K. Mickutė. Kam iš tiesų naudingi miškų plotų ribojimai?

Seimas šią savaitę svarsto Prezidento veto dėl miškų įstatymo pakeitimo. Prieš kurį laiką parlamentarai balsavo už naujus miškų plotų ribojimus – pavieniai ir susiję asmenys galės įsigyti ne daugiau negu 1500 ha miškų ūkio paskirties žemės. Prezidentas pakeitimams nepritarė ir grąžino projektą Seimui.

Miškų nuosavybės ribojimui nepritarė Specialiųjų tyrimų tarnyba, Konkurencijos taryba, Europos teisės departamentas, paties Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, tačiau į diskusijas Seimo nariai nesileido ir institucijų argumentus ignoravo. Parlamentarai „žino“ geriau už savo pačių institucijas. Ir deja, jei ką šiuo ribojimu ir apsaugos (tiksliau reiktų sakyti – privilegijuos), tai tikrai ne miškus, o daugiausiai miško turinčius savininkus.

Kokie klausimai kyla tokio įstatymo poreikiu abejojančioms institucijoms? Pavyzdžiui, kodėl pasirinkta 1500 ha riba. Atsakymo nėra. Dar svarbesnis klausimas – koks bus tokio reguliavimo poveikis? Plotų ribojimo taikymas išskirs tam tikras savininkų grupes, kuriems automatiškai bus suteiktas pranašumas rinkoje.

Visų pirma, palankesnių sąlygų vystyti komercinę veiklą įgis valstybės įmonė „Valstybinių miškų urėdija“. Valstybei priklauso per 1 mln. ha miškų, kuriuos valdo ši valstybės įmonė. Ne visi valstybės valdomi miškai yra draustiniai ar rezervatai – Valstybinių miškų urėdija taip pat užsiima komercine veikla, pavyzdžiui, apdirba ir parduoda medieną. Apribojus kitų savininkų galimybes įsigyti daugiau miško, bus iškraipoma konkurencija, o valdiškam verslui bus suteikiamos dar palankesnės sąlygos veikti lyginant su kitais savininkais.

Kita grupė savininkų, kuriems suteikiamos privilegijos – tai savininkai, kurie jau dabar valdo didesnius negu 1500 ha miškų ūkio paskirties žemės plotus. Plotų ribojimas galios tik būsimiems sandoriams, todėl tai nepaveiks jau dabar daugiausia miško valdančių savininkų.  Galime sulaukti ir priešingų pasekmių negu yra siekiama. Pavyzdžiui, iki miškų plotų ribojimo įsigaliojimo savininkai gali suskubti pirkti miškų ūkio žemę. Esant tokioms sąlygoms, gali būti iškraipoma žemės kaina.

Be to, didesnių negu 1500 ha miškų plotų savininkų nuosavybė bus įšaldyta. Jeigu savininkas turės interesą valdyti didesnį plotą, jis tiesiog žemės neparduos. Taigi projektu siekiamas miškų plotų smulkinimas ir išskaidymas tarp daugiau savininkų gali tiesiog ir neįvykti, o priešingai – bus privilegijuoti tie, kurie jau dabar valdo didesnius negu 1500 ha miško.

Tendencija kuo labiau varžyti nuosavybės disponavimą siekiant spręsti visas egzistuojančias ar potencialias problemas signalizuoja desperatiškumą įtikti rinkėjams ir menką išmanymą teisėkūroje. Vietoje paskatų tinkamai naudotis mišku ir tausoti išteklius kūrimo, politikai tiesiog siūlo riboti miško įsigijimą. Tačiau tai nereiškia, kad miškais bus rūpinamasi geriau. Siekiant tinkamos miško ūkio paskirties žemės naudojimo užtektų optimizuoti jau galiojančių reikalavimų naudoti miško išteklius laikymosi priežiūrą, pavyzdžiui, kirtimų ar atsodinimo reikalavimų laikymąsi.

Pagal bendruosius teisėkūros principus, valstybės įsikišimas į privačios nuosavybės reguliavimo klausimus turi būti proporcingas ir būtinas. O miškų plotų ribojimas ne tik nėra būtinas kaip priemonė apsaugoti miškus, bet ir sukels neigiamų padarinių. Apmaudžiausia, kad Seimo nariai demonstruoja savo visagališkumą – ir tokius svarbius reguliavimus kuria visiškai nepaisydami savo teisininkų patarimų, net nekalbant apie raudoną spalvą degančio STT perspėjimo. Panašu, kad šio įsibėgėjusio buldozerio nepavyks sustabdyti ir Prezidentūrai.