Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas numato darbo laiką reglamentuojančias taisykles. Darbo laiko reguliavimu yra nustatomos esminės darbo sutarties vykdymo sąlygos. Nuo darbo laiko reglamentavimo turinio priklauso galimybės lanksčiai organizuoti ūkio subjektų veiklą, todėl šis reguliavimas yra itin svarbus apibūdinant ekonominės veiklos sąlygas. Lietuvoje yra pasirinktas itin griežtas darbo laiko reguliavimo modelis: nustatyta maksimali darbo dienos bei darbo savaitės trukmė, maksimaliai apribotas suminės darbo apskaitos taikymas ir faktiškai uždraustas viršvalandinis darbas. Toks reguliavimas sudaro itin nepalankias sąlygas vykdyti ekonominę veiklą Lietuvoje ir tuo kenkia šalies ūkio konkurencingumui.
Pasaulio Banko Doing Bussiness verslo sąlygų apžvalga įvertina, jog Lietuva pagal šį rodiklį užima 133 vietą 2008 metais. Tai žemiausia Lietuvos užimama vieta iš visų 10 indikatorių. Bendras Lietuvos verslo sąlygų rodiklis – 26 vieta. Šis indikatorius atsižvelgia į terminuotos įdarbinimo, darbo santykių užbaigimo apribojimus, darbo laiko lankstumą ir su darbo užmokesčių nesusijusias darbo santykių sąnaudas pvz. išeitines pašalpas. Tarptautinis valiutos fondas akcentuoja, jog „lankstumo [darbo rinkoje] didinimas svarbus, nes greita reakcija į kintančią Europinę paklausą yra svarbu siekiant išlaikyti Lietuvos gamintojų santykinį pranašumą“.
Kokiais principais pagrįstų taisyklių reikia
Darbo laiką reglamentuojančių įstatymo nuostatų pakeitimai reikalingi, tam, kad taisyklės būtų
– Aiškesnės – kiekvienas darbuotojas turi suprasti savo darbo laiką reglamentuojančias taisykles t.y. jų turi būti mažai ir jos turi būti aiškios.
– Lankstesnės – darbo laiką reglamentuojančios taisyklės turi leisti dirbti tada, kai reikalinga darbuotojui ir darbdaviui.
– Individualesnės – darbo laiką reglamentuojančios taisyklės turi leisti individualų susitarimą dėl pagrindinių darbo laiko aspektų.
– Pigesnės – sumažinti perteklinius apskaitos reikalavimus.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas siūlo:
– supaprastinti darbo ne visą darbo laiką tvarką, panaikinant įpareigojimą susitarti dėl konkrečių trumpesnių valandų, panaikinant apribojimą nustatyti trumpesnę nei pusę darbo dienos;
– panaikinti įmonėms ir organizacijoms apribojimus įsivesti suminę darbo apskaitos tvarką ir leisti ją įsivesti netik nepertraukiamai veikiančiose įmonėse ar ten kur neįmanoma laikytis įprasto režimo, bet ir „įprastoms“ veikloms – įvairių paslaugų teikimui, kūrybiniams darbuotojams;
– leisti ne tik kolektyvinėmis bet ir individualiomis sutartimis susitarti dėl viršvalandinio darbo.
Darbo laiko reglamentavimo tendencijos kitose pasaulio valstybėse
Nors nustatytos darbo pradžios ir pabaigos valandos išlieka dominuojanti darbo laiko forma organizavimo forma beveik 75 procentams Europos darbuotojų, tačiau tai daugiausia pietinių ES valstybių ir naujųjų ES narių praktika. Tačiau Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje daugiau nei pusė visų darbuotojų dirba pagal vieną ar kitą lankstų darbo laiko grafiką. Prancūzijoje ir Airijoje darbuotojai nurodė, kad daugiau kaip 20 proc. darbuotojų patys gali nuspręsti dėl savo darbo valandų.
Skirtumai tarp valstybių narių yra ženklūs: Olandijoje ir Skandinavijos valstybėse darbo laiko reguliavimas yra lankstesnis – tik 45% darbuotojų dirba vienodą valandų skaičių kiekvieną dieną, ir tik 53% turi nustatytą darbo pradžios ir pabaigos grafiką. Pietų Europos valstybėse proporcijos kitos: 67% dirba vienodą valandų skaičių kasdien ir 62% turi nustatytą darbo pradžios ir pabaigos grafiką.
[1]Daugiau nei ketvirtadalis JAV dirba pagal lankstų darbo grafiką.
Australijoje lankstus darbo organizavimas yra labai skatinamas ir dauguma nuostatų paliekama darbuotojo ir darbdavio susitarimui. Pavyzdžiui, darbuotojas savo vadovui gali pateikti prašymą leisti dirbti lanksčiu laiku. Prašymas turi nurodyti, kada viskas prasidėtų, kaip viskas veiktų, kaip būtų patenkinti verslo poreikiai, kada bus peržiūrimas, kaip bus vertinamas bei ar tai bus laikinas ar nuolatinis pakeitimas
Čekijoje yra galimybės taikyti lankstų darbo grafiką tolygiai pasiskirstančio darbo grafikams darbuotojas turi atidirbti savaitės darbo valandų kiekį kiekvieną savaitę, o netolygiai pasiskirstančio darbo grafikams – vidutinį savaitės darbo valandų kiekį per keturių savaičių laikotarpį. Taikant lankstų darbo grafiką darbuotojas pats pasirenka darbo pradžios ir pabaigos laiką tam tikruose darbdavio nustatytuose laiko rėmuose (lankstus darbo laikas). Tarp dviejų lankstaus darbo laikotarpių nustatomas vienas laikotarpis, kai darbuotojas privalo būti darbo vietoje (pagrindinis (core) darbo laikas).
Kitose ES valstybėse įvairūs darbo laiko aspektai reguliuojami lanksčiau
[2]:
· Didžiojoje Britanijoje darbo savaitės trukmė negali viršyti 48 valandų, tačiau esant darbuotojo ir darbdavio susitarimui leidžiama dirbti viršvalandžius ir viršyti numatytą 48 valandų darbo savaitę.
· Čekijoje darbo savaitė trunka 40 valandų, taip pat leidžiami 8 valandų per savaitę arba 150 valandų per metus viršvalandžiai. Jei darbuotojas sutinka, viršvalandžių skaičius per metus gali viršyti 150 valandų limitą, tačiau negali viršyti 8 valandų per savaitę.
· Airijoje darbo savaitė įtraukiant viršvalandžius neturi viršyti 48 valandų. Numatytas apskaitinis laikotarpis yra 4 mėnesiai ir gali būti pratęstas iki 6 mėnesių.
· Latvijoje darbo savaitės trukmė yra 40 valandų, taip pat leidžiami 144 valandų per 4 mėnesius viršvalandžiai.
· Nyderlanduose darbo savaitė gali trukti 45 valandas, tačiau vidutinė darbo savaitė per apskaitinį 13 savaičių laikotarpį neturi viršyti 40 valandų. Leidžiami viršvalandžiai – 11 valandų darbo diena ir 50 valandų darbo savaitė, kai vidutinė darbo savaitės trukmė per apskaitinį 13 savaičių laikotarpį neviršija 45 valandų. Esant susitarimui darbo savaitė gali užsitęsti iki 60 valandų ir 48 valandų per apskaitinį 13 savaičių laikotarpį.
· Švedijoje numatoma 40 valandų darbo savaitė. Leidžiami 200 valandų per metus viršvalandžiai. Leidžiama maksimali darbo savaitės trukmė yra 48 valandos per 4 savaičių laikotarpį arba 50 valandų per 1 mėnesio laikotarpį.
· Prancūzijoje vidutinė darbo savaitės trukmė yra 35 valandos. Leidžiami 200 valandų per metus viršvalandžiai ir galimybė esant susitarimui dirbti dar ilgiau.
· Estijoje darbo savaitės trukmė 40 valandų. Leidžiami 4 valandų per dieną ir 200 valandų per metus viršvalandžiai.
Darbo savaitės trukmė kiekvienoje valstybėje nustatoma skirtingai ir varijuoja nuo 35 valandų per savaitę Prancūzijoje iki 48 ir daugiau valandų D. Britanijoje. Lygiai taip pat skirtingai reglamentuojamas viršvalandinis darbas, kuris niekur nėra draudžiamas. Leisdamos dirbti viršvalandžius valstybės numato galimų viršvalandžių skaičių per tam tikrą apskaitinį laikotarpį. Taigi viršvalandinio laiko reguliavimas aptartose valstybėse dar įvairesnis. Viršvalandinis darbas visais atvejais leidžiamas tik esant darbuotojo sutikimui. D. Britanijos atveju numatyta, kad net esant kolektyvinei darbo sutarčiai darbuotojas neprivalo dirbti viršvalandžių.
Kodėl Lietuvai būtina turėti galimybę lanksčiau reguliuoti darbo laiką?
