Ž. Šilėnas. Apginti Lietuvos interesus

Dar sausį Europos Komisija (EK) paskelbė naujų kovos su klimato kaita tikslų 2030-iems metams gaires. Ankstesni tikslai 2020-iems metams buvo paremti savotiška numerologija: 20 proc. CO2 emisijų sumažinimas, 20 proc. atsinaujinančių išteklių energijos, 20 proc. energijos vartojimo efektyvumo padidinimas. Klausimas, ar tokie Europos Sąjungos (ES) veiksmai turės kokią nors įtaką pasaulinei temperatūrai, jei kitos šalys nesiims panašių priemonių, buvo tiesiog ignoruojamas.

To ignoravimo pasekmė – europiečiai už energiją moka kone brangiausiai pasaulyje. Todėl Europos įmonės praranda konkurencingumą pasaulinėje rinkoje. Įmonės, kurios veikė Europoje persikelia į kitas šalis. Produktai, darbo vietos, ekonominė gerovė ir CO2 yra kuriami ir toliau. Tiesiog – ne Europoje.

Ką iš to išmoko EK? Nedaug. Naujieji siūlomi tikslai atneštų dvigubai daugiau įpareigojimų, t.y. šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų sumažinimą net 40 proc. Taigi, nors dar neaišku, ar visos ES šalys pasieks 2020-iesiems iškeltus tikslus, ekonominę naštą europiečiams norima didinti ir toliau. Svarbiausia, nėra jokių garantijų, kad kitos industrinės šalys prisiims lygiaverčius įsipareigojimus. Scenarijus, kad iš pasaulio industrinių regionų CO2 emisijas aktyviai mažins tik ES, yra visiškai tikėtinas.

Kokią poziciją šiuo klausimu Europoje turėtų prisiimti Lietuva? Sveikas protas pataria atsižvelgti į šiuos veiksnius. Pirma, Lietuva CO2 emisijas yra sumažinusi kone daugiausiai visoje ES. Palyginti su 1990-aisiais Lietuva CO2 emisijas sumažino net 55 proc. Vienas Lietuvos gyventojas išmeta beveik mažiausiai CO2 visoje Europoje. Antra, pagal ankstesnį planą Lietuvai taikomi vieni aukščiausių įpareigojimų padidinti atsinaujinančių išteklių naudojimą yra ES (23 proc. viso suvartojimo).

Trečia, Lietuvos gyventojai sunaudoja daug mažiau energijos nei europiečiai. Vidutinis lietuvis – net trečdaliu mažiau nei ispanas ar italas. Nors Lietuvoje yra akivaizdžiai šalčiau nei Europos pietuose.

Ketvirta, Lietuvos gyventojai yra mažiau turtingi nei europiečiai. Tad nepagrįstas CO2 tikslų didinimas Lietuvos gyventojams kainuos santykinai brangiau nei turtingiems europiečiams. Paprastas pavyzdys – jei staiga Europoje visiems būtų liepta važinėti elektromobiliais, turtingesnių šalių gyventojai juos įpirktų, o daugumai lietuvių greičiausiai tektų vaikščioti pėsčiomis.

Išvada – vienareikšmė. Tiek iš moralinės, tiek iš ekonominės pusės niekas negali priekaištauti Lietuvai, kad dėl klimato kaitos ši daro nepakankamai. Siūlomi privalomi įpareigojimai mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas 40 proc. būtų per didelė našta žmonėms. Taigi šioje diskusijoje „Jokių naujų įpareigojimų“ būtų teisinga ir pragmatinė Lietuvos pozicija.

Svarbiausia nesileisti suvedžiojamiems tuščios retorikos apie „mažą“ ir „drąsią“ šalį, kuri neva turėtų „parodyti pavyzdį Europai“ ir prisiimti net dar didesnius įsipareigojimus, nei siūlo Europos Komisija. Tegul dabar pavyzdį, savo piliečių ekonominės gerovės sąskaita, parodo turtingos ES šalys. Ypač tos, kurios iš klimato kaitos daro politiką.