Dėl Direktyvos pagrindo ir tikslų
Direktyvos aiškinamasis memorandumas teigia, „kad energijos mokesčiai nustatomi dėl kelių priežasčių – pirmiausia siekiant padidinti įplaukas, taip pat paskatinti vartotojus ekonomiškiau naudoti energiją ir pereiti prie švaresnių energijos šaltinių.“ Abi šios priemonės sukuria papildomų išlaidų vartotojams ir kitas neigiamas pasekmes, kurios bus aptartos žemiau.
Energijos apmokestinimas mažina žmonių pajamas, padidina aukštų energijos kainų neigiamą poveikį, mažina ES konkurencingumą
Pajamų surinkimas apmokestinant energiją mažina žmonių pajamas
Energijos mokestis per valstybės biudžetą perskirsto piniginius resursus iš gyventojų (ir įmonių) biudžeto lėšų gavėjams. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojai nebegali savo reikmėms naudoti dalies resursų.
Pažymėtina, kad toks perskirstymas negali padidinti žmonių pajamų. Visų pirma perskirstymas nesukuria papildomų pajamų, o tik jas perdalina. Tai reiškia, kad jei šiame procese nebūtų praradimų, susijusių su neefektyvumu, administravimo sąnaudomis ir pan., bendros pajamos dėl tokio pervedimo vis vien nepadidėtų. Kadangi, per biudžetą perskirstant lėšas, susiduriama ir su neefektyvumu, ir su administravimo sąnaudomis, akivaizdu, kad perskirstymas gali tik sumažinti žmonių pajamas, o ne jas padidinti.
Energijos apmokestinimas prieštarauja labai svarbiam energijos prieinamumo tikslui
Reikia atkreipti dėmesį, kad be energijos vartojimo efektyvumo tikslo, ES energetikos politikoje taip pat svarbus yra ir energijos prieinamumo tikslas. Energijos prieinamumas įvardijamas kaip vienas svarbiausių ES 3-čiojo energetikos politikos paketo tikslų. ES energetikos politikos strategija „Energy 2020: A Strategy for Competitive, Sustainable and Secure Energy“ taip pat akcentuoja energijos prieinamumo svarbą.
Žiūrint iš piliečių (t.y. vartotojų) perspektyvos, yra svarbiau, kad žmonėms energija būtų prieinama ir įperkama, negu tai, kiek efektyviai energija yra vartojama. Todėl energijos apmokestinimas tiesiogiai kertasi su energijos prieinamumo principu ir piliečių interesais.
Energijos apmokestinimo didinimas augančių energijos kainų kontekste tik padidina aukštų energijos kainų neigiamą poveikį
Per pastarąjį dešimtmetį energijos kainos pasaulyje (ir ES) augo ir yra aukštos. Direktyva mokesčius energijai didina tuo pat metu, kai pasaulyje sparčiai auga energijos kainos. Tokie veiksmai ignoruoja sunkumus ir problemas, su kuriomis susiduria ES vartotojai ir pramonė, nepadeda energijos vartotojams įveikti šių sunkumų.
Energijos kainų augimas savaime didina energijos apmokestinimą
Augant energijos kainoms, kartu didėja ir mokesčių surinkimas iš ad valorem tipo mokesčių (pvz., PVM). Vien dėl energijos kainos augimo, absoliučiu dydžiu auga ir mokesčių našta energijos vienetui. Tačiau ad valorem tipo mokestis (PVM) į tai neatsižvelgia ir nėra koreguojamas. Turint galvoje vartotojų pajamų praradimus dėl mokestinės naštos ir išaugusį aukštų energijos kainų neigiamą poveikį, Direktyva be kita ko turėtų atsižvelgti į šią savaime didėjančios mokestinės naštos problemą. Tačiau Direktyva nesiūlo pakeitimų šia kryptimi.
Energijos apmokestinimas mažina ES konkurencingumą
Didesnės energijos kainos ilgalaikėje perspektyvoje atsispindi beveik visų produktų kainoje. Toks veiksmas mažina ES produkcijos konkurencingumą vidaus ir užsienio rinkoje. Vidaus rinkoje šį efektą populiaru bandyti koreguoti naudojant muitų tarifus, nors tai sukelia dar daugiau neigiamų pasekmių. Be to, tokiais veiksmais (t.y. muitais) yra neįmanoma padidinti ES konkurencingumo užsienio rinkose. Aukštos energijos kainos pačios savaime mažina ES konkurencingumą; dar aukštesnės energijos kainos dėl ES savanoriškai įsivestų mokesčių dar labiau mažina ES konkurencingumą. Todėl ES taikomas aukštas energijos apmokestinimas yra įvairiapusę žalą sukelianti ekonominės politikos priemonė, kurios egzistavimas yra nepateisinamas.
Mokesčiai yra netinkama energijos efektyvumo didinimo priemonė
Kainos didėjimas gali skatinti efektyviau naudoti energiją, tačiau energijos kainų didėjimo neigiamos pasekmės nustelbia šį efektą
Išaugusios energijos kainos iš tikro skatina energiją naudoti efektyviau. Tačiau šis pamatinis paklausos dėsnis nepateisina energijos apmokestinimo, siekiant padidinti energijos naudojimo efektyvumą.
Padidėjus energijos kainai, žmonės yra priversti skirti papildomus resursus išaugusioms energijos išlaidoms padengti. Tai reiškia, kad didesnės energijos kainos gali ne tiek sumažinti energijos vartojimą, kiek priversti skirti lėšas iš kitų veiklų, išaugusioms energijos išlaidoms padengti. Tai yra ypač tikėtina, jei laikysime, kad energijos produktų paklausa yra neelastinga kainos požiūriu, o kitų produktų paklausa yra elastinga pajamų (biudžeto) požiūriu (pvz., didesnės energijos kainos sumažina išlaidas vartojimo prekėms, pvz. rūbams). Tokiu būdu energijos kainų didinimas turi tiesioginį didelį neigiamą poveikį visam ūkiui, nes vartotojams lieka mažiau lėšų išlaidoms.
