Pozicija. Dėl Įmonių bankroto įstatymo pataisų projekto

Dėl Įmonių bankroto įstatymo 2, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 15, 26, 29, 32, 35, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo ketvirtuoju (1) skirsniu ir 13 (1) straipsniu įstatymo projekto
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išnagrinėjo Įmonių bankroto įstatymo projekto pataisas. Sveikiname įstatymo rengėjų iniciatyvą išgyvendinti susiklosčiusią neigiamą įmonių bankroto praktiką, sukurti efektyvią įmonių bankroto procesų teisinę sistemą, tačiau kai kurios numatomos įteisinti nuostatos kelia abejonių.
 
Dėl įmonės vadovo ir savininkų atsakomybės bei suinteresuotų asmenų teisės apmokėti teismo bei administravimo išlaidas
Numatomomis pataisomis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnis papildomas naujomis 10 ir 11 dalimis, kuriose numatyta, kad tais atvejais, kai teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, jis turi pasiūlyti asmeniui, pateikusiam pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, įmokėti ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo nurodyto pasiūlymo į teismo depozitinę sąskaitą teismo nustatytą sumą, kuri negali būti didesnė kaip 10 000 litų. Nurodytam asmeniui teismo nustatytu laiku įmokėjus teismo nustatytą sumą, bankroto byla gali būti keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka. Įmokėta į teismo depozitinę sąskaitą pinigų suma yra naudojama teisėjo, nagrinėjančio bankroto bylą nurodymu teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Kreditorius, įmokėjęs anksčiau nurodytą sumą, turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti įmokėtą sumą iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įmonės vadovas (savininkai) kreditoriui atsako solidariai.
Atkreipiame dėmesį, kad:
1) nustatyti besąlygišką solidarią įmonių vadovų bei savininkų atsakomybę ir galimybę visada regreso tvarka išsiieškoti iš jų teismo ir administravimo išlaidas nėra teisinga. Visų pirma, už tinkamą įmonės valdymą bei savalaikį kreipimąsi į teismą atsakomybė pirmiausia turėtų tekti įmonės vadovui, nes ne visi akcininkai realiai dalyvauja įmonės veikloje ir žino apie susiklosčiusią įmonėje padėtį. Antra, svarbu pažymėti dar ir tai, kad praktikoje gali susiklostyti situacija, kad įmonė nemokumo būklę pasieks labai staiga ir neplanuotai bei nepriklausomai nuo įmonės vadovo veiksmų. Todėl būtų tikslinga nustatyti galimybę regreso tvarka išsiieškoti teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovų ar įmonės savininkų tik tuo atveju, jei jie žinojo, kad įmonė yra nemoki ir negalės įvykdyti savo įsipareigojimų, t.y. esant jų kaltei.
2) kyla abejonių, kad kreditoriai naudosis jiems suteikta teise apmokėti teismo ir administravimo išlaidas bei galimybe prisiteisti šią sumą iš įmonės vadovo bei savininkų. Įmonė kreditoriams jau ir taip skolinga, kreditorių reikalavimai bet kokiu atveju nebus patenkinti, o teismų ir administravimo išlaidų apmokėjimas reikštų papildomus nuostolius kreditoriams. Be to, lėšų susigrąžinimas iš įmonės vadovo ar savininkų gali užtrukti arba likti visiškai neįgyvendintas – kreditorius privalo inicijuoti teisminį procesą įmokėtai pinigų sumai susigrąžinti, įmonės vadovas ar savininkai gali neturėti lėšų ir pan.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, siūlome Įmonių bankroto įstatymo projekte:
1) numatyti, kad atsakomybė už savalaikį nesikreipimą į teismą visų pirma tenka įmonių vadovams;
2) numatyti, kad prisiteisti regreso tvarka teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovų ar įmonės savininkų galima tik tuomet, kai jie žinojo, kad įmonė yra nemoki ir kad negalės įvykdyti savo įsipareigojimų, t.y. esant jų kaltei.
3) dar kartą apsvarstyti, ar galimybė kreditoriams apmokėti teismo bei administravimo išlaidas, turint teisę vėliau šią suma prisiteisti iš įmonės vadovo bei savininkų, pataisys susiklosčiusią padėtį. Tikėtina, kad kreditoriai nesinaudos šia galimybe, taigi lėšų vykdyti įmonių bankroto procedūroms nepadaugės.
 
Dėl teismo atsisakymo kelti bankroto bylą
Numatomomis pataisomis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 3 dalis papildoma nauju 3 punktu ir nustatoma, kad teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto arba jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Tuo tarpu Projekto 13 (1) straipsnyje numatyta, kad anksčiau nurodytu atveju bankroto procesas vyksta supaprastinta tvarka. Tačiau kaip gali būti vykdomas bankroto procesas, jei byla nėra iškeliama? Ar Projekto 13 (1) straipsnyje kalba eina tik apie tuos atvejus, kai pareiškimą pateikęs asmuo teismo bei administravimo išlaidas apmoka pats? Juo labiau kad ir Projekto 10 straipsnio 10 dalyje pasakyta, kad kreditoriui įmokėjus teismo nustatytą sumą bankroto byla gali būti keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka. Išeitų, kad bankroto byla nekeliama ir nenagrinėjama, jei kreditorius nesumoka teismo nustatytos sumos. Tokiu atveju įstatymo projekte lieka neaptarta:
a) kaip teismui atsisakius kelti bankroto bylą dėl to, kad įmonė neturi turto arba jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, bus nustatoma, ar įmonėje nėra tyčinio bankroto. Tyčinio bankroto faktas paprastai nustatomas jau nagrinėjant bylą teisme, tačiau šiuo atveju byla į teismą nepatenka;
b) lieka neaptartas įmonės likvidavimo klausimas tuo atveju, kai teismas atsisako kelti bankroto bylą dėl to, kad įmonė neturi turto arba jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Bankrutavusi įmonė nėra likviduota įmonė, net ir neturinti lėšų įmonė egzistuoja toliau, o jos skoliniai įsipareigojimai gali dar labiau išaugti.
 
Siūlome Įmonių bankroto įstatyme reglamentuoti tyčinio bankroto nustatymo ir įmonės likvidavimo klausimus tuo atveju, kai teismas atsisako kelti bankroto bylą dėl to, kad įmonė neturi turto arba jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti.