Iš LLRI leidinio „Knyga 2000-2004 metų Seimo nariams ir rinkėjams“
Viena svarbiausių konkurencijos funkcijų – parodyti, kurie planai yra klaidingi.
Friedrich A. von Hayek
Konkurencija nereiškia, kad bet kas gali klestėti paprasčiausiai imituodamas kitų [sėkmingą] veiklą. Ji reiškia galimybę tarnauti vartotojams geresniu ir pigesniu būdu, be apribojimų ar privilegijų tiems, kuriems inovacija neparanki.
Liudvig von Mises
Verslininkas jaučiasi esąs konkurencinėje padėtyje, net jeigu jis yra vienas savo srityje ir net jeigu nebūdamas vienas jis užima padėtį, kurioje valstybiniai ekspertai neįžvelgia jokios realios konkurencijos tarp jo įmonės ir kitų toje pačioje ar kaimyninėje srityje ir, atitinkamai, daro išvadą, kad jo skundai dėl konkurencinių vargų tėra vaidyba.
Joseph A. Schumpeter
Konkurencijos esmė
Konkurencija yra galimybė visiems ūkio subjektams laisvai varžytis dėl vartotojo palankumo. Konkurencija yra būtina gerovės ir bet kokios, ne tik ekonominės, laisvės sąlyga, nes tik esant konkurencijai žmonių pastangos nukreipiamos ten, kur jos yra efektyviausios ir geriausiai pasitarnauja žmonėms. Nors laisvos ekonomikos priešininkai dažnai piktinasi “nežabota, plėšrūniška konkurencija”, ji nėra nei plėšrūniška, nei nežabota. Konkurenciją riboja vartotojai – niekas rinkoje nesivaržo pagal tuos kriterijus, kurie nelemia vartotojo pasirinkimo. Konkuruojama dėl to, kieno prekė bus pigiausia, patogiausia, kokybiškiausia, o ne brangiausia ar reikalaujanti daugiausiai išteklių. Konkurencija nėra plėšrūniška, nes tas, kas nesugeba įtikti vartotojui, gali bandyti vėl ir vėl vis naujose srityse. Konkurencijoje nėra kovos prieš konkurentą, konkurencijoje yra kova už pirkėją ir dėl pirkėjo.
Kalbant apie konkurenciją ir monopolijas, neretai supainiojamos sąvokos arba jos naudojamos skirtinga prasme. Konkurencija dažnai traktuojama per siaurai – težiūrima, ar yra keli tos pačios prekės pardavėjai. Tačiau tai labai paviršutiniška konkurencijos samprata. Toks statinis požiūris į konkurenciją yra klaidingas, nes prekė ar paslauga konkuruoja su visomis kitomis įvairiausio pobūdžio prekėmis ar paslaugomis. Konkurencija kainomis tėra paviršius, o didelę reikšmę turi gamybos formų, pačių prekių kaita. Tikroji konkurencija reiškia ne tai, kad panašią prekę pardavinėja keli pardavėjai, o tai, kad kiekvienas gali laisvai pasiūlyti pirkėjui savo prekę.
Nevienodai suprantama ir monopolijos sąvoka. Negalima pamiršti, kad kiekvienas yra savo turto ir sugebėjimų absoliutus monopolistas, nes tik savininkas gali priimti sprendimus dėl savo turto. Taigi, monopolis egzistuoja visuomet, tačiau tai netrukdo konkurencijai, o atvirkščiai – yra jos būtina sąlyga. Jei nebūtų privačios nuosavybės, tai pakirstų ne tik konkurencijos kaip esminio rinkos bruožo šaknis, bet ir pačią rinką. Tačiau yra ir kita, monopolijos kaip privilegijų rinkoje samprata, t.y., kuomet “įteisinta” arba neįteisinta prievarta užkertamas kelias konkuruoti. Tai, priešingai pirmajam supratimui, yra nepateisinama ir netoleruotina. Pasisakymas prieš monopolines privilegijas visiškai nereiškia, kad turi būti ribojamos rinkoje įsigalėjusios įmonės. Juk tapti stambiausiu ar net vieninteliu pardavėju galima ne tik dėl teikiamų privilegijų, bet ir dėl geriausio tarnavimo vartotojui.
