargu, ar atsitiktinumas, kad du lietuvių klasikinės literatūros pasiturintys personažai – įsimintini juos vaizduojančių tarpukario kūrinių populiarumo dėka – nesimpatiški inžinieriai. Kazio Binkio „Atžalynas“ yra neabejotinai daugiausiai kartų Lietuvoje statyta pjesė, nes dėl „moksleiviškos“ tematikos bei kompozicinio paprastumo ji nėra aplenkusi ne tik nė vieno profesionalaus teatro, bet ir nė vienos mokyklinės scenos. Jos „blogiečiai“ – inžinierių Keraičių pora, kuri atsisako globoti dorą ir šaunų giminaitį, kai jis gelbėdamas draugą prisiima kaltę dėl išvis nebūtos vagystės. Antano Vaičiulaičio romane apie pirmąją meilę „Valentina“ jautraus idealisto jaunuolio konkurentas – „gyvenime jau įsitvirtinęs“ inžinierius Modestas Būdžiūnas, apie kurio pasipūtimą ir nesiskaitymą su kitų žmonių jausmais byloja net sąmoningai utriruota pavardė. Nors nei vienu iš paminėtų atvejų kūriniai neteikia progos patirti, kuo konkrečiai verčiasi „inžinieriai“, tačiau emociniame lygmenyje formuotas tikrai plačios auditorijos varguoliškas priešiškumas daugiau gyvenime pasiekusiems veikliems žmonėms, asocijuojamiems su miestu, pramone, infrastruktūros plėtra, o ne kaimu, tradiciniais amatais.moder

Modernią poziciją, kad profesija, veiklos sritis, turtas, tautybė, konfesija nėra susijusi su moraline laikysena ir todėl negali būti aprioriškai giriama ar įtarinėjama, pirmasis kūryboje perteikė (ir asmeniškai realiame gyvenime priėmė) Jurgis Savickis. Jis įtikėjo asmens lavinimosi ir savikūros galia bei ją realizavo – nors buvo kilęs iš žemdirbių (tiesa, ne varguolių), tapo diplomatu, europietišku inteligentu, o gyvenimo saulėlydyje jį sutikusi viena Habsburgų giminės dama buvo šventai įsitikinusi, kad bendravo su „mėlyno kraujo“ asmeniu. 1928 m. išleisto rinkinio apsakyme „Velnio šeinė katarinka“ atkurtas pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio Kauno vaizdas, kuriame be išankstinio vertinimo ir neskiriant tautybių išrikiuota marga prekybininkų bei kitų miestiečių paveikslų galerija. Maža to, viename epizode pirmą (ir vos ne paskutinį) kartą lietuvių literatūroje autentiškai atskleista smulkios verslininkės minčių eiga šen ten įterpiant to meto literatūrinei kalbai visiškai nebūdingų ekonominių terminų (išskirta mūsų – P.S.):

Merkelienė šiandien nieko neuždirbo.

Vakar diena buvo kur kas laimingesnė. Net įstabu. Vakar ji pardavė du gabalu pilkojo muilo, keturias perlamutrines sagas, vieną silkę ir pačią didžiąją dėžutę krakmolo. Tat apyvartoje atsitikdavo rečiau. Tuo būdu Merkelienė gavo teisės vakar paimti ir laisvai išsirinkti sau vieną ekstra silkę, pačią didžiąją, iš bendrojo sandėlio, silkių bačkos, į kurią buvo įdėta pati didžioji dalis josios apyvartos kapitalo iš namų atneštos pasogos pavidalu. Ar ji laiku nenužiūrėjo rinkos nuotaikos, ar ji pristigo energijos, bet dalis silkių užsiliko vasaros sezonui. Tat jau pavojinga. Šitas produktas ypačiai reikalavo saugos.[4]

