Iš LLRI leidinio „Knyga 2000-2004 metų Seimo nariams ir rinkėjams“
Jei mokesčiai padidinami virš nuosaikios ribos, jie nustoja būti mokesčiais ir tampa rinkos ekonomikos griovimo aparatu.
Liudvig von Mises
Prakseologiškai[1] žiūrint, apmokestinimas bei infliacija yra tos pačios prigimties ir turi tokias pačias pasekmes kaip plėšikavimas ar pinigų padirbinėjimas. Ir vieni, ir kiti prievarta įsikiša į rinką, kad vienus žmones praturtintų kitų žmonių sąskaita.
Murray Rothbard
Jeigu peržvelgtume apklausų apie verslo sąlygas Lietuvoje rezultatus, tarp didžiausių kliūčių verslo visuomenė vardija painias mokesčių taisykles, sudėtingą mokesčių administravimą bei didelę mokesčių naštą. Kadangi mokesčių reforma Lietuvoje vyko viena pagrindine – mokesčių bazės plėtimo ir mokesčių naštos didinimo – kryptimi, galima patikinti, kad bent jau 2000 metais išrinktam Seimui mokesčių problemų sprendimas bus pripažintas prioritetu.
Iš tikrųjų, mokesčių sistema Lietuvoje, nors pagal mokesčių pavadinimus ir artima daugeliui pasaulio šalių, yra paini, komplikuota, biurokratizmuota ir, deja, korumpuota. Veikiantys 18 mokesčių nesukuria nuoseklios ir skaidrios mokesčių sistemos ir mokesčių tvarkos.
Mokesčių naštos tipai
Mokesčių našta yra trijų tipų: tiesioginė, netiesioginė ir paslėptoji. Tiesioginė mokesčių našta yra išmatuojama ta pinigų suma, kurią mokesčių mokėtojas sumoka į biudžetą. Tiesioginė mokesčių našta, t.y. sumokami mokesčiai, gali būti išmatuojama tiek absoliučia suma, tiek santykinai, pvz., lyginant su bendruoju vidaus produktu (BVP). Pastarasis rodiklis rodo perskirstymo lygį. 1999 m. Lietuvoje mokesčių pagalba buvo perskirstyta beveik 40 proc. visos sukurtos pridėtosios vertės.
Netiesioginė mokesčių našta yra mokesčių administravimo kaštai. Tai tokios laiko ir pinigų sąnaudos, kurias mokesčių mokėtojas ir mokesčių administratorius patiria skaičiuodamas, mokėdamas ir administruodamas mokesčius. Nėra vieno rodiklio, leidžiančio atspindėti netiesioginę mokesčių naštą. Netiesioginei mokesčių naštai išmatuoti gali būti naudojamas įmonių buhalterių ir kitų darbuotojų, vedančių mokestinę apskaitą ar vykdančių biurokratinius nurodymus, darbo užmokestis, mokesčius administruojančių institucijų išlaikymas, specialiųjų apskaitos dokumentų įsigijimo ir pildymo išlaidos bei daugelis kitų. Esama tokių mokesčių, kurių netiesioginė mokesčių našta viršija tiesioginę, t.y. kuomet administravimas kainuoja daugiau, nei biudžetas gauna pajamų iš šio mokesčio. Tokie mokesčiai vadinami nuostolingais arba neigiamais. Dažniausiai tai yra nekilnojamo turto mokesčiai bei muitai.
Trečioji mokesčių naštos atmaina – paslėptoji mokesčių našta – negali būti išmatuojama, kartais jos įtaką sunku būna pastebėti, nors ji visuomet egzistuoja šalia kiekvieno mokesčio (dėl to ir paslėptoji). Netiesioginę mokesčių naštą įmanoma tik numatyti ir teoriškai įrodyti. Paslėptoji mokesčių našta yra mokesčio įtaka rinkos procesams, žmonių pasirinkimams. Paslėptoji mokesčių našta pasireiškia tiek nustatant mokestį, tiek išleidžiant mokesčio pagalba surinktas lėšas. Paslėptoji mokesčių našta visų pirma atsiranda įvedant mokestį. Pavyzdžiui, įvedus muitus cukrui, buvo visiškai sunaikintas cukraus importas, vietiniai gamintojai gavo galimybę padidinti cukraus kainas taip, kad jos dabar yra tarp didžiausių cukraus kainų pasaulyje. Paslėptoji šio muito našta yra žymiai pabrangęs cukrus Lietuvos rinkoje. Kita paslėptosios mokesčių naštos atmaina yra biudžeto išlaidų politika. Kuomet valstybė dotuoja, subsidijuoja atskirus gamintojus, pati dalyvauja įsigyjant prekes ir paslaugas, normalus ir neutralus rinkos funkcionavimas sutrinka, vyksta dirbtinis kapitalo persiskirstymas tarp šakų.
Siekiant sumažinti mokesčių naštą, dažnai apsiribojama tik tiesioginės mokesčių naštos mažinimu. Žinoma, tiesioginė mokesčių našta yra akivaizdžiausia, tačiau, siekiant išlaisvinti verslą, nepakanka apsiriboti tik ja. Būtina mažinti visų trijų mokesčių naštų įtaką. Esti pasiūlymų mokesčių naštą apriboti vienu įstatymu, pvz., priimant mokesčių kodeksą, tačiau vienas įstatymas leistų nustatyti tik tiesioginės mokesčių naštos maksimumą, pvz., maksimalų perskirstymo lygį, lyginant su BVP. Vienas įstatymas nesudaro prielaidų sumažinti netiesioginės ir paslėptosios mokesčių naštos. Jas būtina mažinti keičiant pačią mokesčių sistemą, atsisakant nuostolingų mokesčių bei ketinimų reguliuoti mokesčiais (tai didina paslėptąją mokesčių naštą). Maksimalus tiesioginės mokesčių naštos dydis gali būti apribotas ir esančios teisinės sistemos rėmuose, t.y. papildant biudžetinės sandaros įstatymą ir nustatant perskirstymo mažinimo tempus.
Taip pat esama idėjų nustatyti asmeninę kiekvieno mokesčių mokėtojo mokesčių naštos ribą ir taip suvienodinti mokesčių naštos netolygumus. Šis tikslas yra iš principo nepasiekiamas. Neįmanoma nustatyti individualios mokesčių naštos, o juo labiau jos apriboti. Dažno mokesčio našta gali būti numetama. Pavyzdžiui, pelno mokesčio našta gali būti nustumiama vartotojams arba darbo jėgai. Nekilnojamo turto mokestį savininkai gali perkelti nuomininkams (dar apie mokesčių numetimo fenomeną žemiau šiame skyriuje). Būtent todėl galima išmatuoti tik techniškai į biudžetą pervedamą mokestį, bet ne mokesčių mokėtojui tenkančią naštą. Kadangi individualios mokesčių naštos neįmanoma išmatuoti, jos neįmanoma ir apriboti. Todėl turi būti mažinama bendroji mokesčių našta, šiam tikslui mokesčių bei biudžeto įstatymu.
Apmokestinimo principai
Tam, kad mokesčių sistemos kūrimas vyktų kryptingai, būtina įtvirtinti apmokestinimo principus, nusakančius mokesčių sistemos viziją, kuriamos mokesčių sistemos charakteristikas. Apmokestinimo principai daugelyje šalių yra įtvirtinami Konstitucijoje. Tai sustiprina prievolę nuosekliai jų laikytis. Lietuvoje apmokestinimo principai yra išvardinti Vyriausybės patvirtintoje Mokesčių teisinės bazės sutvarkymo programoje, o mokesčių įstatymus priima Seimas. Greičiausiai tai didele dalimi ir lemia, jog programoje įtvirtintų principų nėra laikomasi. . Apmokestinimo principų svarba turi būti suprasta ir išreikšta, juos įteisinant, jei ne Konstitucijos, tai bent įstatymo lygmenyje.
