Ekspertizė. Dėl LR Farmacijos įstatymo 12 skirsnio pavadinimo pakeitimo ir įstatymo papildymo 59(1) straipsniu įstatymo projekto

Farmacijos įstatymo 12 skirsnio pavadinimo pakeitimo ir įstatymo papildymo 59(1) straipsniu įstatymo projektas numato nekompensuojamųjų receptinių vaistinių preparatų kainų reguliavimą. Kainų reguliavimo būtinumas motyvuojamas aukštomis šių vaistų kainomis. Įstatymo pakeitimu siekiama gerinti vaistų prieinamumą gyventojams. Pateikiame LLRI ekspertines išvadas dėl numatomo kainų reguliavimo pagrįstumo, pasekmių vartotojams bei konkurencijai.
Dėl vaistinių preparatų kainų dydžio
Kainų reguliavimas grindžiamas didelėmis receptinių vaistų kainomis, tačiau kainų „didumas“ yra deklaratyvus, nėra argumentuotas ar įrodytas. Nėra pateikiama įtikinamų duomenų apie kainas, kad kainų dydis apskritai galėtų būti naudojamas kaip argumentas diskusijoje. Viešumoje išsakyti pavyzdžiai yra nesisteminiai, fragmentiški, manipuliatyvūs, neišsamūs ir nepagrindžiantys teiginio apie ypatingą kainų dydį. Pridedame Europos Statistikos departamento EUROSTAT tyrimo duomenis apie vidutinį vaistų kainų lygį ES šalyse. Remiantis tyrimu, nėra pagrindo teigti, kad vaistinių preparatų kainos Lietuvoje yra nepagrįstai aukštos, ar nepagrįstai skiriasi nuo panašaus ekonominio išsivystymo šalių (duomenys yra ne nauji, tačiau patikimesnių šaltinių su naujesniais duomenimis nėra).
Be to, pats kainų dydis (absoliučiais skaičiais) tam tikru metu tam tikroje šalyje nedaug ką gali pasakyti apie reikalingus ekonominės politikos sprendinius. Ekonominės politikos formuotojai turėtų ne sekti prekių kainas, bet įsitikinti, kad esama reguliacinė aplinka sudaro prielaidas rinkos (t.y. optimalių) kainų atsiradimui.
Dėl kainų mažinimo būdų
Pagrindinis veiksmingas ir neigiamų pasekmių neturintis kainų mažinimo kelias – konkurencijos didinimas. Lietuvoje vaistų prekybos rinka veikia konkurencinėmis sąlygomis. Vyksta tiek aktuali (esant keliems pardavėjams), tiek potenciali konkurencija. Konkurencija vaistų rinkoje vyksta ne tik horizontalioje grandinėje, bei ir vertikalioje –  didmenininkams derantis su vaistų gamintojais dėl kainų ir nuolaidų. Tai, kad didmeninės ir mažmeninės prekybos grandys yra integruotos, neleidžia teigti, jog gamybininko nuolaidos, taikomos vaistų didmenoje, nepasiekia vartotojo. Kad taip nėra, byloja ir konkurencija, ir gausi nuolaidų sistemų pasiūla rinkoje. Esant šioms bazinėms prielaidoms, tam tikras kainos dydis, ar jos pokytis, kuris „atrodo“ per didelis, nėra pagrindas įvesti kainų reguliavimą.
Atkreipiame dėmesį į konkurenciją ribojančius veiksnius vaistų rinkoje, sąlygotus teisės aktais nustatytų šios veiklos reikalavimų bei apribojimų. Būtent šių barjerų mažinimas turėtų ypač didelę naudą konkurencijai bei kainų mažėjimui. Užuot neekonominiais būdais „tramdžius“ kainas, turėtų būti sudarytas kliūčių konkurencijai mažinimo planas.
Taigi, siekiant padidinti vaistų prieinamumą bei sumažinti jų kainą, tikslinga kurti prielaidas konkurencijai šioje srityje:
1)       supaprastinti vaistinėms keliamus licencijavimo bei veiklos reikalavimus;
2)       sumažinti reikalavimus, keliamus kiekvienai prekybos vaistais vietai, griežčiausius jų taikyti tik prekybos bendrovei;
3)       spręsti dirbtinai ribojamo farmacininkų paruošimo problemą;
4)       mažinti kompensuojamą vaistų kainos dalį bei mažinti atotrūkį tarp minimalios ir maksimalios kompensacijos;
5)       supaprastinti lygiagretų vaistų importą;
6)       spartinti vaistų registravimą, įskaitant trečiųjų šalių vaistų registravimą.
 
