Lietuvos laisvosios rinkos institutas (toliau – LLRI) išnagrinėjo LRV parengtą Demografijos, migracijos ir integracijos 2018–2030 m. strategijos (toliau – Strategija) veiksmų planą (toliau – Planas) ir teikia savo nuomonę bei pasiūlymus.
Siūlome:
- atsisakyti netaiklių šeimos politikos priemonių (išmokų ir subsidijų), kurios didina valstybės išlaidas, o tiesiogines finansines priemones taikyti tik ten, kur sprendžiamos socialiai pažeidžiamų šeimų problemos;
- įtraukti priemones, kurios numato investicijų pritraukimą ir verslumo skatinimą, gerinant verslo sąlygas;
- išskirti atskiras priemones dėl migracijos, užsieniečių teisinės padėties reglamentavimo gerinimo, bei trečiųjų šalių piliečių lankstesnių įdarbinimo sąlygų.
Detalūs argumentai pateikiami žemiau.
Dėl 1 tikslo kurti šeimai palankią aplinką
- 1 uždavinio priemonių Nr. 5. Suteikti papildomą poilsio dieną per mėnesį tėvams, auginantiems vaikus iki 14 metų (dabar iki 12 metų) ir Nr. 6. Suteikti pusės dienos poilsio laiką per mėnesį tėvams, auginantiems vieną vaiką iki 14 metų.
Strategijoje siekiant pirmo uždavinio įgyvendinimo kalbama apie sąlygų derinti profesinę veiklą ir šeimos pareigas sudarymą (44 punktas) bei teigiama, kad šioje srityje svarbu įgyvendinti LR darbo kodekso (toliau – DK) nuostatas į lankstų darbo laiko režimą ir lanksčias darbo formas (45 punktas). Be to, nurodoma, jog svari parama yra vaiko priežiūros atostogos (46 punktas). Atkreipiame dėmesį, jog siūlomos priemonės Nr. 5 ir Nr. 6 nėra susijusios su lanksčiu darbo laiko režimu (pvz., lanksčiu darbo grafiku, suskaidytos darbo dienos laiko režimu, individualiu darbo laiko režimu ir t.t., kurios įtvirtintos DK 113 str.) ar lankstesnėmis darbo formomis (pvz., nuotoliniu darbu, teledarbu ir kt.). Tai yra papildomos lengvatos tėvams, auginantiems vaikus. Jų įgyvendinimas yra susijęs su papildomu lėšų poreikiu, kurias būtų įpareigojamas suteikti ir apmokėti darbdavys.
Atkreipiame dėmesį, kad šiuo metu Seime svarstomas DK 138 straipsnio 3 dalies pakeitimo įstatymo projektas XIIIP-1853, kuriuo siūloma numatyti darbuotojams, nepriklausomai nuo to kiek augina vaikų iki 12 metų, suteikti vieną papildomą poilsio dieną per mėnesį (arba sutrumpinti darbo laiką dviem valandomis per savaitę), mokant darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. Atkreipiame dėmesį, jog toks siūlymas, kai darbuotojas dirba per mėnesį viena diena mažiau, o jam mokamas toks pats darbo užmokestis – tai papildomi darbo kaštai darbdaviui.
Pabrėžtina, kad tokiam siūlymui nepritaria Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri parengtame Vyriausybės nutarime 1.3 punkte nurodo, jog tokio siūlymo “įgyvendinimas yra susijęs su papildomu darbdavių lėšų poreikiu. Be to, auginantys vieną vaiką iki 12 metų abu tėvai turės teisę į vieną papildomą poilsio dieną per mėnesį, todėl šis siūlymas galėtų būti svarstomas tik esant socialinių partnerių sutarimui”. Atsižvelgiant į visa tai, siūlome šių priemonių atsisakyti.
- 2 uždavinio priemonių Nr. 4. Skirti nemokamą maitinimą mokiniams, besimokantiems pagal priešmokyklinio ir pradinio ugdymo programas ir Nr. 9. Kiekvienam naujagimiui nemokamai skirti 100 eurų vertės kūdikio kraitelį (būtiniausių prekių rinkinį vaiko auginimo pradžiai);
- 4 uždavinio priemonės Nr. 1. Nuosekliai didinti išmoką vaikui („vaiko pinigus“), atsisakant pajamų vertinimo ir nesieti išmokos dydžio su vaikų skaičiumi šeimoje;
- 5 uždavinio priemonės Nr. 1. Iš dalies kompensuoti būsto įsigijimo kreditą, ne didesnį nei 87 tūkst. eurų (15-30 proc., priklausomai nuo vaikų skaičiaus) jaunoms šeimoms (iki 35 m., neatsižvelgiant į pajamas), įsigyjančioms pirmąjį būstą ne didmiesčiuose.
Šiomis priemonėmis numatytos išmokos ir subsidijos būtų skiriamos nevertinant šeimų turto ir pajamų. Jas galėtų gauti net ir tos šeimos, kurios yra finansiškai apsirūpinusios ir joms ta parama nėra būtina. Tokiu būdu valstybės biudžeto pinigai būtų leidžiami neefektyviai. Atkreipiame dėmesį, kad 2018 m. valstybės biudžete yra numatytas 469 mln. eurų deficitas, o viešojo sektoriaus skola viršija 17 milijardų eurų, taigi reikėtų vengti papildomų išlaidų ir siekti subalansuoto biudžeto.
Taip pat atkreipiame dėmesį, kad šiuo metu galioja priemonės, kurios taikliau sprendžia šeimų socialines ekonomines problemas, ir nepasiturinčios šeimos, auginančios vaikus, jau dabar gali pretenduoti į daugelį skirtingų paramos priemonių: vienkartines išmokas gimus vaikui, išmokas besimokančio ar studijuojančio asmens vaiko priežiūrai, išmokas vaikams, nemokamą maitinimą, paramą mokinio reikmenimis ir t.t. Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas suteikia galimybę gauti paramą įsigyti pirmąjį būstą jaunoms šeimoms, atsižvelgiant į šeimos pajamas.
Socialinės politikos tendencija, nukreipta ne į pagalbą labiausiai stokojantiems, o į perskirstymo didinimą, yra neraminanti. Taip tik skatinamas kuo didesnės Lietuvos gyventojų dalies išlaikytinių mentalitetas, o ne sprendžiamos socialinės problemos.
Plane numatytos finansinės priemonės šeimai palankios aplinkos kūrimui turėtų būti grindžiamos socialine parama tik socialiai remtinoms šeimoms. Remiantis socialinės paramos koncepcija, būtina pabrėžti, jog socialinės paramos tikslas – padėti tenkinti būtiniausius poreikius tiems žmonėms, kurių gaunamos pajamos yra nepakankamos, o gebėjimas pasirūpinti savimi dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių, priežasčių, yra ribotas. Parama yra teikiama vadovaujantis socialiniais ir ekonominiais normatyvais (standartais). Gyventojai pajamas, skirtas gyvenimui, turi gauti daugiausia darbo užmokesčiu arba socialinio draudimo išmokomis, ir tik nedaugelis – tie, kurių pajamos mažiausios – per socialinės paramos sistemą. Socialinės paramos teikimo sąlyga, siekiant, kad socialinę paramą gautų tie asmenys ir šeimos, kuriems jos labiausiai reikia, yra testavimas (remiamų asmenų (šeimų) pajamų ir turto įvertinimas). Socialinės paramos skyrimas visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų turtinės padėties, pažeidžia socialinės paramos teikimo sąlygą. Pajamų palaikymo sistemos Lietuvoje efektyvumas ir rezultatyvumas priklauso nuo paramos tikslingumo užtikrinimo. Numatomos finansinės išmokos visoms šeimoms yra netikslingos. Todėl siūlome atsisakyti šių priemonių.
Dėl 2 tikslo, siekiant užtikrinti valstybės poreikius atitinkantį migracijos srautų valdymą.
- 1 uždavinio priemonių Nr. 3. Sustiprinti „Work in Lithuania“ platformos, skirtos aukštos kvalifikacijos specialistams atvykti dirbti į Lietuvą, funkcionalumą ir finansuoti jos sklaidą, teikiant prioritetą Lietuvos piliečiams ir lietuvių kilmės asmenims bei jų šeimos nariams ir Nr. 4. Sumažinti administracinę naštą aukštos kvalifikacijos specialistams ir jų šeimos nariams, atvykstantiems dirbti į Lietuvą.
Atkreipiame dėmesį, kad Strategijoje, skatinant grįžtamąją migraciją ir proporcingą užsienio šalių piliečių atvykimą, įgyvendinant pritraukimo, priėmimo, integracijos ir ryšio palaikymo politiką, prioritetas teikiamas asmenims, kurių reikia šalies ekonominiams poreikiams tenkinti (78.1 punktas). Tačiau Plane numatytos priemonės, skirtos tik aukštos kvalifikacijos darbuotojams, neatkreipiant dėmesio į tai, kad šalies ūkio plėtrai, o taip pat ir norint, kad darbo rinka veiktų efektyviai reikalingi tiek aukštos kvalifikacijos, tiek žemos kvalifikacijos darbuotojai. Be to, 2017 m. Migracijos departamento duomenimis į Lietuvą ir taip daugėja atvykstančių aukštos kvalifikacijos darbuotojų, o kaip pažymima 2018 m. MOSTA nacionalinės žmogiškųjų išteklių būklės ataskaitoje (toliau – MOSTA ataskaita), iš Lietuvos dažniau išvyksta žemesnės kvalifikacijos darbuotojai.