Ir tokia kalbėsena, ir distancijuotas Savickio žvilgsnis į seksualinių bei kitų aistrų blaškomą žmogaus pasaulėlį su lengva, šiukštu nepriekaištaujančia ironija atitiko Europoje vyraujančias stilistines tendencijas, bet liko nesuprastas lietuvių literatūros kritikų (specialistai susivokė ir pradėjo rašytoją adekvačiai vertinti tik po šešių septynių dešimtmečių), ką ir kalbėti apie plačiąją visuomenę. Pastarajai buvo kur kas savesnis išgėrusio netašyto berno grubus kvatojimas, kuriuo kairuoliškų pažiūrų literatas Petras Cvirka palydėjo į pasaulį savo satyrinio romano personažą Franką Kruką – vienintelį pagrindinį veikėją verslininką bent jau labiau žinomų lietuviškų romanų lentynoje. Emigrantas laidojimo paslaugų įmonės JAV įkūrėjas pajuokiamas primityviausiais plebėjų komedijos triukais, o pabaigoje pavaizduojamas kaip visiškas nevykėlis, nes grįžusį į Lietuvą jį „suvysto“ ir kone „be kelnių“ palieka dar godesni, suktesni ir niekšiškesni vietiniai komersantai. Ar bereikia pridurti, kad sovietmečiu šis neskoningas šaržas vadovėliuose girtas kaip taikliausias kapitalisto literatūrinis paveikslas, į kurį nusižiūrėjus sukurtas dar ne vienas, tiesa, menkesnio mastelio ir įtakos veikalėlis.

Vienintelis visuotinai pripažintas lietuvių literatūros klasikas, nuosekliai pozityviai vaizdavęs verslius žmones, nuoširdžiai džiaugęsis ekonomine kūryba kaip raktu į klestinčią Lietuvos ateitį buvo „deimančiukų ieškotoju“ vadinamas šviesiųjų socialinio ir dvasinio gyvenimo aspektų bei neordinarių žmonių kolekcionierius Vaižgantas. Pirmosios Nepriklausomybės aušroje publikuoti jo „vaizdai kovos dėl kultūros“ – tokia semantiškai žymėta „Pragiedrulių“ paantraštė – ekonominį aktyvumą ir verslumą (lietuviškame kontekste gerokai netikėtai) traktuoja kaip tos kultūros svarbią dalį. Gausių visą Lietuvos socialinę ir kultūrinę įvairovę siekiančioje aprėpti personažų galerijoje reikšmingą grupę sudaro, kaip tai įvardija autorius, „protai naujienos“ ir „ūkininkai pažangininkai“, kurių svarbiausias bruožas – gal net svarbesnis, nei tautinis sąmoningumas – yra ryžtas imtis netradicinės savarankiškos ekonominės veiklos. Bene ryškiausias iš jų „drąsus iniciatorius“ Benediktas Šešiavilkis, kurio tiek sėkmingi, tiek nesėkmingi investiciniai projektai autoriaus vaizduojami su akivaizdžiu pritarimu. Tekstas kviečia skaitytoją stebėtis, kad iš valstietiško mentaliteto besivaduojantis žmogus išdrįsta rizikuoti kruvinu prakaitu uždirbtais pinigais – bando pagal laikraštyje nužiūrėtą schemą įrengti vandens turbiną, kuri suktų malūną, bet lietuviškų lygumų upelio srovė pasirodo esanti per silpna kalnų vandenims pritaikytam mechanizmui. Užuot šaipęsis iš personažo nesėkmės ar vaizdavęs depresiją, Vaižgantas žavisi jo gajumu, gebėjimu atsitiesti, pateikdamas tiesiog kanoninį verslininko gyvenimo kelio apibūdinimą:

Visas Benedikto gyvenimas buvo – pradėjimas. Užsidirbo 70 rublių ir tuojau jų neteko, pradėdamas bulbių ūkį vesti. Užsidirbo kelis šimtus, vėl visų neteko pradėdamas gyvulių ūkį vesti. Užsidirbo kelis tūkstančius, vėl visų neteko statydamas medinį malūną. Užsidribo keliolika tūkstančių ir vėl buvo griežtai be skatiko, pasistatęs gerą, stiprą malūną […].