Siekiant, kad mokesčių sistema netrukdytų rinkos funkcionavimui, kad ji išlaisvintų žmogaus kūrybines galias ir leistų jam kurti didžiausią gerovę, būtina laikytis žemiau pateikiamų principų.
Visų pirma, valstybė, taikydama mokesčius, turi siekti tik vieno tikslo – surinkti pajamas, būtinas jos funkcijoms finansuoti. Mokesčių pagalba neturi būti formuojama ūkio struktūra. Tik įsiklausykime, kaip dažnai skamba “ekonomikos architektų” šūkiai – Lietuva turi būti klestinčio turizmo šalimi, todėl sudarykime turizmui šiltnamio sąlygas, atleiskime nuo mokesčių. Ilgametė mokesčių patirtis neabejotinai įrodė, jog reguliavimas mokesčiais yra pražūtingas, pažeidžiantis natūralius kapitalo judėjimo dėsnius, nukreipiantis žmonių pastangas ne maksimalios naudos gavimo rinkoje linkme. Nei vienas žmogus negali žinoti, kuria kryptimi “turi” judėti gyvenimas, todėl kiekvienas ekonomikos skatinimas neišvengiamai atspindės asmeninius sprendimus priimančio žmogaus pageidavimus. Siekiant to išvengti, mokesčiai turi būti tik biudžeto pajamų surinkimo, bet ne ekonomikos reguliavimo įrankis. Šis principas reikalauja, kad mokesčių tarifai būtų visiems vienodi, mokesčių lengvatomis nebūtų skatinamos valstybės nustatytos prioritetinės šakos, įmonės ar asmenys.
Antra, mokesčiai neturi įtakoti mokesčio mokėtojo pasirinkimo užsiimti viena ar kita veikla, taupyti ar vartoti, investuoti ar skolinti. Teiginys kad taupyti yra didesnė vertybė nei vartoti, kad smulkus verslas labiau nusipelnęs už stambųjį, yra nepagrįstas. Po tokiais teiginiais slypi arba neišmanymas, arba atskirų grupių interesai. Įgyvendinti, jie nepakeičia sistemos iš esmės, o tik verčia taikytis prie nustatytų žaidimo taisyklių. Suvokiant, kad nėra absoliučiai neutralių mokesčių, būtina stengtis, kad mokesčių sistema kuo mažiau įtakotų ekonomikos dalyvių priimamus sprendimus, nepaisant to, su kokia ekonominės veiklos sritimi tai būtų susiję. Šio principo įgyvendinimas sudarytų vienodas mokestines sąlygas visiems – tiek įmonėms, tiek gyventojams, tiek stambiems, tiek smulkiems.
Trečia, mokesčiai turi būti teisingi. Tai reiškia, kad valstybės išlaikymas turi vienodai, o pereinamuoju laikotarpiu – proporcingai pajamoms – kainuoti kiekvienam mokesčių mokėtojui. Šiam principui priešingi yra progresyviniai mokesčiai. Jei valstybė imasi vykdyti socialines (perskirstymo) programas, tai turi būti daroma biudžeto išlaidų, o ne mokesčių politikos pagalba. Mokesčių vienodumo principą geriausiai įgyvendintų pagalvės mokestis, leidžiantis nustatyti visiems vienodą mokestį. Jei valstybė teikia tam tikras paslaugas gyventojams, tai šios paslaugos turi visiems kainuoti vienodai (perkant duoną parduotuvėje juk nereikalaujama pajamų deklaracijos ir duonos kaina nepriklauso nei nuo socialinio statuso, nei nuo uždirbamų pajamų). Argumentai už pagalvės mokestį yra labai stiprūs, tačiau kol kas visuomenė nebūtų pribrendusi tokio neutraliausio ir teisingiausio mokesčio įvedimui, todėl pereinamuoju laikotarpiu tikslinga taikyti nuosaikesnį – proporcingumo principą. Pagal jį, vienodo tarifo mokestis taikomas proporcingai pajamoms. Geriausiai šį principą atitinka proporcinis (vieno tarifo) pajamų mokestis ir pridėtinės vertės mokestis.
Ketvirta, mokesčių nykstamumas yra būtina efektyvios ekonomikos sąlyga. Mokesčių našta turi nuolat mažėti valstybės funkcijų siaurinimo ir jų finansavimo mažinimo dėka. Tai yra vienintelė tikra galimybė didinti realiąsias gyventojų pajamas, o kartu – ir jų gerovę. Mokesčių sistema turi sudaryti galimybes mažinti mokesčius nepažeidžiant sistemos vientisumo.
Penkta, mokesčių reforma turi panaikinti dvigubą ar daugiapakopį to paties objekto apmokestinimą. Dabartiniu metu naujai sukurta vertė yra apmokestinam keliais mokesčiais. Negana to, vieni mokesčiai yra apmokestinami kitais mokesčiais. Vienkartinis sukurtos vertės apmokestinimas turi būti mokesčių reformos šerdis, jos pagrindinė idėja.
Šešta, mokesčiai turi būti maksimaliai aiškūs. Įstatymas turi numatyti tikslias, išsamias, vienareikšmes mokesčių skaičiavimo ir mokėjimo taisykles, todėl mokesčių skaidrumas yra būtinas mokesčių sistemos atributas. Valstybė visų pirma turi sukurti aiškias ir vienodai traktuojamas mokesčių taisykles, o tik tuomet reikalauti teisingai mokėti mokesčius.
Septinta, mokestis privalo būti visuotinai taikomas, neteikiant atskiroms šakoms ar subjektams išimčių ar lengvatų. Mokesčio skaičiavimas ir mokėjimas turi vykti automatiškai, nepriklausomai nuo mokėtojo ir administratoriaus valios ar interpretacijos. Jis neturi palikti mokėtojams ir administratoriui paskatų bei galimybių susitarti, apeinant ar minimizuojant mokesčius. Teisinga mokesčių sistema neturi sudaryti sąlygų mokesčių vengimui, užkraunant sunkesnę naštą sąžiningiems mokesčių mokėtojams.
Aštunta, biudžeto įplaukos turi būti gaunamos minimaliais mokesčio mokėjimo ir administravimo kaštais. Šis mokesčių rinkimo efektyvumo principas užtikrintų, kad mokesčio mokėjimas ir jų administravimas nebus papildomų išlaidų šaltinis.
Apibendrinant, mokesčių sistema turi remtis šiais principais: mokesčių fiskalinis, bet ne reguliavimo vaidmuo, minimali mokesčių įtaka, teisingumas, mokesčių naštos nykstamumas, vienkartinis apmokestinimas, skaidrumas, visuotinumas, neišvengiamumas, automatiškumas ir mokesčių rinkimo efektyvumas. Šių principų taikymas sudaro prielaidas pasiekti keliamą tikslą – išlaisvinti žmogų nuo nepakeliamos tiesioginės ir netiesioginės mokesčių naštos.
Patvirtinta Mokesčių teisinės bazės sutvarkymo programa įteisino ne visus čia aptartus principus – programoje nėra mokesčių naštos nykstamumo principo, vienkartinio apmokestinimo principo. Tai trukdo nuosekliai reformuoti mokesčių sistemą ir sudaryti mokestines prielaidas verslo plėtrai.