Strategijos 67 punkte nurodoma, kad emigracijos reiškinys Lietuvoje laikomas viena iš trijų didžiausių grėsmių ir problemų. MOSTA ataskaitoje teigiama, kad viena pagrindinių emigravimo priežasčių – sudėtingos darbo rinkos sąlygos. Pažymima, kad kasmet emigruoja tiek, kiek gyventojų turi vidutinio dydžio Lietuvos miestas (pvz., Jonava ar Utena) bei tai, kad, jei situacija nesikeis, dėl senstančios darbo jėgos ir didelės dalies emigravusio jaunimo, galima prognozuoti darbo jėgos trūkumą. „Eurostato” duomenimis (1 pav.) lyginant, kiek iš šalies emigruoja Lietuvos gyventojų, ir kiek šalyje dirba ne Europos Sąjungos (toliau – ES) piliečių, darytina išvada, kad papildomos darbo jėgos iš esmės beveik nėra įsileidžiama. Ilgainiui toks darbo jėgos trūkumas stabdys šalies ūkio ekonominę plėtrą, darbo užmokesčio augimą, mažės BVP augimas, bus surenkama mažiau mokesčių ir pan.
1 pav. Emigravusių asmenų (horizontali ašis) ir imigravusių ne ES piliečių darbo tikslais (vertikali ašis) santykis, 2015 m.
Pastaba: kairėje pusėje esančios šalys pasižymi tuo, kad daug šalies gyventojų emigruoja ir mažai imigruoja (kuo labiau į kairę tuo daugiau emigruoja iš šalies ir tuo mažiau imigruoja); dešinėje pusėje – atvirkščiai, šalys pasižymi tuo, kad šalies gyventojai beveik neemigruoja (t.y. neto migracija yra teigiama) ir papildomai darbo tikslais imigruoja ne ES piliečiai.
Atkreiptinas dėmesys, jog Švedija, Danija ir Olandija, kurios Strategijos 78 punkte išskiriamos kaip šalys, kurių gerąja patirtimi bus vadovaujamasi sudarant prielaidas proporcingam užsienio piliečių atvykimui, yra priešingoje paveikslo pusėje nei Lietuva.
Stiprinant Lietuvos gyventojų ekonominę gerovę bei skatinant subalansuotą užsienio šalių piliečių atvykimą, emigracijos pasekoje sukeltas darbo jėgos trūkumas galėtų būti kompensuojamas papildoma darbo jėga iš trečiųjų šalių bei gerinant Lietuvos darbo rinkos sąlygas.
Siūlome Plano 1 uždavinį papildyti priemonėmis, skirtomis:
1) administracinės naštos mažinimui žemesnės kvalifikacijos specialistams, taip pat ir sezoniniams darbuotojams, bei jų šeimos nariams, atvykstantiems į Lietuvą iš ne ES šalių.
2) darbo jėgos stygiui kompensuoti, užtikrinant lankstesnes sąlygas darbo jėgos atvykimui ir įdarbinimui iš trečiųjų šalių: paprastinti užsieniečių teisinės padėties Lietuvoje sąlygų reguliavimą; paprastinti reikalavimus užsieniečių pateikiamiems dokumentams; mažinti naštą darbdaviams, atsisakant darbo sutarčių, o taip pat – ir laisvų darbo vietų registravimo darbo biržoje; keisti migracijos politikos nuostatas, visus į Lietuvą ketinančius atvykti imigrantus vertinančias kaip potencialią grėsmę, galinčią neigiamai paveikti šalies saugumą ir kt.
- 2 uždavinio priemonių, skirtų stiprinti ekonominę Lietuvos gyventojų gerovę.
Strategijos 79.1 punkte akcentuojama, kad “siekiant didinti darbo užmokestį ir kokybiškų darbo vietų skaičių, vykdoma ilgalaikė šalies ekonominė politika produktyvumo ir inovacijų, eksporto, tiesioginių užsienio investicijų pritraukimo, verslumo skatinimo, mokesčių ir kitose srityse”, tačiau Plane nenumatyta priemonių, kurios įgyvendintų verslo sąlygų gerinimą. Todėl Siūlome Plano 2 uždavinį papildyti priemonėmis, skirtomis:
1) darbo rinkos sąlygų gerinimui skirtomis priemonėmis, pvz., mažinti darbo apmokestinimą bei užtikrinti lankstesnį darbo santykių reguliavimą numatant, kad Darbo lankstumo indekse pagal Pasaulio Banko Doing Business metodiką, Lietuva išlaikys savo užimamą vietą pagal naują DK bendrame šalių reitinge ir palaipsniui kils į aukštesnes pozicijas;
2) ir kitomis priemonėmis, kurios numato investicijų pritraukimą ir verslumo skatinimą gerinant verslo sąlygas.