Pavojai konkurencijai ir kaip jų išvengti
Konkurencijai yra būtinos kai kurios kertinės teisinės sąlygos. Tai nevaržoma laisvė įeiti į rinką ir siūlyti savo produktus, išeiti iš rinkos, galimybės pirkti arba nepirkti siūlomų produktų. Todėl valdžios uždavinys – identifikuoti, kas trukdo šių sąlygų egzistavimui, ir šiuos trukdžius pašalinti.
Vienas iš pagrindinių barjerų įeiti į rinką yra licencijos, leidimai, pritarimai, sutikimai ar kitos procedūros, kuomet norint patekti į rinką būtina gauti kito subjekto (paprastai valdžios) sutikimą. Tokiu atveju konkurencija tampa priklausoma ne nuo rinkos dalyvių, o nuo leidimų gavimo arba negavimo. Teisė išduoti arba neišduoti šiuos leidimus yra monopolinė, todėl tokių leidimų reikalavimas tiesiogiai mažina konkurenciją.
Kitas barjeras patekti į rinką ir veikti joje yra privalomi mokėjimai. Bet kokie privalomi mokėjimai, nesvarbu, vadinami jie mokesčiais, ar ne, suvaržo rinką, o kai kurie jų nukreipti išskirtinai prieš konkurenciją. Tai muitai, kaip priemonė apsisaugoti nuo užsienio subjektų konkurencijos, ir žyminis mokestis, kaip priemonė stambiems veikėjams rinkoje neįsileisti į ją naujų, dažnai mažesnių subjektų.
Konkurenciją riboja privalomi standartai. Žinoma, negalima neigti standartų svarbos kasdieniame gyvenime. Standartai savaime susiformuoja rinkoje, tačiau blogai, jei valdžia ima brukti standartus kaip vienintelius privalomus. Taip siūlantysis ne blogesnį, o gal net geresnį, tačiau kitokį produktą atsiduria “už borto”. (Plačiau apie standartus – skyriuje “Vartotojų teisės”).
Efektyvios konkurencijos nėra ten, kur visa paklausa yra koncentruota valdžioje. Jei valdžia tampa vieninteliu (arba pagrindiniu) pirkėju, tai reiškia, jog konkuruojama tik dėl jos vienos palankumo. “Geriausiu” tampa tik tas, kas įtinka valdžiai, o ne vartotojams. Tokiu atveju egzistuoja ne tik pirkėjo monopolijos, bet ir korupcijos problema, nes valdžia kaip pirkėjas disponuoja ne savo pinigais ir neišvengiamai nesielgia su jais labai skrupulingai. Todėl, nepaisant griežto viešųjų pirkimų reglamentavimo, nuolat iškyla skandalai susiję su viešais pirkimais , o privačių pirkimų atveju piktnaudžiavimai visai nėra paplitę.
Valdiška parama taip pat yra konkurencijos iškreipimas, nes tokia parama sudaro galimybes vienam subjektui gyventi visų kitų sąskaita. Tie, kurie negauna paramos, ne tik priversti mokėti mokesčius, bet ir kęsti tai, kad iš mokesčiais paimtų lėšų finansuojami jų konkurentai.