Dėl kitų kainų reguliavimo pagrindų
Paprastai kainų reguliavimas vis dar išlieka tose srityse, kuriose manoma esant natūralioms monopolijoms ar infrastruktūrinėse ekonomikose. Farmacijos rinka nepriklauso šioms sritims ir tai negali būti naudojama kaip argumentas kainų reguliavimui. Lygiai taip pat ir kitų šalių pasirinkimas reguliuoti receptinių vaistų kainas nėra argumentas grįžti prie šio reguliavimo Lietuvoje – ne kainų reguliavimo istorija ar geografija, bet kainodaros ir konkurencijos logika turi diktuoti sprendimus. Beje, įstatymas, kuriuo buvo siekiama reguliuoti maisto kainų prekybinį antkainį, buvo atmestas, nes buvo pripažinta, kad tai nėra tinkamas būdas rinkos ekonomikos sąlygomis spręsti kainos dydžio klausimus. Vaistų, kaip prekės, specifiškumas nėra pagrindas siūlyti kainų reguliavimą. Visos prekės yra specifinės, daugelis jų negali būti pakeičiamos arba negali būti atsisakoma jų vartojimo be skaudžių pasekmių. Tačiau kainodaros ir konkurencijos dėsniai yra universalūs ir visų specifinių prekių kainų reguliavimas turi analogiškas pasekmes.
Kainų ribojimo pasekmės
Kaip alternatyva konkurencijos skatinimui, siekiant vaistų kainų mažumo, Sveikatos apsaugos ministerija siūlo administracines-buhalterines priemones, t.y. riboti prekybininkų antkainį. Antkainio reguliavimas neveda link mažesnės kainos, bet priešingai – link aukštesnės nei rinkos kainos. Jei nustatomi per maži antkainiai – bankrutuoja mažosios vaistinės ir sumažėja konkurencija bei vaistų prieinamumas. Jei nustatomi antkainiai, kad išsilaikytų mažosios vaistinės – tai didesni prekybos tinklai nesuinteresuoti taikyti mažesnių antkainių. Esant kainų reguliavimui, itin dažnai pardavėjai visiems vaistams pritaiko maksimalų antkainį, kurio „ekonomiškai pagrįstas“ dydis arba nemažina kainos, arba/ir mažina konkurenciją. Antkainio reguliavimas – maksimalaus antkainio visiems vaistams legalizavimas. Tai reiškia, kad jį įvedus dalis vaistų gali atpigti, tačiau kita dalis – būtinai pabrangs. Jei maksimalus antkainis nustatomas tokio dydžio (didelis), kad neturėtų šių pasekmių, tai jo reguliavimas praranda savo pirmapradį tikslą.
Reguliuojant antkainius, susiduriama ir su praktinėmis antkainio apibrėžimo ir nustatymo problemomis. Nėra tokios „ekonomiškai pagrįsto“ antkainio skaičiavimo metodikos, kuri leistų formulei ar konkrečiam dydžiui pakeisti bei unifikuoti prekybinės veiklos rinkos kainodaros mechanizmą. Kad ir kokia skaičiavimo metodika būtų pasirinkta, ji negalės „pataikyti“ į rinkos kainą, kuri tenkintų ir vartotojų paklausą, ir lemtų, kad paslaugas teiktų galintys efektyviausiai patenkinti šią paklausą.
Dėl ministro vaidmens nustatant antkainį
Itin ydingas siūlymas, kad antkainį nustatytų sveikatos apsaugos ministras. Lietuvoje daugumą reguliuojamųjų kainų skaičiuoja ir tvirtina nepriklausomas reguliatorius – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Kainų reguliavimo pavedimas politinei figūrai lemtų proceso politizavimą, subjektyvumą, diskreciją, juolab, kad įstatyme nenumatyti nei kainodaros principai, kriterijai, procedūra ar kokie nors kiti formalūs kriterijai. Tokio vienvaldiškumo laipsnio nėra nei viename Lietuvoje taikomame kainų reguliavime (vandens, dujų, elektros, transporto ir kt.) Geriausios reguliavimo praktikos kaip tik siekia atskirti kainų reguliavimo institucijas nuo politinių institucijų, o kainų reguliavimo procesą padaryti kiek įmanoma mažiau politizuotą. Todėl kuriamos visiškai, ar bent jau iš šalies nepriklausomos reguliavimo institucijos. Kainų reguliavimą pavesti vienam ministrui prasilenkia su bet kokia šiuolaikiška kainų reguliavimo praktika.
 
Dėl ankstesnės patirties, reguliuojant antkainius
Primename, kad receptinių vaistų kainos buvo reguliuojamos iki 2002 metų. Reguliavimas buvo panaikintas, nes vaistinių de facto bankrotas grėsė tuo, kad gyventojai apskritai nebeturės galimybės įsigyti vaistų.
Išvados ir pasiūlymai
 
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, siūlome nenustatyti prekybinio antkainio vaistiniams preparatams.