Veikianti mokesčių aibė toli gražu neatitinka nei čia pateikiamų, nei programoje įteisintų principų. Mokesčiai vis dar yra populiarus ekonomikos reguliavimo įrankis. Pavyzdžiui, apmokestinus į užsienį išmokamas palūkanas, siekiama mažinti einamosios sąskaitos deficitą, nustačius mažesnį mokesčio tarifą mažoms įmonėms, siekiama paskatinti jų veiklą ir pan. Mokesčių įtaka vis dar išlieka labai didelė. Apmokestinimo taisyklės skatina bendrauti tik su tam tikrų šalių įmonėmis, investuoti, o ne vartoti. Mokesčių teisingumo principas yra nuolat pažeidinėjamas, nustatant išimtis ir privilegijas. Mokesčių našta per nepriklausomybės laikotarpį augo neįtikėtinais tempais: nuo 28 proc. 1993 m. iki 40 proc. 1999 m. Mokesčių skaidrumą galima sulyginti tik su Gango upės vandeniu (ne dėl dažnai sutinkamo mokesčių taisyklių neliečiamumo (šventumo), bet dėl jų drumzlėtumo). Nesant tikslių mokesčių taisyklių, neįmanoma pasiekti mokesčių automatiškumo ir pigaus administravimo bei išnaikinti korupciją.
Priešingai vienkartinio apmokestinimo principui, mokesčiai apmokestina tą pačią bazę, o daugeliu atvejų vieni mokesčiai apmokestina kitus mokesčius. Geriausiai dubliavimą galima pademonstruoti tiesioginių (pelno ir pajamų) ir netiesioginių (PVM, akcizas) pajamų mokesčių pavyzdžiu. Ir pajamų mokesčiai, ir PVM apmokestina naujai sukurtą vertę, tik mokestis paimamas skirtingu metu. Jei pelno ir pajamų mokesčiai paimami tuomet, kai pajamos yra gaunamos, PVM paimamas tuomet, kai uždirbtos pajamos yra išleidžiamos. Kadangi visos pajamos yra anksčiau ar vėliau išleidžiamos (su sąlyga, kad mokesčiai būtų taikomi be lengvatų ir išimčių), ilgainiui ir pajamų, ir PVM apmokestintų tas pačias pajamas. PVM – “jaunas” mokestis. Kai jis buvo išrastas (beje, visi mokesčiai yra išradinėjami, sukuriami, tai žmogaus kūryba, neturinti duoto standarto, taigi žmonių turi ir gali būti pakeičiama), vyko rimtos diskusijos, ar šis mokestis turėtų būti taikomas vietoj ar kartu su tiesioginiais pajamų mokesčiais. Nors logika teigė visai ką kitą, nugalėjo biudžeto pajamų didinimo argumentas. Tačiau šios diskusijos nesibaigė – jos nuolat vyksta, ieškoma dvigubo apmokestinimo išvengimo galimybių.
Nors mūsų aptariami pajamų ir pridėtinės vertės mokesčiai ir apmokestina tą pačią bazę, skirtinga šių mokesčių taikymo technologija lemia didelius mokesčių administravimo skirtumus, privalumus priskiriant netiesioginiams mokesčiams. Turbūt vaizdžiausiai mokesčių efektyvumą pavaizduoja kiekvieno mokesčio generuojamos įplaukos į biudžetą. Informatyvu, kad 18 proc. PVM surenka daugiau pajamų biudžetui nei 33 (29, 24) proc. pajamų mokesčiai (primename, kad bazė apytiksliai ta pati).
Pelno mokestis
Bene daugiausia klausimų ir praktinių problemų mokesčių mokėtojams kelia pelno mokestis. Priežastis ta, kad pelno mokesčio atveju apmokestinamąją bazę reikia skaičiuoti pagal taisykles, kurios neapima ir negali apimti visų gyvenimo atvejų. Tai iš esmės skiriasi nuo PVM, kur mokesčio bazė yra aiški – tai prekės (paslaugos) kaina. Kadangi tiksliai reglamentuoti sąnaudų dar niekam nepavyko, pelno mokestis gali arba padėti nurašyti išlaidas, arba priešingai, apmokestinti sąnaudas ir negautas pajamas. Pelno mokesčio administravimas yra labai brangus – įmonių buhalteriai jam skiria didžiausią dalį darbo laiko, mokesčių administratoriai gauna daugiausia klausimų administruodami pelno mokestį, šis mokestis leidžia daugiausia interpretacijų. Akivaizdu, kad būtent todėl pelno mokestis kelia didelį nepasitenkinimą. Visos pastangos patobulinti pelno mokesčio skaičiavimo taisykles baigdavosi arba naujais klausimais, arba padidėjusia mokesčio našta, kai užuot patikslinus apmokestinimo bazę, įvedami nauji apmokestinimo objektai. Pelno apmokestinimas įmonės lygmenyje turi būti panaikintas, turi būti pereita prie paskirstomojo pelno apmokestinimo (kol egzistuoja fizinių asmenų pajamų apmokestinimas). Taip būtų išvengta sudėtingos mokestinės apskaitos vedimo. Neteisūs tie, kurie teigia, jog pelno apmokestinimas, panaikinus šiandieninį pelno mokestį, išnyks. Jokiu būdu ne. Kadangi dividendai yra pelno dalis, o jie bus apmokestinami, vadinasi, bus apmokestinamas ir pelnas.
Pagrindiniai kontrargumentai, pateikiami prieš pelno mokesčio panaikinimą, yra šie: pasaulinė praktika ir tarptautinių organizacijų reakcija. Iš tikrųjų, nedaug šalių de jure panaikino pelno mokestį. Tačiau kone visos išsivysčiusios šalys eina pelno mokesčio panaikinimo de facto keliu, t.y. leidžia atimti vis daugiau sąnaudų. Tokiu būdu, nors ir nepanaikinus pelno mokesčio įstatymas, faktinės įplaukos iš šio mokesčio palaipsniui mažėja. Šis būdas duoda tuos pačius rezultatus, tačiau yra ilgesnis, tarsi važiavimas iš Vilniaus į Kauną per Klaipėdą. Beje, jis reikalauja aukštos mokesčių administravimo kultūros. Tarptautinių institucijų reakcijos priežastis galėtų būti vienintelė – baimė netekti investicijų. ES neturi jokių reikalavimų pelno apmokestinimui, OECD Lietuvos mokesčių sistemos nepripažintų žalinga, nes tam reikia “atitikti” ne vieną, o kelis kriterijus – neteikti informacijos, taikyti nulinį efektyvųjį, o ne nominalųjį tarifą ir kt. Dėl pelno mokesčio panaikinimo galima pasakyti ir tai, kad geriau (tiesa, ir sunkiau) būti pirmiems, kad vėliau neliktume paskutiniais. Beje, Estija jau panaikino pelno apmokestinimą įmonės lygmenyje, nors ši idėja Lietuvoje buvo iškelta žymiai anksčiau nei Estijoje.Taigi, dar kartą – pelno mokesčio nykstamumas yra pasaulinė tendencija.
PVM
Kokiais biudžeto pajamų šaltiniais pasitikėti, jei būtų panaikintas pelno mokestis? Pridėtinės vertės mokestis, kaip jau minėjome, veikia efektyviausiai. PVM, kurio taikymas yra detaliai reglamentuotas ES direktyvomis, turi būti taikomas, o jo nuostatos derinamos su ES. Dabartiniu metu taikomos PVM taisyklės turi ydų. PVM įstatymas nustato ilgą sąrašą prekių ir veiklų, neapmokestinamų PVM. Išimtys suardo grandinę, o PVM sėkmingiau veikia, kai grandinė kuo tolygesnė, nėra išimčių ir skirtingų tarifų. Išimtimis pažeidžiamas ir visų veiklų lygiavertiškumo principas. PVM įstatymas visiškai nepagrįstai neapmokestina importuojamų paslaugų, ydingas yra ir eksportuojamų paslaugų pripažinimas tik tada, kai jos atliktos už Lietuvos ribų. Eksportuota paslauga turėtų būti laikoma tokia paslauga, už kurią sumoka užsienio asmuo, nežiūrint, kur paslauga buvo suteikta – Lietuvoje, užsienyje, ar “neutraliuose vandenyse”. PVM grąžinimas už eksportuotas prekes ir paslaugas yra neatsiejama PVM principinio pasirinkimo (apmokestinimas vartojimo požiūriu) dalis, todėl turi būti vykdoma be kliūčių, įtarinėjimų ar atidėliojimų. PVM grąžinimo spartinimas yra nurodytas ir Pasaulio banko atliktoje studijoje ir yra būtinas, nuosekliai laikantis ES direktyvų.