Pirma, dėl darbuotojų trūkumo ir emigracijos. Vienas iš būdų mažinti darbo jėgos trūkumo pasekmes yra leisti darbuotojams ir darbdaviams susitarti dėl lankstesnės t.y. trumpesnės ar ilgesnės, darbo dienos. Toks susitarimas vieniems darbuotojams leistų legaliai dirbti ilgiau ir užsidirbti daugiau, o darbdaviams leistų efektyvini veiklą ir optimizuoti kaštus, išvengiant darbo jėgos importo ir papildomų pamainų kūrimo bei nelegalaus darbo, o tai reiškia mažėjantį darbo jėgos efektyvumą ir darbo našumą.
Antra, darbo laiko reglamentavimą išlaisvinti būtina dėl specifinių sektorių rinkoje egzistavimo, kuriuose darbo laiko ribojimas nėra įmanomas ir net žalingas, o nelankstus teisinis reguliavimas reiškia augančią šešėlinę ekonomiką ir neišvengiamą nelegalų darbą. Prie tokių sektorių priskiriamos įvairios ekonominės veiklos sritys: žemės ūkis, internatinės ir savaitinės mokyklos, specialiosios mokyklos, viešbučiai ir kitos turizmo paslaugos, veterinarai, policija, jūrinė žuvininkystė.
Tačiau lankstumas būtinas ir tradicinės rinkos srityse, tokiose kaip tekstilė ar maisto pramonė, ir naujosiose, susijusiose su informacinėmis technologijomis. Tik rinkos ir darbo santykių, įskaitant darbo laiko, lankstumas gali garantuoti geras konkurencines pozicijas tiek varžytuvėse su Europos valstybėmis, tiek augančių Kinijos ir Indijos ekonomikų atžvilgiu.
Tačiau ir „tradicinėse“ gamybos ir paslaugų teikimo srityse darbas neretai yra sunkiai planuojamas ir visada gali būti itin darbui imlių periodų, dėl kurių papildomos jėgos samdymas neapsimoka, o galimybės nebuvimas legaliai susitarti dėl ilgesnės darbo dienos verčia dirbti nelegaliai, taip nesuteikiant galimybės darbuotojui legaliai užsidirbti daugiau.
Nelankstus darbo laiko reguliavimas trukdo ir kasdienėse ir ekstremaliose situacijose. Pavyzdžiui, vairuotojai suskubę pirmo šaltuko proga pasikeisti padangas į žiemines susiduria su darbo laiko reguliavimu suvaržytomis padangų keitimo dirbtuvėmis. Jei žemės ūkyje primygtinai bus dirbama tik tiek, kiek leidžiama, tai dalis derliaus taip ir liks pūti laukuose ar soduose.
Trečia, lankstesnis darbo laiko reguliavimas reikštų mažesnį biurokratizmą. Šiuo metu norintys dirbti ilgiau turi: 1) arba sudaryti kolektyvinę darbo sutartį, o tam reikia daug darbo, laiko ir finansinių išteklių; 2) arba sudaryti papildomą – antrą darbo sutartį. Tokia įstatymu numatyta išeitis ir dėl to kylantys kaštai, tik dar labiau skatina dirbti ir užsidirbti nelegaliai.
Ketvirta, nelankstumas trukdo efektyviai paskirstyti turimus darbo išteklius. Per dideli papildomų žmonių samdymo kaštai, darbo jėgos trūkumas ir baimė pažeidinėti įstatymą ir dirbti nelegaliai verčia smulkias ir vidutines įmones arba visai nutraukti veiklą arba žymiai sumažinti pelningumą ir produktyvumą. Pagal Europos Komisijos parengtą užimtumo ataskaitą matyti, kad darbo našumas Lietuvoje nuo 2003 metų kasmet mažėja
[3].
Penkta, lankstesnis darbo laiko reguliavimas mažina paskatas dirbti nelegaliai. Nelegalus darbas rizikingas ir darbuotojui, ir darbdaviui, todėl lankstus darbo laiko reguliavimas leistų legaliai susitarti dėl viršvalandinio darbo, ir suteiktų darbuotojui teisę spręsti, ar nori ir gali jis dirbti ilgiau, kokio atlygio už tai nori ir kiek ilgai galėtų dirbti ilgiau.