Trys dešimtys metų nepaliaujamo galvos sukimo ir sielvarto, baimės ir nežinojimo – žūti ar būti. Per tris dešimtis metų Benediktas kartkarčiais, galvą susiėmęs, puolė į bedugnę ir paskui visomis savo proto, valios ir kūno pajėgomis nepailsėdamas lipo, kabinos, stiepės viršun išlįsti. Išlindo ir vėl puolė bedugnėn. Ir taip be galo.[5]

Teisybės dėlei reikia priminti, kad į mokyklines chrestomatijas pateko visai kitokie, labiau tautosakiniai „Dėdžių ir dėdienių“ Mykoliuko ir Severiutės paveikslai, nes „Pragiedruliai“ dėl fragmentiškos kompozicijos ir skystokos fabulos nebuvo populiarūs.uki Kas kita – iki šiol garsiausias ir skaitomiausias lietuvių romanas, Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Nors autobiografinį įsimylėjusio kunigo poeto klausimą sprendusiam literatūros profesoriui verslas mažiausiai rūpėjo, skaitytojams strigte įstrigo beveik šaržuojantis negatyvas, kuriuo antroje kūrinio dalyje apibūdinami ekonomiškai aktyvūs kunigai – ūkį plečiantis klebonas Platūkis ir kooperatyvus organizuojantis vikaras Stripaitis. Dalykas tas, kad pasakotojui kliūva ne vien tokių užsiėmimų prasilenkimas su dvasininko pašaukimu – bodimasi ir net bjaurimasi praktiškumu, veiklumu, į materialius dalykus nukreiptu iniciatyvumu apskritai.

Ūkį modernizuojantys „provincijos kapitalistai“ Zigmas Kreivėnas iš Vinco Ramono „Kryžių“ ir ypač Petras Doveika iš dar vieno mokyklinių programų romano – Mariaus Katiliškio „Miškais ateina ruduo“ – vėlgi nepatrauklūs ir pabaigoje pralaimintys personažai. Antrajame kūrinyje pasakotojo (o podraug ir skaitytojų) simpatijos yra iš Doveikos jaunesnę žmoną nuviliojančio kaimo proletaro Tiliaus pusėje. Sunkius paprastus darbus gamykloje dirbusio Katiliškio ir kitų į JAV po Antrojo pasaulinio karo išvykusių autorių socialinė padėtis, matyt, turėjo įtakos paradoksaliai situacijai, susiklosčiusiai išeivijoje – nors tarp politinių pabėgėlių iškilo ne vienas sėkmingas verslininkas, jie turėjo didelį autoritetą bendruomenėje, tačiau iki postmodernizmo priartėjusioje egzodo literatūroje taip ir nesirado veiklių miestiečių įsimintinų paveikslų. Ką ir kalbėti apie okupuotą Lietuvą – nors stagnacijos epochoje socialistinio realizmo varžtai šiek tiek atsileido, negalėjo būti nė kalbos apie palankų kapitalistų vaizdavimą. Publicistikoje nevaržomos rinkos plėtrą ir verslininkų orumą ryžtingai gynusio liberalių pažiūrų posovietinio rašytojo Ričardo Gavelio fikcinėje prozoje iškyla niūrus, pesimistiškas permainų visuomenės paveikslas, kuriame ekonominė iniciatyva yra mafijos ir korumpuotos valdžios, o ne laisvų ir padorių žmonių rankose.