Pastaruoju metu ypač populiaru tampa kalbėti apie mažesnį nei bendrasis PVM tarifą tam tikroms prekių ar paslaugų grupėms. Pavyzdžiui, 5 proc. lengvatinį tarifą išsiderėjo transportininkai, 9 proc. tarifo reikalauja būsto statytojai, esama samprotavimų apie mažesnį PVM tarifą maisto prekėms. Mažesnis PVM tarifas tam tikroms prekių grupėms pažeidžia PVM vientisumą. Mažesnis mokesčio tarifas yra subsidija tų prekių gamintojams (paslaugos teikėjams). Taikantys mažesnį mokesčio tarifą gali atskaityti visą pagrindiniu tarifu sumokėtą PVM. Grubiai tariant, šios įmonės iš savo klientų paima 5 (ar 9) proc., o sau iš biudžeto susigrąžina visus 18 proc. Šis atvejis skiriasi nuo nustatomų PVM išimčių, kuomet įmonės už savo teikiamas prekes ar paslaugas neskaičiuoja PVM ir neturi galimybės susigrąžinti sumokėtą PVM.
Mažesnis PVM tarifas atskiroms prekių ar paslaugų rūšims sukelia aibę administravimo problemų, nes kiekvienu konkrečiu atveju sunku nustatyti, kokį tarifą taikyti. Pavyzdžiui, nustačius mažesnį PVM tarifą maisto prekėms, kiltų klausimų, koks tarifas turėtų būti taikomas alui ar kitam alkoholiui, naminių gyvulėlių maistui, sėkloms, kramtomai gumai, sodai, druskai, tabakui, gyvai žuviai ir t.t Juk kiekvienu atveju ta pati prekė gali būti panaudota skirtingais tikslais. Pavyzdžiui, saulėgrąžos yra ir sėklos, ir maistas, ir žmonių, ir paukščių. Skirtingas PVM tarifas sukelia administravimo problemas, pažeidžia mokesčių neutralumo principą, todėl jis neturi būti taikomas.
Nekilnojamo turto mokestis
Lietuvoje seniai diskutuojama dėl gyventojų nekilnojamo turto apmokestinimo. Nekilnojamo turto mokesčio ydos slypi tame, kad jo objektas yra daiktas. Šis, o ne kitas objektas kažkada buvo pasirinktas apmokestinimui tik todėl, kad daiktą lengva apčiuopti, jo neįmanoma nuslėpti ir pan. Apmokestinimui neabejotinai būtų patrauklūs ir kiti daiktai, jei tik jie būtų taip tvarkingai apskaitomi, kaip nekilnojamas turtas. Istorijoje tokių faktų yra: apmokestinami langai, barzdos, kiti apčiuopiami objektai.
Plačiai naudojamas turtingųjų ir prabangos apmokestinimo argumentas, siekiant “socialiai” pateisinti apmokestinimą, yra visiškai neteisingas. Nekilnojamo turto turėjimas nėra nei prabanga, nei turtingumo įrodymas, tad šiuo argumentu negalima grįsti mokesčio įvedimo. Mokestis taikomas ne turtingiesiems, o tiems, kurie turi šios rūšies turto. Be to, išnuomojus turtą, mokestis gali būti “numetamas” (angl. tax incidence), taigi tikrasis mokesčio mokėtojas bus ne turto savininkas, o nuomininkas. Realiai mokestį mokės ne stambieji nekilnojamo turto savininkai, o vidutiniokai – turintys apmokestinamo turto, tačiau juo besinaudojantys savo reikmėms, ir neturintys turto apskritai, tačiau jį nuomojantys.
Asmuo gali neturėti realaus pajamų šaltinio- turto mokesčiui sumokėti, kadangi turtas savaime nekuria pajamų. (Jei turtas pajamas kuria, nuo šių pajamų yra sumokamas pajamų mokestis, ir šio mokesčio pakanka tam, kad turtas būtų apmokestintas netiesiogiai.) Situacija, kuomet asmuo turės turto, tačiau ne visuomet – pajamų, bus ypač būdinga Lietuvai, kur nekilnojamo turto įsigijimas tradiciškai buvo laikomas saugiausia investicija esant infliacijai ir bankų nestabilumui. Įvestas mokestis skaudžiai palies gyventojus, padidindamas jų socialinio nesaugumo jausmą bei sumažindamas realiąsias pajamas. Nekilnojamo turto apmokestinimas skatina išlaidavimą ir neskatina žmonių rūpintis savo būstu. Nekilnojamo turto mokestis kėsinasi į privačios nuosavybės pagrindus. Taigi, neteisingai teigiama, jog neigiamų mokesčio įvedimo pasekmių nenumatoma.
Taikant nekilnojamo turto mokestį, nors objektas ir yra apčiuopiamas, neišvengiama daugybės administravimo problemų, kurios skaudžiausiai žeidžia mokesčio mokėtoją. Dauguma jų susiję su apmokestinamosios vertės nustatymu, t.y. turto įvertinimu. Turto rinkos kaina išaiškėja tik rinkoje parduodant šį turtą, o apmokestinamajai vertei nustatyti naudojami administraciniai turto vertinimo metodai. Pastarųjų pasirinkimas yra nedidelis, kiekvienas metodas turi rimtų trūkumų. Net ir vadinamasis “rinkos kainos” nustatymas pasitelkiant nepriklausomus vertintojus yra ydingas dėl subjektyvumo. Atstatomosios vertės metodą kai kuriais atvejais prasminga taikyti draudimo tikslais. Apmokestinti turtą pagal vertę, kiek jis kainuotų pastatyti “dabar”, yra nelogiška, nes “dabar” jo tokio niekas ir nestatytų. Taigi, visi administraciniai turto vertinimo metodai lemia tai, kad realusis mokesčio tarifas kiekvienam turtui skiriasi nuo įstatymo nustatyto, mokesčių našta tampa labai diferencijuota. Galiausiai nesant objektyvaus vertės mato, neišvengiama piktnaudžiavimų bei skandalų, o administravimo kaštai viršija ir biudžeto pajamas. Vertinimo subjektyvumo gali būti išvengiama tik taikant įsigijimo vertės metodą, t.y. apmokestinant tą vertę, už kurią turtas buvo įsigytas, ir ją indeksuojant, jei infliacija viršytų nustatytą ribą. Šiuo atveju atkrenta būtinybė vertinti turtą – turto vertė turi būti tiesiog užfiksuota. Tačiau net ir šio metodo taikymas turi didelės įtakos pačiai nekilnojamo turto rinkai, kuomet mažinamas asmenų mobilumas, Lietuvoje – kylant nekilnojamo turto kainoms – didesnė mokesčių našta tenka naujakuriams. Apibendrinant galima pasakyti, jog nėra tokio vertės nustatymo metodo, kuris tenkintų abi puses – mokesčių mokėtoją ir biudžetą. Kadangi vertė nustatoma ne rinkoje, ją nustato ne pirkėjas ar pardavėjas, o trečiasis asmuo, turto vertė niekuomet netenkins abiejų pusių.
Iš pateikiamų samprotavimų atsakymas yra aiškus – nekilnojamo turto apmokestinimas yra žalingas žmonėms, jis neduos reikšmingų pajamų ir biudžetui, taigi šį mokestį įvesti būtų ekonominė ir politinė klaida.