Šešta, darbo laiko reguliavimas apskritai nėra pats tinkamiausias darbo matavimo vienetas ekonomikai keičiantis iš industrinės į technologijomis paremtą žinių ekonomiką. Pramonės revoliucija sutelkė žmonių darbo vietas bendruose pastatuose gamykloje ir jas aptarnaujančiuose biuruose. Technologinė revoliucija gali turėti atitinkamai stiprų, bet priešingą poveikį. Darbo pobūdis kinta ir tampa mažiau priklausomas nuo konkrečios vietos bei fizinių instrumentų – kai darbuotojas išeina iš darbo vietos, jis nebūtinai išeina iš darbo. Technologijos leidžia ne tik teikti paslaugas per atstumą, bet teikti jas iš namų, o darbus namuose atlikti iš darbo vietos. Tai atveria galimybes darbuotojui geriau suderinti savo darbo, poilsio laiko, šeimos įsipareigojimus ir malonumus. Tokia technologinė pažanga leidžia sugrįžti prie patikimesnio darbų matavimo būdo – rezultatų. Dirbdamas lanksčiai darbuotojas gali pasirinkti, kaip ir kur dirbti, – pagrindinis darbdavio dėmesys yra telkiamas į rezultatus.
Septinta, supaprastinus darbo laiko reglamentavimą būtų sumažinti skirtumai tarp laisvai savo darbą organizuojančių ir pagal darbo sutartį dirbančių žmonių. Darbuotojai ir įmonės migruoja iš vienos į kitą formą pasirinkdami mažesnius mokesčius ar kitus reguliavimo aspektus. Todėl ir dirbantiems pagal darbo santykius reiktų sudaryti sąlygas Nediskriminuoti dirbančių pagal darbo sutartis – jiems galioja darbo laiko, saugos, apmokėjimo ir kiti reikalavimai. Bet dirbantiems individualiai ( su verslo liudijimu arba be jo, pagal autorines sutartis, arba kitas civilines sutartis) tokių apribojimų nėra. Jeigu pripažįstama, kad darbo laiko reguliavimu siekiami tikslai svarbūs ir dirbantiems kitaip, tai ir jiems reikia taikyti taisykles, jei ne, tada turi būti peržiūrimi darbo santykiuose dirbančiųjų darbo laiko reguliavimas.
Paprastesnis ir lankstesnis darbo laiko reglamentavimas būtų naudingas ir darbuotojams ir įmonėms. Tikėtina, kad suteiktus lankstesnio darbo laiko dalies darbuotojų darbo laiko režimas nepasikeistų, tačiau tikslinga sudaryti galimybes keisti darbo laiko tvarką, tiems, kurie to pageidauja, arba sudaryti galimybę naudotis lanksčiu darbo laiku netikėtose, tačiau labai gyvenimiškose situacijose.
Lankstesnis darbo grafikas leistų darbuotojams lengviau prisitaikyti prie šeimos darbų ir darbo laiko suderinimo. Pavyzdžiui, jeigu reikia nuvežti vaiką į darželį arba pas gydytoją nevisada galima tiksliai suplanuoti tam reikalingo laiko, todėl darbuotojo ir darbdavio susitarimu už tokį laiką reikia leisti atidirbti po darbo valandų. Lankstesnis darbo laiko grafikas leistų įsidarbinti asmenims, kurie sunkiau įdarbinami darbo rinkoje – pagyvenusiems, jauniems ar be kvalifikacijos žmonėms. Pavyzdžiui, jei įmonėje išėjus darbuotojus laikinai atsiranda darbo vieta ir norima bent iš dalies „padengti“ buvusį darbuotoją įstatymai turėtų leisti lanksčioms darbo valandoms (iš anksto nenumačius kelioms, nei tiksliai kuriomis valandomis) įdarbinti, pavyzdžiui, į pensiją išėjusį darbuotoją, kuris negalėtų ir nenorėtų dirbti visą darbo dieną, o norėtų būti naudingas tuomet, kai yra darbo.
Lankstesnis darbo laiko reglamentavimas padėtų įmonėms lanksčiau veikti rinkoje ir greičiau prisitaikyti prie vartotojų ir kitų įmonių poreikių. Lankstesnis darbo grafikas leistų greičiau užpildyti laikinai atsiradusias darbo vietas, trumpam ir iš anksto nežinomam darbo grafikui įdarbinti darbuotojus. Lankstus darbo grafikas būtų ypač naudingas naujoms darbo organizavimo formoms, pavyzdžiui, darbo nuomai, kuomet iš anksti neįmanoma įvertinti, kiek valandų ir kokiu savaitės ar dienos režimu reikės dirbti būsimam darbuotojui.
