Penktadienį su kolegomis kaip tik aptarinėjome Konstitucijos nuostatas, kuomet paskambino Delfi žurnalistas Šarūnas ir paklausė, kokie Konstitucijos straipsniai man atrodo patys svarbiausi. Štai ką atsakiau:
18-as: Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.
23-čias: Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.
46-as: Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybė gina vartotojo interesus.
O kai Šarūnas pasakė, kad apklausti žmonės kaip svarbiausias įvardijo nuostatas „Nuosavybė neliečiama. Žmogaus būstas neliečiamas”, trumpam net užėmė kvapą. Jau seniai galvojau, kad žmonės Lietuvoje yra panašių pažiūrų, t.y. vertina teisę į nuosavybę ir supranta jos daug gilesnę prasmę. Tą esu patyręs daugybėje susitikimų: formalių, neformalių, miestuose ir regionuose. Kalbant apie laisvę ir rinką kartais pagaunu, kad publikos net nereikia įtikinėti apie laisvės ir rinkos prasmę, nes žmonės ir patys tai žino ir tuo tiki.
Visa tai trenkė kaip gerų emocijų traukinys ir net sugadino sakinių rišlumą. Bet tai nesvarbu. Svarbiausia žinia: Lietuvoje yra tylioji ir darbščioji dauguma, kuri kuria, dirba ir neturi laiko straipsnių ar komentarų rašymui, neturi kada bastytis po politikų kabinetus ir įtikinėti, neva Lietuvos piliečiai iš tikro nori, kad jų laisvės būtų dar labiau suvaržytos. Ir atvirkščiai, triukšmingoji mažuma, kuri nori kažką drausti ir atimti tam visada randa laiko ir resursų. Ir tai nenuostabu, nes dauguma pastarųjų (spėju) dirba valstybinėse institucijose, viešajame sektoriuje, ar net apskritai nedirba. Todėl tyliosios daugumos balsą nustelbia mažuma. Dar blogiau, tiek mažuma pradeda tikėti, kad yra dauguma.
Bet problema yra ne tik tikėjime. Problema dar ir tame, kad mažumai suteikta neproporcingai daug teisių. Štai, kad ir Trišalė taryba, sudaryta iš Vyriausybės, verslininkų ir profsąjungų atstovų. Pagal Tarybos nuostatus, visus darbuotojus Lietuvoje, pasirodo, atstovauja profsąjungos, nepaisant to, kad profsąjungoms priklauso tik apie 13-15 proc. dirbančiųjų. Toks neatitikimas, savaime suprantama, iškreipia diskusiją ir sudaro įspūdį, kad pvz., didžiausias visų darbuotojų rūpestis – minimali mėnesinė alga.
Apklausa ir jos rezultatai yra ypač svarbūs. Tai yra vienas iš nedaugelio atvejų, kuomet tylioji dauguma pasako savo nuomonę.