- 2 uždavinio priemonės Nr. 5. Teisiškai įtvirtinti minimaliosios mėnesinės algos (MMA) susiejimą su vidutiniu darbo užmokesčiu (VDU) pagal nustatytus kriterijus.
Plano rengėjai teigia, kad skaidrus ir teisingas MMA nustatymas yra svarbus mažinant paskatas emigruoti dėl ekonominių priežasčių, tačiau šio teiginio nepagrindžia. Abejotina, kad tai apskritai turės poveikį. Nors dažniausiai ir teigiama, kad padidinus MMA, turėtų pagerėti mažiausiai uždirbančios visuomenės dalies gyvenimo sąlygos, tačiau gali būti ir priešingai, pavyzdžiui, dėl MMA kėlimo padidėjusių darbo užmokesčio sąnaudų gali būti sudėtinga į darbo rinką patekti jaunimui, o taip pat ir įsidarbinti darbo patirties neturintiems ar žemos kvalifikacijos darbuotojams; MMA didinimas gali sulėtinti nedarbo lygio mažėjimą, ypač – tose Lietuvos apskrityse, kuriose jau dabar nedarbas yra vienas didžiausių ir pan.
Vertinant MMA ir VDU santykį atskirose Lietuvos savivaldybėse, jau dabar 40 savivaldybių MMA sudaro 50 proc. ir daugiau tose savivaldybėse mokamo VDU. Tik 20 savivaldybių MMA ir VDU santykis yra mažesnis nei 50 proc. Santykio atotrūkis skirtingose savivaldybėse rodo, jog VDU savivaldybėse skiriasi nuo didžiųjų miestų ir keliant MMA reiktų atsižvelgti ne tik į bendrus šalies rodiklius, tačiau ir į atskirus regionus bei poveikį jiems.
Yra daug geresnių būdų didinti žmonių pajamas, pavyzdžiui, mažinti darbo apmokestinimą, kelti neapmokestinamąjį pajamų dydį, skatinti investicijas ir auginti darbo produktyvumą, kas labiau tikėtina, kad prisidėtų prie paskatų mažinat šalies gyventojų emigraciją.
Siūlome šios priemonės atsisakyti.
- 3 uždavinio priemonės Nr. 4. Įteisinti galimybę skirti 1 proc. GPM profesinėms sąjungoms.
Nepagrįstas ir neobjektyvus profesinių sąjungų išskyrimas iš kitų organizacijų, kurių pagrindinis veiklos tikslas taip pat yra teikti naudą daliai visuomenės socialinėje srityje, pažeistų asmenų lygybės principą, diskriminuotų kitus paramos gavėjus finansiškai bei darytų neigiamą žalą pilietinės visuomenės vystymuisi Lietuvoje.
Atkreipiame dėmesį, kad daugelis nevyriausybinių organizacijų yra išlaikomos iš paramos, o finansavimo pritraukimas yra aktualus ir sunkus kiekvienos organizcijos darbas. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, 2017 m. savo pajamų mokesčio dalį už 2016 metus profsąjungoms pervedė per 8 tūkst. asmenų. Tai sudarė 202,5 tūkst. eurų, kai artimiausios didžiausios sumos iš gautos kitų paramos gavėjų – labdaros ir paramos fondai „Mamų unija“ (207 tūkst. eurų) bei „Bėdų turgus“ (167 tūkst. eurų). Taip pat profesinės sąjungos yra finansuojamos iš nario mokesčio – profesinės sąjungos nario mokestis gali sudaryti 0,6 – 1 proc. nuo atlyginimo.
Dar daugiau, profesinės sąjungos jau yra dosniai finansuojamos ir iš ES ir Lietuvos valstybės biudžetų. Pvz., 2017 m. buvo skirtas 1 716 754 Eur finansavimas projektui „Profesinių sąjungų ir darbdavių bendradarbiavimo modelis vystant socialinį dialogą“, kuriame tarp finansavimo gavėjų yra profesinės sąjungos – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija ir profesinė sąjunga „Solidarumas“.
Reikia įsivertinti, ar mažas Lietuvos gyventojų dalyvavimas profesinėse sąjungose yra ne dėl per mažo profsąjungų finansavimo, o dėl pačių profsąjungų veiklos patrauklumo ar jų atstovų profesionalumo.
Siūlome šios priemonės atsisakyti.
www.llri.lt