Konkurencijos sąlygas įtakoja ir ūkio subjektų susitarimai. Tačiau kalbant apie juos paprastai nutylimas vienas esminis dalykas. Vieni susitarimai būna prievarta primetami kitiems, kiti – ne. Beje, prievarta reikėtų laikyti tik tokius veiksmus, kurie palieka žmogui alternatyvą “arba daryk, kaip liepiame, arba tau padarysime dar blogiau (pvz. susprogdinsime, sužalosime ir t.t.)”. Prievarta nėra tuomet, kai liepiama kažką daryti, o už nepaklusimą negrasinama aktyviais veiksmais. Taigi, grasinimas nebesudaryti sutarčių nėra prievarta, atvirkščiai – prievartinis sutarčių sudarymas būtų prievarta. Akivaizdu, kad pavojų kelia tik prievartiniai susitarimai. Juk jei susitarimas nėra prievarta primetamas kitiems, niekieno teisės nėra pažeidžiamos. Priemones prieš prievartą nustato tiek civilinė, tiek baudžiamoji teisė, todėl konkurencijos reglamentavimas čia nėra būtinas. Konkurencijos teisė daugiausiai reglamentuoja ir reguliuoja savanoriškus susitarimus. Tačiau šie susitarimai, kaip aptarėme, nekelia pavojaus konkurencijai, jei nėra paremti valdžios suteiktomis privilegijomis. Taigi, konkurencijos reglamentavimas, dėmesį sutelkdamas į savanoriškus privačius susitarimus, o ne į valdiškas privilegijas, suka klaidingu keliu.
Pastangos apsaugoti konkurenciją turėtų būti nukreiptos į aukščiau aptartų barjerų konkurencijai šalinimą. Tektų kovoti su konkurencijos pažeidimais, kurie yra paremti valdžia ir įstatymais bei su privačių susitarimų prievartiniu primetimu kitiems asmenims. Taigi, būtina sumažinti apribojimus verslui ir pažaboti bet kokias prievartines intervencijas į rinką – tiek privačias, tiek valdiškas.
Pastarojo laikotarpio konkurencijos politika Lietuvoje
Su konkurencijos problemomis buvo susiję šie svarbūs pastarųjų metų žingsniai. Svarbiausias įvykis – naujo Konkurencijos įstatymo priėmimas ir įsigaliojimas. Įstatymo tikslas buvo suderinti Lietuvos konkurencijos teisę su Europos Sąjungos reikalavimais. Vadovaujantis Europos Sąjungos konkurencijos teise įstatymas nustato didelius, dažnai abejotino pagrįstumo, apribojimus privatiems sprendimams. Tačiau įstatymas neįtvirtina efektyvaus mechanizmo, kaip pasipriešinti rinkos monopolizavimui valdžios pagalba. Taigi, nenuostabu, kad didžiosios senosios monopolijos ir toliau nepajudinamai dominuoja Lietuvos rinkoje, diktuodamos savo sąlygas vartotojams.
Kol kas, deja, prioritetai sudėstyti atvirkščiai: didžiausias dėmesys skiriamas savanoriškiems privatiems susitarimams, o su valdiška prievarta, arba privačiais susitarimais, paremtais valdiška prievarta, beveik nekovojama. Tiesa, 1999 metais priimtame Konkurencijos įstatyme jau yra nuostata, kad valdžios institucijų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai negali diskriminuoti ūkio subjektų ar jų grupių.
Kitas ne mažiau svarbus naujas dokumentas yra Antidempingo įstatymas, kuris nustato apsaugos nuo dempingo mechanizmus. Valdžiai teko išgirsti nemaža kaltinimų, kad šis įstatymas neveikia, tačiau daugiau problemų kelia ne antidempingo priemonių netaikymas, bet pačios antidempingo priemonės. Negalima nepastebėti, kad jos pasaulyje atsirado kaip pakaitalas tarptautinės prekybos apribojimams tuomet, kai imta globaliniu mastu šalinti tarifinius ir netarifinius prekybos apribojimus. Antidempingo muitai buvo ta protekcionistinė priemonė, kuri tarptautiniais susitarimais nebuvo draudžiama, todėl ypač tiko tiems, kurie nuolat pasiilgsta didesnės apsaugos nuo “nesąžiningos užsienio konkurencijos”. Be to, Lietuvoje antidempingo sąvoka dažnai interpretuojama ne pagal įprastus tarptautinėje praktikoje principus – įvežamų prekių kainos lyginamos ne su tų pačių prekių pardavimo kainomis jų kilmės rinkoje, bet su panašių prekių kainomis eksporto rinkoje.
