35 proc. importo muito mokestis ilgajam linų pluoštui buvo įvestas dar 1997 m. pavasarį, mėginant apsaugoti vietinius linų augintojus. Lietuvoje išauginamų linų neužtenka, o ir jų kokybė netenkina Lietuvos tekstilės įmonių, todėl kiekvienais metais, atsižvelgdama į įmonių prašymus, Vyriausybė nustato tam tikro dydžio kvotas, pagal kurias leidžiama linų pluoštą įvežti be muito mokesčio. LLRI nuomone, tokia tvarka yra ydinga, nes silpnina Lietuvos tekstilininkų konkurencingumą, brangina jų produkciją, apsunkina veiklos sąlygas.
Institutas jau anksčiau yra iškėlęs šią problemą ir 1999 metų pabaigoje buvo linkstama importo muitą linams panaikinti, juolab kad tam pritarė ir tekstilės įmonės, ir Lietuvos ūkininkų sąjunga. Tačiau pasipriešinus Žemės ūkio ministerijai, sprendimas buvo atidėtas.
Siekdamas vėl atkreipti valstybės institucijų dėmesį į šią problemą, institutas pateikė raštą Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Ūkio ministerijai (Prekių eksporto ir importo tarifinio ir netarifinio reguliavimo bei muitų tarifų nustatymo ir keitimo komisijai) bei išplatino pranešimą spaudai, ragindamas panaikinti muitą įvežamiems linams. Tai visiškai atitiktų Europos Sąjungos užsienio prekybos taisykles ir žymiai pagerintų Lietuvos lengvosios pramonės veiklos sąlygas.
Toliau pateikiamas rašto tekstas.
Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančius teisės aktus Lietuvos įmonės, naudojančios savo veikloje linų pluoštą ir norinčios importuoti jį iš užsienio šalių, privalo mokėti 35 proc. konvencinį importo muitą. Kiekvienais metais Lietuvos Vyriausybė, atsižvelgdama į įmonių prašymus, nustato tam tikro dydžio kvotas, kurių ribose taikant nulinį importo muitą ilgojo pluošto linų vartotojai gali įsivežti linų pluoštą iš trečiųjų šalių.
Siūlome Komisijos nariams priimti sprendimą dėl šiuo metu taikomo importo muito ilgajam linų pluoštui (KN prekės kodas 5301) panaikinimo.
Šį siūlymą grindžiame tokiais argumentais:
Pirma, importo muito taikymas pabrangina Lietuvos lengvosios pramonės įmonių produkciją bei mažina jų konkurencingumą. Šios problemos neišsprendžia ir kiekvienais metais tvirtinama neapmuitinto įvežimo kvota, kadangi įmonėms tenka skirti savo išteklius su kvotos patvirtinimu susijusioms procedūroms. Svarbiausia, jog tokia tvarka apriboja įmonių lankstumą, kuris yra ypač svarbus konkurencijoje. Klimatinės sąlygos, kurios daro poveikį linų pluošto pasiūlai Lietuvoje, yra tik vienas iš veiksnių, į kurį tekstilės įmonės turi atsižvelgti savo veikloje. Ne mažiau svarbūs veiksniai yra prekių paklausa, konkurencinė aplinka ir pan. Keičiantis padėčiai rinkoje reikia operatyviai keisti ir savo veiklą, o esama tvarka riboja tokį įmonių lankstumą.
Antra, ES taikomas nulinis konvencinis (ir autonominis) importo muitas ilgajam linų pluoštui. Atsižvelgiant į tai, jog po kelerių metų Lietuva visiškai suderins taikomus muitus su galiojančiais ES, ir ekonomiškai, ir politiškai prasminga tokiais atvejais kaip šis jau dabar derinti Lietuvos prekybos režimą su ES.
Trečia, taikoma tvarka, kuri grindžiama poreikiu apsaugoti vietinius linų augintojus ir pirminio perdirbimo fabrikus, nepasiekia savo tikslų. Paskatos kelti veiklos efektyvumą ir produktų kokybę šiose srityse bus sukurtos tik konkurencingoje aplinkoje. Esant panašiai ilgojo linų pluošto kokybei Lietuvos tekstilės įmonės taupydamos išlaidas transportui pirks šią žaliavą iš Lietuvos tiekėjų. Tačiau vietinių ilgojo pluošto linų kokybė ne visada tenkina tekstilės įmones ir jų nuolatos trūksta. Tiekėjo pasirinkimą turi lemti produkto kokybė ir kaina, o ne papildomai sukuriami prekybos apribojimai. Jei dėl politinių priežasčių norima remti linų augintojus, ekonomiškai prasmingiau tai daryti tiesioginių išmokų forma, nes ji mažiau iškraipo rinką ir nesukuria kliūčių tekstilės įmonių veiklai.