Akcizai
Akcizai – dar vienas mokestis, kurį reikia reformuoti. Visų pirma, turi būti panaikintas apmokestinimas akcizais tų prekių, kurios nėra apmokestinamos ES. Primename, kad ES reikalauja taikyti akcizus degalams, tabakui ir alkoholiui, tuo tarpu Lietuvoje akcizai taikomi 10 prekių grupių – automobiliams, elektrai, bižuterijai, šokoladui ir kt. Antra, turi būti panaikintas avansinis akcizų mokėjimas, kuomet akcizas turi būti sumokėtas ne tada, kai prekė yra parduodama, o tada, kai ji išvažiuoja iš gamyklos, ar įvažiuoja į šalį. Reikalavimas akcizą sumokėti ne pardavus, o tik pagaminus (ar įvežus) prekę sąlygoja avansinį akcizų mokėjimą, nepagrįstai įšaldant įmonių lėšas bei verčiant neatlyginamai kredituoti biudžetą. Kaip ir PVM atveju, akcizai už eksportuojamas prekes yra grąžinami. Akcizinių prekių eksporto pripažinimas turi būti suvienodintas su kitų prekių eksporto pripažinimu (dabar reikia pateikti kitos šalies importo deklaraciją, o tai dažnai yra neįmanoma, nes kitos šalys tokių paslaugų neteikia), o akcizo grąžinimas turi būti automatinis.
Kelių mokestis
Vadovaujantis Kelių fondo įstatymu, kelių mokestį moka juridiniai asmenys bei juridinio asmens teisių neturinčios įmonės. Mokesčio objektas yra mokesčio mokėtojų realizacinės pajamos. Mokesčio dydis susijęs ne su įmonės naudojimosi keliais apimtimis, bet su jos apyvartos dydžiu. Didelė dalis kelių naudotojų nemoka kelių mokesčio, sunkiausia šios valstybės funkcijos finansavimo našta tenka įmonėms bei kitiems juridiniams asmenims. Veikianti kelių mokesčio taikymo tvarka paverčia šį mokestį apyvartos mokesčiu, neleidžia išnaudoti teigiamų funkcinio mokesčio aspektų, sąlygoja didesnį perskirstymą ir sunkesnę mokesčių naštą, neleidžia išryškėti tikrajai transporto kainai. Daug mokesčio administravimo problemų iškyla nustatant mokesčio bazę, t.y. realizacines pajamas. Tikslaus šių pajamų apibrėžimo nėra, nesama ir vieningo kriterijaus, kurį taikant būtų galima nustatyti, ar pajamos priskirtinos realizacinėms. Gyvenimo įvairovė pateikia vis naujų pajamų pavyzdžių, kurių traktavimas patikimas mokesčių inspekcijos ar finansų ministerijos diskrecijai, taip sudarant palankią dirvą piktnaudžiavimams ir korupcijai.
Kelių mokestis savo esme turėtų būti tvarkomas kaip funkcinis mokestis. Jį turėtų mokėti valstybinių kelių naudotojai už valstybės teikiamą paslaugą – kelius. Gautos lėšos turėtų būti skiriamos kelių priežiūrai, eksploatacijai, remontui, naujų kelių tiesimui. Toks mokestis sumažintų neefektyvų lėšų perskirstymą, priartintų naudojimąsi valstybės turtu prie mokesčio už šią paslaugą. Tai leistų iš esmės pagerinti infrastruktūros būklę bei padengti dalį kitų transporto kaštų (tarša, triukšmas). Funkcinio mokesčio reikalavimus geriausiai atitiktų vadinamasis infrastruktūros mokestis, kuomet už važiavimą keliu mokama betarpiškai juo pravažiavus, priklausomai nuo nuvažiuoto kelio. Šis mokestis taikomas daugelyje Europos valstybių, ES transporto politikos strategai taip pat rekomenduoja diegti infrastruktūros mokestį kaip pagrindinį kelių finansavimo šaltinį. Infrastruktūros mokestis sudarytų prielaidas komercializuoti ir privatizuoti kelių eksploataciją, o ilgainiui ir pačius kelius. Svarstant tokio mokesčio įvedimo galimybes Lietuvoje, reikėtų atsižvelgti į tai, kad ne visus kelius įmanoma apmokestinti tokiu būdu. Be to svarbu įvertinti neišvengiamo perskirstymo, kuomet apmokestinami tik geri keliai, o prižiūrimi – visi, priimtinumą.
Kol kas tikslinga taikyti kompromisinį sprendimą ir kelių fondą formuoti iš dviejų pagrindinių šaltinių: metinio transporto priemonių registracijos mokesčio ir pajamų iš akcizo degalams dalies. Akcizų dalį (ne patį mokestį), skiriamą kelių fondo reikmėms, reikėtų padidinti, kadangi degalų naudojimas dabartiniu metu arčiausiai atspindi naudojimąsi keliais. Tačiau skiriant dalį akcizų infrastruktūrai finansuoti, būtina turėti galvoje, kad didėjantis šių išlaidų poreikis kels pavojų, kad akcizai degalams bus nuolatos didinami. Be to, akcizų dalies skyrimas keliams finansuoti žeidžia ūkininkus, kurie degalus naudoja žemės ūkio priemonėse, t.y. nevažiuoja keliais, o aria žemę. Infrastruktūrą finansuojant iš akcizų, savo kelių mokesčio dalies, nesumoka ir tie automobiliai, kurie naudoja ne mineralinį, o pvz., dujinį ar elektrinį kurą. Taigi, žymus kelių finansavimas iš akcizų turėtų būti vertinamas kaip laikinas finansavimo šaltinis ir turėtų būti stipriai sumažintas, kuomet bus įvestas infrastruktūros mokestis. Kelių – metinį transporto priemonės registravimo – mokestį turėtų mokėti transporto priemonių savininkai. Mokesčio dydis turėtų priklausyti nuo transporto priemonės svorio (papildomai gali priklausyti ir nuo “ekologiškumo”). Tokiu būdu užmokestis už valstybinius kelius būtų susietas ir su naudojimosi keliais apimtimis, ir su transporto priemonių įtaka keliams bei aplinkai. Transporto priemonių registracijos mokestis, įvedus infrastruktūros mokestį ir atsižvelgiant į jo perskirstymo laipsnį, turėtų likti simbolinis. Simbolinis registracijos mokestis būtų prasmingas siekiant sumažinti perskirstymą, kurį sukeltų didžiuosiuose keliuose taikomas infrastruktūros mokestis.
Kelių mokesčio pertvarkymo būtinybė jau yra pripažinta, nuostata dėl kelių mokesčio pakeitimo yra įtvirtinta Mokesčių teisinės bazės sutvarkymo programoje. Atskaitymų nuo realizavimo pajamų buvo numatyta atsisakyti nuo 2000 metų, bet įgyvendinta ši nuostata nebuvo. Sprendimas pakeisti kelių mokesčio mokėjimo tvarką yra visiškai pribrendęs ir neturi būti atidėliojamas.
Žyminis mokestis
Lietuvos Respublikos žyminio mokesčio įstatymas nustato, kad žyminis mokestis mokamas už valstybės institucijų atliekamus veiksmus bei išduodamus juridinę galią turinčius dokumentus. Įstatymas įpareigoja Vyriausybę tvirtinti mokesčio tarifus, mokėjimo ir grąžinimo tvarką, tačiau nenumato, kad žyminis mokestis atitiktų pagrindinį principą – jo dydis atitiktų atliekamo veiksmo ar išduodamo dokumento kainą. Dėl šios priežasties nukrypstama nuo žyminio mokesčio paskirties – padengti atliekamo veiksmo ar išduodamo dokumento kaštus. Nepagrįstas mokesčio tarifas tapo ekonomikos reguliavimo ir konkurencijos ribojimo įrankiu. Žyminis mokestis, mokamas už licencijos veiklai išdavimą, užkerta galimybes ūkio subjektams laisvai įeiti į rinką, skatina juos siekti šešėlinių pajamų, kurios leistų atstatyti veiklos pelningumą. Susiklosčiusi mokesčio nustatymo praktika yra ydinga, ji prieštarauja Konstitucijos nuostatoms, tik Seimui priskiriančioms prerogatyvą nustatyti mokesčius.
Žyminio mokesčio įstatymas turi būti pakeistas taip, kad nustatytų principus ir taisykles, kuriais vadovaudamasi Vyriausybė tvirtintų žyminio mokesčio dydį. Kadangi žyminio mokesčio tikslas yra padengti valstybės institucijos atliekamo veiksmo kaštus, žyminio mokesčio dydį tikslinga nustatyti pagal praėjusių metų išlaidas darbui (tiesiogiai susijusiam su veiksmo atlikimu ar dokumento išdavimu) apmokėti bei dokumentui pagaminti. Visos kitos išlaidos neturi būti įskaitomos į žyminį mokestį dėl šių priežasčių: atsižvelgiant į atliekamų veiksmų specifiką, jos sudaro nedidelę išlaidų dalį, pernelyg sunku bendrose fiksuotose institucijos išlaidose nustatyti jų dalį, tenkančią šios paslaugos atlikimui; siekiant išvengti galimų piktnaudžiavimų dėl monopolinio ir priverstinio paslaugos pobūdžio, vedančio prie nepagrįsto žyminio mokesčio tarifo išpūtimo.
Tikslinis žyminis mokestis turi atitekti institucijai, atliekančiai paslaugas, todėl tikslinga jį mokėti tiesiai į paslaugą suteikiančios valstybės institucijos sąskaitą (kasą). Dėl to galimybę sumokėti mokestį įsigyjant ženklą ar blanką turėtų nustatyti pačios valstybės institucijos, o bendros paskirties ženklai ir blankai – nebetaikomi. Valstybės (savivaldybės) biudžete šios išlaidos turėtų būti atspindėtos siekiant išsamiai parodyti visas valstybės pajamas bei išlaidas, tačiau fiziškai jos neturėtų patekti į biudžeto sąskaitą. Siekiant mokesčio visuotinumo, turi būti panaikinta teisė Vyriausybei bei savivaldybėms mažinti žyminį mokestį ar atleisti nuo jo mokėjimo. Priešingu atveju veiksmo atlikimo (dokumento išdavimo) išlaidas tektų dengti kitų mokesčių sąskaita.
Žyminio mokesčio indeksavimas pagal infliaciją turi būti panaikintas, kadangi bendrasis kainų kitimas neatspindi realių kaštų, kuriuos turi padengti žyminis mokestis, pasikeitimo. Žyminis mokestis turi atitikti faktinius kaštus, tačiau, siekiant mokesčių pastovumo, mokesčio tarifas turėtų būti nustatomas kartą per metus.
Žyminis mokestis už tranzitu vežamų per muitų teritoriją prekių apsaugą, kurią atlieka policija, turi būti panaikintas. Jei tokias paslaugas atlieka policija (jas gali teikti ir saugos tarnybos), už jas imamas ne žyminis mokestis, bet atsiskaitoma kaip už kitas policijos paslaugas (pvz., objektų apsaugą). Šios pajamos turi būti priskiriamos nebiudžetinėms (specialiosioms) valstybės įstaigų pajamoms, tačiau taip pat turi būti atspindimos biudžete.
Mokesčių administravimas
Mokesčių administravimo tradicijos Lietuvoje yra menkos, trumpa mokesčių administravimo istorija nepasižymi administravimo kultūra ir yra lydima nuolatinės įtampos bei nedraugiškų mokesčių administratorių ir mokesčių mokėtojų santykių. Vakarų Europos šalys nuo prievartinio mokesčių rinkimo pereina prie savanoriško mokesčių mokėjimo. Nors savanoriškas privalomasis mokėjimas ir skamba paradoksaliai, tačiau ši kryptis yra vienintelė teisinga apmokestinimo kryptis civilizuotoje valstybėje. Ji nereiškia principo “noriu – moku, noriu – nemoku”, ji reiškia mokesčio mokėtojo teisių pripažinimą administruojant mokesčius. Apie savanorišką mokesčių mokėjimą kalba ir Mokesčių inspekcijos aukšti pareigūnai, tačiau tenka apgailestauti, kad darbai prieštarauja žodžiams. Tai sąlygoja nelygias mokesčių mokėtojų ir mokesčių administratorių teises nustatantis Mokesčių administravimo įstatymas, kuris trukdo formuotis mokesčių mokėjimo ir administravimo tradicijai. Mokesčių administravimo kultūros formavimuisi kliudo ir neįgyvendinami mokesčių sistemos principai – mokesčių taisyklių tikslumas, mokesčių administravimo efektyvumas. Kuomet mokesčių taisyklės leidžia interpretacijas, sunku tikėtis, kad visi mokesčių administratoriai ims vienodai jas taikyti. Mokesčių taisyklių tikslumas ir paprastumas yra būtina mokesčių administravimo kokybės didinimo prielaida ir sąlyga.
Skirtingai nuo kitų teisės sričių, mokesčių teisėje yra nustatyta mokesčių mokėtojo kaltės prezumpcija. Įstatymo nuostata teigia, kad savo nekaltumą turi įrodyti mokesčių mokėtojas. Civilizuotos teisės sistema reikalauja iš mokesčių administratorių įrodyti mokesčių mokėtojo kaltę ir tik tuomet jam taikyti sankcijas. Mokesčių mokėtojo kaltės prezumpcija privalo būti pakeista į visose teisės srityse taikomą nekaltumo prezumpciją.
Mokesčių administravimo įstatymas mokesčių administratoriams suteikia labai dideles teises. Mokesčių administratoriui leidžiama areštuoti mokesčių mokėtojo turtą be teismo sprendimo. Tokia baudžiamoji priemonė sudaro sąlygas privesti įmonę prie bankroto, mokesčių administratoriams neteisėtais tikslais panaudoti suteiktus įgaliojimus ar jų rankomis susidoroti su konkurentais. Teisė areštuoti žmogaus ar įmonės turtą gali būti suteikta tik teismui. Mokesčių administratoriui turėtų būti suteikta teisė vykdyti turto areštą tik turint teismo leidimą.
Mokesčių administravimo įstatymas nustato nepagrįsto dydžio baudas už piktybinį mokesčių nemokėjimą. Piktybinis mokesčių nemokėjimas apibrėžtas labai plačiai ir aptakiai, taigi leidžia už bet kokią klaidą ar menkiausią darbuotojo prasižengimą taikyti baudas nuo apyvartos. Kaip rodo praktika, šios baudos visiškai nepasiteisino: įmonėms jos reiškia bankrotą, biudžetui – neatgautiną nepriemoką. Baudas nuo apyvartos būtina panaikinti, o baudos dydį sieti su nusižengimo – padarytos žalos biudžetui – dydžiu.
Mokesčių administravimo įstatymas leidžia taikyti netiesioginius pajamų nustatymo metodus. Netiesioginis pajamų nustatymo metodas reiškia, kad mokėtina biudžetui suma nustatoma ne pagal apskaitos dokumentus, kaip to reikalauja Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas, bet netiesiogiai – lyginant su analogiškomis konkuruojančiomis įmonėmis, operatyviniais duomenimis ir kitaip. Netiesioginius pajamų nustatymo metodus mokesčių administratoriai taiko retai, nes jų taikymas reikalauja daug darbo , kad būtų įrodyta kita nei dokumentuose užfiksuota pajamų suma. Tačiau įplaukų į biudžetą priskaičiuojama nedaug. Mokesčių administratorių patiriamos sąnaudos neatsiperka, toks mokesčių administravimas yra nuostolingas. Be to, jis sukuria nereikalingą įtampą mokesčių mokėtojų tarpe. Netiesioginių pajamų nustatymo metodų taikymo tikslinga atsisakyti.