Lietuvoje komunalinių paslaugų, elektros energijos, telekomunikacijų ir daugelyje dalyje kitų rinkų vis dar viešpatauja senosios monopolijos. Blogiausia tai, kad jos dažnai įtvirtinamos teisės aktais. Pavyzdžiu gali būti naujas Telekomunikacijų įstatymas, kuriame naujai įtvirtinti akivaizdūs konkurencijos apribojimai, ir Konstitucinio teismo sprendimas, pripažinęs, kad monopolinių teisių suteikimas vienai įmonei tarnauja vartotojams. Taigi, viena ranka kovojama su monopolijomis, o kita ranka jos proteguojamos. Ir viena, ir kita blogina konkurencijos sąlygas.
Pastaruoju metu kuriami planai, kaip restruktūrizuoti monopolijas. Dažnai restruktūrizavimas įsivaizduojamas kaip būtinas žingsnis iki privatizavimo. Mechaninis įmonių skaidymas tegali duoti labai ribotą naudą, o kartais ir apskritai nėra tikslingas. Kai kurių paslaugų ar prekių teikimas rinkoje apskritai įmanomas tik esant aukštam koncentracijos lygiui. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad dažnai dirbtinis verslo išskaidymas gresia konkurencijos susilpnėjimu, nes iš rinkos pašalinama efektyvi verslo organizavimo forma, geriausiai tarnaujanti vartotojui. Taigi, verslo išskaidymas nėra sprendimas, skatinantis konkurenciją. Be to, restruktūrizavimo darbai juda lėtai ir dažnai tampa laiko vilkinimo būdu, leidžiančiu pratęsti senas netikusias tradicijas didelėse valstybės įmonėse.
Valdiškas bei privatizuotas monopolijas imamasi griežtai reguliuoti – administraciškai nustatomos netgi tokių monopolistų paslaugų kainos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai turėtų paskatinti konkurenciją, apsaugoti vartotojus. Deja, yra ne taip. Kainų reguliavimas kaip tik užkonservuoja monopolinę padėtį, nes potencialiems konkurentams, esant žemesniam kainų lygiui, nebe taip apsimoka įeiti į rinką. Beje, neretai susiduriama ir su atvirkštiniu reguliavimu – draudimu dirbtinai sumažinti kainas. Verta atkreipti dėmesį, kad kainų reguliavimas niekuomet nebus sėkmingas, nes pagrįsta kaina susiformuoja tik rinkoje, t.y. kainas apsprendžia pirkėjai, o kainų reguliuotojai bando jas išvesti iš kaštų. Viena vertus, gamintojas visuomet gali pagrįsti vienų ar kitų kaštų būtinumą, kita vertus, kaštų direktyvinis apribojimas gali būti pražūtingas bet kokiam verslui. Taip nuskriausti lieka visi – ir vartotojai, nes kainos lieka “išpūstos”, ir monopolistai, nes reguliuotojai juos verčia dirbti nuostolingai. (Plačiau apie tai – skyriuje “Kainos ir kainų reguliavimas”).
Pasiūlymai
Valstybės priedermė – saugoti konkurencijos laisvę. Ji gali būti išsaugoma pasitelkiant ne tik ir ne tiek konkurencijos teisės priemones, kiek griežtai laikantis laisvos konkurencijos principų. Pagrindiniai iš šių principų yra šie:
1) niekas negali prievarta (tiesiogine prasme) įtakoti rinkos dalyvių elgesio,
2) niekas negali riboti įėjimo į rinką ar išėjimo,
3) niekas negali apriboti rinkos technologiškai (privalomais standartais)
4) valstybei draudžiama teikti bet kokias privilegijas,
5) valstybei, kaip nustatančiai ir saugančiai žaidimo taisykles rinkoje, draudžiama dalyvauti versle.
