I. Valeškaitė. Kvitų loterija: galbūt metas baigti žaidimus?

„Kvitų loterija plečiasi!” – skelbia Valstybinė mokesčių inspekcija. Nuo šiol galėsite joje dalyvauti ir apsipirkdami parduotuvėse. Tačiau, paraštėse žvaigždute pažymėta – *ne visose. Nors į žaidimą šalia turgų ir prekyviečių įtraukti ir prekybos centrai, 6 didiesiems prekybos tinklams tai negalioja. Už Maximos, IKI, Norfos, Rimi, Lidl, Senukų pirkinius gauti kvitai žaidime nedalyvaus.

Nieko tokio, sako valstybinės loterijos organizatoriai ir praneša dar gerų naujienų: „Prizinis fondas auga! Apsipirkdami galėsite laimėti dažniau!” Į siūlymų chorą įsijungia ir Seimo nariai: planuojama, kad jei į Jūsų pirkinių krepšelį pateko alkoholio ar cigarečių, pavyzdžiui, butelis vyno, loterijoje dalyvauti jau nebegalėsite. Esą, kvitų loterija neturėtų skatinti įsigyti alkoholio ar tabako produktų.

Panašu, kad valdžios atstovai visai susipainiojo ar pamiršo, ko buvo siekta organizuojant kvitų loteriją. Ką gi – metas prisiminti. Kvitų loterija – tai kovos su „šešėliu“ priemonė, skatinanti gyventojus prašyti pirkimo kvitų apsiperkant tose vietose, kuriose, manoma, labiausiai paplitęs pajamų neapskaitymas. Būtent dėl to kai buvo nuspręsta organizuoti pirkimo kvitų loteriją, buvo taikytasi į turgaus prekeivius, grožio paslaugų teikėjus ir automobilių remonto sektorių.

Tai – pakankamai logiškas valdžios pasirinkimas – ne šaudyti aklai, o taikyti į taikinį. Kitaip tariant, neieškoti „šešėlio“ ten, kur jo nėra. Tačiau pastarasis siūlymas iš loterijos „išmesti“ tuos pirkimo kvitus, kurie išduoti įsigyjant alkoholio ir tabako gaminius kelia klausimą – ar ir ten šešėlio nėra? Kaip žinia, dėl didelės mokesčių naštos (mokesčiai sudaro apie 80 proc. cigarečių pakelio ar apie 60 proc. stipriojo alkoholinio gėrimo kainos) šie produktai yra brangūs ir todėl dažnai perkami pigiau iš nelegalių šaltinių.

Kitaip tariant, kuo toliau, tuo labiau pirkimo kvitų loterija „rieda nuo bėgių“. Iš pradžių taikytasi į sektorius, kuriuose labiausiai paplitęs „šešėlis“, dabar sukama link plėtimo į prekybos centrus, tačiau iš loterijos išmetami pirkimo kvitai už tas prekes, kurios yra vienos labiausiai paplitusių šešėlinėje rinkoje. Motyvas – rūpestis gyventojų sveikata. Tačiau čia logika dar labiau pasimeta. Ar tai reiškia, kad manoma, jog sprendimą vykti į parduotuvę ar ne, kurią prekę įsidėti į krepšelį, o kurios nevartoti, lemia kvitų loterija? Jei kvitų loterija, vaistas ne tik nuo „šešėlio“, bet ir nuo ydingo gyvenimo būdo, kodėl perkantiems šviežius vaisius ir daržoves neduodama po 3 bilietus, taip skatinant pasirūpinti savo sveikata? O gal reikėtų neleisti dalyvauti kvitams, jei žmogus pirko saldžių bandelių ar šokolado? Juk valdžia deklaruoja ir siekį mažinti cukraus suvartojimą.

Jei kvitų loterija išties tokia galinga vartotojų įpročius veikianti jėga, tai sprendimai ją vykdyti vienose, o ne kitose prekybos vietose, labai iškraipo rinką, ir todėl turėtų būti draudžiami. Juk jei ji gali paskatinti abstinentą nusipirkti butelį alaus, tai gali nulemti ir tai, kuriame prekybos tinkle – loterijoje nedalyvaujančiuose „Senukuose“ ar dalyvaujančiame „Depo“ – pirksite vazoną gėlėms.

Jei kvitų loteriją norima plėsti ir išugdyti žmonėms įprotį visur ir visada reikalauti pirkimo kvitų, ar protinga yra sukurti tokias painias taisykles, kuriose apibrėžiama kas, kur, kada ir ką pirkdamas gali dalyvauti loterijoje? Turbūt pasiryžusiam joje bandyti laimę greitai į prekybos centrą teks kulniuoti su sąrašu kiekvienoje rankoje. Vienoje – pirkinių sąrašas, kitoje – loterijos taisyklės.

Galiausiai, ar verta didinti šiai priemonei skiriamų lėšų skaičių, kai nebeaišku, ar tai – priemonė, skirta kovoti su „šešėliu“, ar tai – būdas priminti gyventojams prašyti iš pardavėjų pirkimo kvito, ar kova su žmonių žalingais įpročiais, ar elementarus valdiškas žaidimas visų mūsų – mokesčių mokėtojų pinigais? Kai atsakymų į šiuos klausimus nėra, peršasi vienintelė mintis – metas baigti žaidimus.