Pakeitus Mokesčių administravimo įstatymą 1998 metais, mokesčio mokėtojo galimybės įrodyti savo teisumą teisme dar labiau sumenko. Mokesčio mokėtojo kelias iki teismo buvo prailgintas – įsteigta vyriausybinė Mokestinių ginčų nagrinėjimo komisija, atstovaujanti mokesčių administratorių interesams. Jei mokesčių mokėtojas nori kreiptis į teismą, iki jo jis turi praeiti dar 3 vyriausybines instancijas: teritorinį mokesčių administratorių (mokesčių inspektorius kartais tikrina pats save), centrinį mokesčių administratorių bei mokestinių ginčų komisiją ir tik tuomet įgyjama teisė kreiptis į teismą. Tokia gausybė tarpinių institucijų nepagrįstai ištęsia bylos nagrinėjimo laiką, per kurį mokesčių mokėtojas patiria nuostolius, gaištama daug laiko ir patiriama daug sąnaudų nereikalingiems barjerams įveikti. Tikslinga panaikinti visas tarpines apeliacijų nagrinėjimo institucijas arba palikti vieną tarpinę instituciją – centrinį mokesčių administratorių.
Mokesčių lengvatos
Nors apie mokesčių lengvatas kalbama ne ką rečiau nei apie orą, dažnai lengvatomis vadinamos ir palankias sąlygas mokesčių mokėtojams nustatančios mokesčių taisyklės. Tuo įsitikinti galima atliekant mažą eksperimentą ir atsakant į klausimus, ar 24 proc. pajamų mokesčio tarifas juridinio asmens teisių neturinčioms įmonėms yra lengvata, lyginant su 29 proc. juridiniams asmenims taikomu tarifu, ar ne? Ar investicijos atėmimas, skaičiuojant apmokestinamąjį pelną, yra lengvata, ar ne? Investicijos minusavimas dažnai vadinamas lengvata, tuo tarpu skirtingi pelno mokesčio tarifai juridiniams asmenims ir juridinio asmens teisių neturinčioms įmonėms yra laikomi apmokestinimo taisykle. Kiek vėliau įsitikinsime, kad yra priešingai.
Taigi, lengvatos prasmė nėra savaime suprantama. Dažnai, tačiau jokiu būdu ne teisingai, lengvata nuo mokesčių taisyklės atskiriama taip: jei kas apmokestinama – tai taisyklė, jei neapmokestinama – tai lengvata. Tačiau toks atskyrimo principas yra ydingas. Neapmokestinimas taip pat gali būti ir dažnai yra taisyklė, o ne lengvata. Taigi, kas yra mokesčių lengvata ir kaip ją atskirti nuo mokesčių taisyklės?
Atskirti lengvatą nuo mokesčio taisyklės padeda apmokestinimo principų išsiaiškinimas. Daugelyje pasaulio šalių apmokestinimo principai yra įteisinami Konstitucijoje. Konstitucijos laikymosi priežiūra leidžia užtikrinti, kad mokesčiai nėra nustatomi ar keičiami stichiškai, pažeidžiant nustatytus apmokestinimo principus. Lietuvoje apmokestinimo principai įteisinti Vyriausybės patvirtintoje Mokesčių teisinės bazės sutvarkymo programoje, tačiau, deja, jos dažnai nesilaikoma. Programoje įteisintas lygybės principas teigia, kad mokesčių taisyklės nustatomos nepriklausomai nuo veiklos rūšies ar mokesčio mokėtojo statuso. Šis principas reiškia mokesčių taisyklių tapatumą visiems mokesčių mokėtojams. Būtent šio principo pažeidimas yra mokesčio lengvata – privilegija išrinktiesiems mokesčių mokėtojams.
Taigi, lengvata – tai privilegija mokesčių mokėtojui, išskiriant jį pagal tam tikrus požymius. Lengvata yra privilegija mokesčių mokėtojui, bet ne atskirų rūšių pajamoms. Dabar, žinodami pagrindinį skiriamąjį lengvatos požymį, galime suprasti, kodėl lengvata laikytinas mažesnis pelno mokestis mažoms įmonėms, bet nelaikytina tai, kas tradiciškai laikoma lengvata – investicijos minusavimas skaičiuojant apmokestinamąjį pelną. Pirmuoju atveju vienoms įmonėms suteikiama privilegija lyginant su kitomis, tuo tarpu investicijos minusavimas vienodai taikomas visoms įmonėms.
Kiti privilegijų pavyzdžiai yra pelno mokesčio tarifai smulkiam verslui, žemės ūkio produkcijos gamintojams, sveikatos priežiūros įmonėms, finansuojamoms iš valstybės lėšų, PVM sveikatos apsaugos paslaugoms, kurias teikia valstybinės nuosavybės įmonės, gyvenamųjų namų statybai tam tikroms įmonėms. Ypač daug lengvatų yra Nekilnojamo turto mokesčio įstatyme, kuomet išvardijama visa eilė privilegijuotų nemokėtojų. Taip pat Žemės mokesčio įstatyme bei taikant kelių mokestį.
Suprasti lengvatų taikymo pasekmes gali padėti ir lengvatų prigimties nagrinėjimas. Istoriškai mokesčiai atsirado kaip valstybės pajamų gavimo įrankis. Modernėjant ekonominiams santykiams, pastebėta, kad mokesčiai gerai tinka reguliuoti, t.y. jų pagalba pakreipti gyvenimą pageidaujama linkme. Reguliavimo tikslais, plačiau pradėtos taikyti ir lengvatos ar specialūs mokesčiai, skirti reguliuoti. Iš tikrųjų, mokesčiais įmanoma reguliuoti. Galima sukurti ar sunaikinti ištisus verslus. Tačiau ar tai reikia ir galima daryti? Tikslas reguliuoti negali būti teisingas, nes joks asmuo negali žinoti, kaip plėtotis turi ūkis, kokias spalvas ir formas jis turi įgauti. Esama padėtis yra daugelio žmonių savanoriškų veiksmų rezultatas. Jis yra geriausias toks, kokį jį sukuria nevaržomi ir neįtakojami žmonės. Tai – ne atskirų žmonių valios, o visų žmonių veikimo rinkoje, pasekmė.
Lengvatų poveikis yra įvairialypis. Visų pirma, jos iškreipia veiklos ir konkurencijos sąlygas, jas diferencijuoja. Sudarydamos ypač patrauklią apmokestinimo aplinką išrinktajai kategorijai, lengvatos pakreipia kapitalą viena kryptimi, gali sukurti kapitalo perteklių – vienur, o trūkumą – kitur. Taikant lengvatas, galima sulaukti nesiektų ir visai netikėtų pasekmių. Taip atsitiko ir su smulkiu verslu, kuomet jam taikytas mažesnis pelno mokesčio tarifas skatino įmones dirbtinai smulkėti ir taupyti mokesčių sąskaita. Priešingai nei dažnai teigiama, mokesčių lengvatas nėra sunku administruoti. Kadangi lengvata dažniausiai yra arba išimtis, arba mažesnis mokesčio tarifas, mokesčio administravimo sunkumų įmonė nepatiria. Taikant mokesčių lengvatas padidėja tik mokesčių administratorių sąnaudos bei administravimo efektyvumas. Daugiausia tai susiję ir su tuo, kad mokesčių lengvatos sukuria ir padidina mokesčių vengimo galimybes.
Lengvatos neturi įtakos biudžetui. Kadangi biudžetui priklauso tik tiek, kiek galima surinkti pagal mokesčių taisykles, tai, įteisindama mokesčių lengvatas, valdžia savanoriškai nustato tą pajamų dalį, kurią ji siekia paimti savo reikmėms tenkinti. Traktavimas, kad visos žmonių ir įmonių uždirbtos pajamos priklauso biudžetui, o kai neapmokestini – patiriama žala, yra neteisingas. Taigi, lengvatas reikia naikinti ne dėl biudžeto, o dėl lygiateisiškumo ir rinkos santykių plėtojimo.