Būtina paminėti ir kitų šalių literatūrą, kurios poveikis moduliuojant visuomenės struktūros vertybinį suvokimą, kai kuriais atvejais pranoko tautinių tekstų reikšmę. Vertimų peizažas mūsų nagrinėjamu aspektu iš tiesų nėra radikaliai kitoks, nes prieškario nepriklausomi leidėjai, orientuodamiesi į masinį skaitytoją, o sovietinės kontroliuojamos redakcijos – į tarybinės liaudies auklėjimą vieni kitus papildė siūlydami įvairių rūšių socialinį (dažniau – dar ir kritinį) realizmą. Charleso Dickenso ir Marko Twaino našlaičiai, Jacko Londono jūreiviai ir ypač Theodoreo Dreiserio bei Uptono Sinclairo darbininkai (čia laiko skalė nuo ankstyvojo iki brandžiojo kapitalizmo) – visi kenčia nuo gruobuoniškų ir amoralių verslininkų išnaudotojų. Erichas Maria Remarque‘as, Victoras Hugo ir net išsamiausios socialinės įvairovės vaizdavimo genijus Honoré de Balzacas, Romainas Rollandas bei kiti gausiai versti prancūzų kairuoliškos pakraipos autoriai, jau nė nevardijant XIX a. II p. rusų klasikų, yra skriaudžiamų varguolių ar bent paprastų „pilkų“ žmonių simpatikai bei guodėjai. Vienas kitas jų romanuose šmėkštelintis socialinės rūpybos mecenatas ar šiaip doras turtuolis nepakeičia bendro niūroko vaizdo. Šiandienė verstinės literatūros panorama visai kitokia, tačiau turi pasikeisti bent viena karta, kol 2–3 tūkstančių egzempliorių tiražu leidžiamos verstinės beletristikos įvairovė nors šiek tiek užgoš emocinius įdagus, kuriuos paliko 50–70 tūkstančių tiražais ėję ir dažnai ne po kartą niūriais sovietiniais metais skaityti bei dažnoje namų bibliotekoje dar užsilikę kapitalistinę tikrovę demaskuojantys romanai.

Verslininkų šaržų vardijimą būtų galima tęsti puslapių puslapius, tačiau akivaizdu, kad giliuosius kelių kartų įsitikinimus intensyviai formavusios ir drauge vyraujantį mentalitetą atspindėjusios tautinės ir verstinės literatūros lauke, beveik nebuvo dėmenų palankiam ir, svarbiausia, adekvačiam, be išankstinio priešiškumo kuriamam ekonomiškai veiklaus ir savarankiško žmogaus įvaizdžiui. Paviršesnį, greičiau kintantį nuomonių ir stereotipų sluoksnį struktūruojantys laikraščiai, radijas, TV dažniausiai tik dar labiau utriravo godumo, suktumo, išnaudojimo motyvus. Tiesa, žiniasklaidos terpėje buvo (prieškariu, išeivijoje) ir ypač dabar yra daugiau alternatyvų, tačiau dar per anksti teigti, kad valstiečių vaiko kunigo Vaižganto kelta mintis apie lemtingą „drąsių iniciatorių“ ekonominį įnašą tautos gyvenime jau pasklido toliau, nei „Verslo žinios“ bei „Verslo klasė“ ir prasiskverbė į didesnės visuomenės dalies pasaulėžiūrinių aksiomų plotmę.

Rašytiniai tekstai yra tiek didelio vertybinio paveikumo kūryba, tiek lengviausiai analizuojama žmonių sąmonėse įsitvirtinusių įvaizdžių projekcija. Trumpai metus žvilgsnį į kitus menus, antai, teatrą, galima konstatuoti, jog iki pastarųjų metų jis operavo tokiais pačiais socialiniais modeliais, kokius diegė literatūra. Prieškariu lietuviško kino, galima sakyti, nebuvo, dėl sovietinės orientacijos neverta aušinti burnos, o po Nepriklausomybės atkūrimo, meniu radikaliai pasikeitė. Netgi drįstume daryti prielaidą, kad jaunosios kartos pozityvesnis požiūris į ekonomiškai aktyvų savarankišką individą tam tikru mastu yra formuojamas tiek holivudinės, tiek vadinamosios elitinės kino produkcijos. Pirmajame plačios šlovės liaudyje sulaukusiame posovietiniame lietuviškos televizijos seriale „Giminės“ fabulos jungiamoji grandis vis dar valstietiška, tačiau verslus žmogus jau vaizduojamas kaip vienas iš galimų ir sveikintinų gyvenimo kelio pasirinkimų. Kitos muilo operos skirtingai varijuodamos plečia šią paradigmą.