Šių principų nedera pažeisti jokiais, netgi “sąžiningos konkurencijos apsaugos” ar “monopolijų pažabojimo” pretekstais. Pripažinus šiuos principus, tektų pakoreguoti konkurencijos teisę – neįgyvendinti Antidempingo įstatymo, pakeisti Konkurencijos įstatymą taip, kad jis nedraustų savanoriškų susitarimų (Lietuvos sąlygomis – bent jau kiek tokių draudimų įsakmiai nereikalauja Europos Sąjunga).
Apskritai konkurencija ekonomikoje yra tas pats, kas ir laisvos rinkos sistema, tad sąlygų jai egzistuoti sudarymas ir reikštų konkurenciją, taigi ir efektyvumą bei tarnavimą vartotojui.
Klausimai ir atsakymai
Kaip apsisaugoti nuo monopolistų?
Pats netinkamiausias žingsnis siekiant apsisaugoti nuo konkurencijos iškraipymų yra kova prieš vieną ar kitą monopolistą. Pagrindinis ir vienintelis uždavinys turėtų būti ne susilpninti monopolistą, bet sudaryti sąlygas konkuruoti. Kaip teigė J. Shumpeter, net jei nebus konkurento, bet bus jo atsiradimo galimybė, verslininkas elgsis lygiai taip pat, kaip ir nuožmiausios konkurencijos sąlygomis, stengdamasis kuo labiau įtikti vartotojui. Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi yra neįmanomas esant laisvai galimybei įeiti į rinką, išeiti iš jos ir laisvai siūlyti savo produktus. Taigi, saugotis reikia ne monopolistų, o konkurencijos laisvės suvaržymų.
Ką daryti, jei konkurentams atsirasti trukdo dideli kaštai įeiti į rinką?
Jei yra dideli įėjimo į rinką kaštai, kurie nepriklauso nuo valdžios, tai nereiškia, jog nėra sąlygų konkurencijai. Tokie kaštai reiškia, kad bandymas konkuruoti šioje rinkoje tebūtų išteklių švaistymas, o dirbtinis konkurentų atsiradimo skatinimas tebūtų pagalba švaistant išteklius.
Kodėl konkurencija neveikia kai kuriose srityse, pvz., komunalinėse paslaugose?
Paprastai šiose srityse konkurencijai veikti neleidžia valdžia. Konkurencijai atsirasti trukdo dirbtiniai apribojimai pasirinkti paslaugos teikėją (tai ypač aktualu komunalinių patarnavimų srityje): licencijos, įvairūs techniniai apribojimai, subsidijos monopolistams. Jei nebūtų valdžios įsikišimo, konkurencinės sąlygos būtų visur. Vartotojas nori, kad jo namuose būtų šilta, o ne kad jo namus šildytų, pvz., Vilniaus šilumos tinklai, todėl jis gali rinktis šildymą įvairiais energijos šaltiniais ir įvairių paslaugos teikėjų pagalba. Ne tik teorija, bet ir praktika parodo, kad konkurencija puikiai veikia energetikos, ryšių infrastruktūros, transporto ir visose kitose srityse. Tai, kas dažnai įvardinama kaip “natūralios monopolijos”, tėra valdžios sukurtos monopolijos.
Kaip pažaboti “laukinę” konkurenciją?
Konkurencijos visai nereikia žaboti, nes ji reiškia tik geresnį tarnavimą vartotojui ir efektyviausių gamybos ir kūrybos būdų išlikimą. Tie, kam nepasisekė konkurencinėje kovoje, jei tikrai yra sudarytos sąlygos konkuruoti, visuomet turės galimybę pasirinkti kitą veiklos sritį. Noras pažaboti “laukinę” konkurenciją paprastai yra tik gražiais žodžiais pridengtas siekis gauti sau privilegijų.