Mokesčių lengvatų taikymas sukuria mokesčių naštos mažėjimo iliuziją. Jei įvedant mokesčių lengvatą adekvačiai nemažinamos biudžeto išlaidos, biudžeto pajamos vis viena turės būti surinktos iš kitų šaltinių. Besinaudojantys lengvatomis klaidingai mano, kad ši našta teks ne jiems. Mokesčių numetimo fenomenas išsklaido šią iliuziją. Mokesčių numetimas reiškia, kad mokesčio našta nebūtinai tenka tam, kuris sumoka, perveda mokestį į biudžetą. Mokestis gali būti perleistas didesnės kainos, mažesnio darbo užmokesčio pagalba. Todėl lengvatų naikinimui jų turėtojai neturėtų priešintis, nes mokesčio naštos sumažėjimas tėra regimybė. Iš tikrųjų jie tik fiziškai perveda mažesnę sumą, tačiau mokesčių našta juos gali užgulti taip pat sunkiai, pvz., pabrangusių išteklių pagalba.
Siekiant išvengti šių neigiamų padarinių, privilegijas reikia naikinti. Tačiau toks naikinimas, kuriuo lengvatomis besinaudojančių sąlygos yra “pabloginamos” iki bendrojo lygio, nėra gera išeitis. Naikinant privilegiją būtina nedidinti mokesčių naštos ir tai padaryti lygiagrečiai mažinant mokėtiną mokestį visiems (pavyzdžiui mažinant bendrąjį mokesčio tarifą). Toks lengvatų naikinimo būdas yra tiesiausias kelias į verslo plėtrą.
Pasiūlymai
1. Panaikinti pelno mokestį. Sumažinti pajamų mokesčio tarifą. Ruoštis pajamų mokesčio panaikinimui.
2. Didžiausią dėmesį skirti PVM tobulinimui. Kartu su pelno mokesčio panaikinimu naikinti ir PVM lengvatas, apmokestinti importuojamas paslaugas. Tačiau nereikia perlenkti lazdos: PVM grąžinimas eksporto atveju turi būti supaprastintas. Jokiu būdu negalima reikalauti užsienio valstybių muitinių žymų ar kokių nors kitų užsienio importą įrodančių dokumentų. Tai gadina valstybės reputaciją ir gali sumažinti eksportą.
3. Kelių mokestį imti tik už naudojimąsi keliais – pasirengti kelių finansavimui infrastruktūros mokesčio pagalba. Iki to būtina panaikinti kelių mokestį nuo apyvartos, o kelių fondą formuoti iš transporto priemonių registracijos mokesčio ir akcizo dalies, o vėliau pereiti prie infrastruktūros mokesčio.
4. Žyminį mokestį skaičiuoti pagal paslaugos kaštus. Žyminis mokestis neturi būti įėjimo į rinką ribojimo įrankiu ar biudžeto papildymo šaltiniu.
5. Panaikinti “netipinius” akcizus elektros energijai, šokoladui, bižuterijai, lengviesiems automobiliams. Kuo skubiau diegti akcizinių sandėlių sistemą, panaikinančią avansinį akcizo mokėjimą.
6. Panaikinti specialius apskaitos dokumentus: sąskaitas – faktūras, PVM sąskaitas faktūras, transporto važtaraščius. Jie tik sukuria regimybę, kad “viskas kontroliuojama”. Iš tikrųjų, taip nėra, be to, dideli pašaliniai efektai bei kaštai – mažas efektyvumas.
7. Pakeisti mokesčių administravimo įstatymą, įteisinat mokesčių mokėtojo nekaltumo prezumpciją, panaikinant baudas nuo apyvartos, mokesčio administratoriaus teisę areštuoti mokesčio mokėtojo turtą, netiesioginius pajamų nustatymo metodus, sutrumpinant mokesčio mokėtojo kelią iki teismo bei sudarant prielaidas formuotis mokesčių administravimo kultūrai.
8. Mažinti visas mokesčių naštos apraiškas, nustatant bendrosios tiesioginės mokesčių naštos mažėjimo tempus, tikslinant mokesčių taisykles, bei reguliuoti skirtus mokesčius ar jų lengvatas.
Klausimai ir atsakymai Kuo kompensuoti dėl pelno mokesčio panaikinimo sumažėjusias biudžeto pajamas?
Sumažinti biudžeto išlaidas. Biudžeto pajamų sumažėjimas būtų laikinas dydis, jo gali ir apskritai nebūti. Metų eigoje, įvertinus avansu permokėto pelno mokesčio grąžinimą, biudžetas nuostolių nepatirtų, tiesiog reikėtų atidžiau valdyti likvidumą. Kadangi pinigai, nepatekę į biudžetą niekur nedingtų, o toliau suktųsi rinkoje, uždirbdami naujas pajamas, biudžeto išlaidos su kaupu būtų kompensuotos padidėjusiais gyventojų pajamų bei pridėtinės vertės mokesčiais. Ribiniu atveju būtų galima padidinti PVM. Šiuo atveju nereikėtų baimintis bendrojo kainų lygio kilimo. Padidėjusį PVM įmonės galėtų kompensuoti savo padidėjusio pelno sąskaita, nedidindami kainų. Kainos didėja ne tik dėl mokesčių, bet ir dėl paklausos pasikeitimo. Kadangi paklausa nepasikeistų, ji ribotų galimybes padidinti kainas padidėjusio PVM suma.
Ar progresyvinis mokestis nebūtų teisingesnis?
Propaguojantys progresyvinius mokesčius remiasi tiek ydinga bendrąja nuostata, kad visuomenėje vieni žmonės yra atsakingi už kitus, ties klaidingomis prielaidomis, kad šią pagrindinę nuostatą įmanoma įgyvendinti mokesčių pagalba. Neteisingai manoma, kad biudžetas yra perskirstomas iš turtingųjų neturtingiesiems. Taip nėra, tai patvirtina biudžeto išlaidų analizė, kuomet biudžeto lėšomis finansuojamos komercinės funkcijos ir pan. Taip ir negali būti, nes dėl mūsų aptarto mokesčių numetimo fenomeno, niekuomet neįmanoma nustatyti, kam kiekvienu konkrečiu atveju gula mokesčio našta. Tiesiog reikia žinoti šį faktą ir nesistengti įvykdyti neįvykdomą uždavinį – kam nors konkrečiai uždėti mokestį. Mokesčiai visuomet pasklinda visiems žmonėms. Taigi, mokesčių pagalba neįmanoma siekti fragmentiškų socialinių tikslų – todėl nereikia tokio siekio kelti. Mažinant mokesčių naštą, galima siekti bendrųjų socialinių tikslų – palikti žmogaus disponavimui kuo daugiau jo uždirbtų pajamų. Būtent šia kryptimi vykdoma mokesčių reformą leistų prisidėti prie socialinių tikslų siekimo. Be kita ko, progresyviniai mokesčiai turi daug kitų neigiamų pasekmių – jie mažina paskatas dirbti ir uždirbti, jie skatina slėpti realias pajamas. Progresyviniai mokesčiai didina šešėlinį darbą, mažina žmonių gerovės kilimo potencialą.
Kas gali patarti, kaip vykdyti verslui palankią mokesčių reformą?
Pasiūlymų dėl verslui palankios mokesčių reformos laukite ir prašykite pačių verslininkų, jų asociacijų. Auditorių ar mokesčių konsultantų pateikiamais pasiūlymais aklai nepasitikėkite. Atminkite, painūs mokesčiai yra jų darbo objektas ir pragyvenimo šaltinis! Jei mokesčiai staiga taptų tikslūs, mokesčių konsultantams reiktų keisti kvalifikaciją, tapti auditoriumi, apskaitininku. Atminkite, kad mokesčių naštą mažinančių pasiūlymų niekada nepateiks Finansų ar kita ministerija. Didesni mokesčiai – didesnės jų algos. Neprašykite jų pritarimo dėl mokesčių naštos mažinimo, vis viena negausite.
[1] Žmogaus, kaip veikiančio subjekto, požiūriu.