Pabaigoje grįžkime prie to, apie ką jau užsiminėme. Santykinai vėlyvas modernaus lietuviško verslo kaip tikrovės reiškinio atsiradimas, XX a. pradžioje Kaune prasidėjęs, bet okupacijos nutrauktas ir tik ant XXI a. slenksčio vėl kokybiškai reikšmingą intensyvumą pasiekęs miesto realus kultūrinis „prisijaukinimas“, įvykstantis tik subrendus „tarp mūrų“ gimusiai kartai, negalėjo teikti daug progos meno sferoje formuotis ryškiems, juo labiau pozityviems verslininkų paveikslams. Tačiau tai, kas, tikėtina, dar ilgai atsilieps kaip adekvataus individualios ekonominės veiklos vertinimo kliuvinys – tai retas net pavienių versliam asmeniui būtinų sociopsichologinių ypatybių iškėlimas, simbolinis apibendrinimas. Sovietinio žmonių sąmonių niokojimo atgaivintas ir sustiprintas baudžiauninkiškas paklusnumas, pavydas, rizikos ir iniciatyvos vengimas nuo XIX a. beletristikos pradmenų įsišaknijęs lietuvių literatūroje ir bumerangu grįžta į tikrovę kaip kolektyvinį sąmoningumą toliau formuojantis veiksnys. Lietuviškame mentalitete labiau žioji ne pozityvaus verslininko įvaizdžio spraga, o palankaus, ar net paprasčiau – dėmesingo aktyvių, veiklių, laisvų, kūrybiškų, iššūkius priimančių asmenų vertinimo esminis trūkumas.

Drįstume teigti, kad kai kurie sociologinio tyrimo rezultatai visiškai patvirtina šią prielaidą. Pavyzdžiui sunkus darbas, kaip savybė, kuri „telpa“ ir valstiečio, darbininko mąstysenoj, svarbiausių verslininko bruožų įsivaizdavimo skalėje gerokai lenkia radikaliai būtiną kūrybingumą, išradingumą. Bendras asmens nevertinimas (ar nuvertinimas) lemia tokią viešąją nuomonę, pasak kurios esminės verslumo paskatos yra ne tai, kas susiję su jo individualiais subjektais (išsilavinimas, galimybė gauti kreditą), o tai, kas formuoja anoniminį kontekstą (valstybės reguliavimas ir pagalba). Pagaliau, tik pobaudžiavinės ir pokolonijinės visuomenės – lažininkų ir samdinių dominuojamos visuomenės – akimis, verslas pirmiausia kuria darbo vietas, o paskiausia – naujus produktus ir paslaugas. Kai/jei dėl bet kokių permainų kol kas krūpčiojanti visuomenė pagaliau naujumo džiaugsmą priims kaip ateities gairę ir optimizmo sąlygą, ši „ant galvos stovinti“ vertinimų diagrama apsivers. Tada, tikėtina, verslininko įvaizdis taps kūrybines galias sutelkiančia intriga lietuvių literatūroje ir įgis šviesesnių bruožų vyraujančioje mentaliteto konsteliacijoje.



[1]Saulius Žukas, „Apie pypkininkus: Du Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos eilėraščiai“, in: Žmogaus vaizdavimas lietuvių literatūroje, Vilnius: Baltos lankos, 1995, p. 111–132.

[2] Vytautas Kavolis, „Epochų signatūros“, in: Žmogus istorijoje, Vilnius, 1994, p. 441–448.

[3] Merkys, Vytautas. „Motiejus Valančius: Tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo“, Vilnius: Mintis, 1999, p. 57.

[4] Jurgis Savickis, Raštai, t. 1, Vilnius: Vaga, 1990, p. 120.

[5] Vaižgantas. „Pragiedruliai“, Vilnius, 1989, p. 50.