Didesnio energijos efektyvumo tikslas neturi siekti mažesnio energijos suvartojimo
Pabrėžtina, kad ES energijos tikslai pagal „20-20-20 Strategiją“ nėra galutinis energijos suvartojimo sumažėjimas. Siekis padidinti energijos vartojimo efektyvumą 20 proc. nereiškia, kad ES turi siekti sumažinti energijos suvartojimą 20 proc. Energijos suvartojimo augimas yra tiesiogiai susijęs su gyvenimo lygio augimu. Energijos suvartojimo mažinimas, apmokestinant ar kitaip ribojant energijos naudojimą, tiesiogiai mažina gyventojų pajamas ir gyvenimo kokybę.
Būtent todėl, aukšti ir labai aukšti mokesčių tarifai energijai negali būti pateisinami argumentu, kad reikia sumažinti energijos vartojimą. Energijos vartojimo sumažėjimas, nemažinant gyvenimo kokybės, yra pasiekiamas per technologinį progresą, o ne sudarant kliūtis vartoti energiją.
Dėl siūlomų minimalių mokesčių tarifų energijai
Direktyva siūlo svarbius pakeitimus energijos apmokestinimo srityje. Minimalieji energijos apmokestinimo dydžiai išlieka, tačiau yra išskiriami į bendrąjį energijos apmokestinimą ir su CO2 emisijomis susijusį apmokestinimą. Bendrasis energijos apmokestinamas taikomas ne kuro vienetui, o iš kuro gaunamam energijos vienetui. Tačiau visų svarbiausia – energijos (ir kuro) apmokestinimas ilgalaikėje perspektyvoje didėja.
Minimalieji mokesčių dydžiai yra per aukšti, neatsižvelgia į skirtingą ES šalių-narių turtingumo lygį
Minimalių mokesčių nustatymas neatsižvelgia į tai, kad ES šalys yra nevienodai turtingos. Minimalus (vienodas) kuro apmokestinimas reiškia, kad neturtingesnių šalių gyventojams mokesčio našta yra santykinai didesnė nei turtingesnių šalių gyventojams.
Tai, kad atviros prekybos sąlygomis kuro pardavimo kaina (nesant mokesčių) turtingose ir neturtingose šalyse, greičiausiai, irgi būtų panaši, nėra pateisinimas vienodiems minimaliems akcizo mokesčiams kurui. Mokesčiai, būdami bendros ekonominės politikos dalimi, neturėtų bloginti žmonių ekonominės padėties, ar dar daugiau – sukurti didesnę mokesčių naštą skurdesniems visuomenės nariams.
Dėl bendrojo energijos suvartojimo apmokestinimo
Kaip jau minėta, Direktyva siūlo apmokestinti kurą priklausomai nuo jo išskiriamo energijos kiekio. Kitaip tariant, yra pereinama nuo kuro apmokestinimo link energijos apmokestinimo. Būtent į atskiras dalis atskyrus apmokestinimą, susijusį su CO2 emisijomis ir bendrąjį energijos apmokestinimą, bendrojo energijos mokesčio negalima pagrįsti kuro vartojimu keliama žala. Tampa akivaizdu, kad energija yra tiesiog apmokestinama, taip didinant jos kainą ir surenkant daugiau lėšų iš mokesčių.
Energija yra ypač svarbi gyventojams ir verslui. Energijos vartojimas yra viena iš ekonominės gerovės išraiškų. Būtent atskiras energijos vartojimo apmokestinimas yra tiesioginis žmonių pajamų ir gyvenimo kokybės mažinimas.
Dėl skirtingo bendrojo energijos suvartojimo apmokestinimo, taikomo kelių transporto degalams ir kitų įrenginių kurui
Pagal Direktyvos I priedą, tas pats kuras gali būti apmokestinamas skirtingu tarifu vien todėl, kad jis gali būti naudojamas skirtingais tikslais. Pvz., jei žibalas vartojamas kelių transporto priemonių variklių kurui, jis nuo 2013 m. apmokestinamas 1,5 EUR/GJ; jei krosnių kurui ar direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje išvardintoms veikloms – 0,15 EUR/GJ.
Palikta galimybė taikyti mažesnį mokesčio tarifą yra vertintina teigiamai. Tuo pat metu tai iliustruoja, kiek daug ir nepagrįstai yra apmokestinimas transporto priemonių kuras. Transporto priemonių varikliai ir kitų prietaisų varikliai iš sunaudoto identiško kuro kiekio išmeta labai panašų teršalų kiekį (be to, dalis teršalų apmokestinama per CO2 mokestį). Vienintelis skirtumas tarp variklio kelių transporto priemonėje ir kitame įrenginyje belieka tai, kad kelių transporto priemonės naudojasi keliais (ir kita panašia viešąja transporto infrastruktūra). Abejotina, kad tokius didelius tarifo dydžius, taikomus transporto priemonių degalams, galima pagrįsti infrastruktūros išlaikymo išlaidomis. Tokiu būdu šia direktyva Komisija siūlo ir toliau taikyti nepagrįstai aukštus ir diskriminacinius tarifus kelių transporto priemonių naudotojams.
Dėl energijai taikomų mokesčių tarifų sulyginimo
Direktyvos dokumentai pastebi, kad bendrojo mokesčio už energiją vartojimą suvienodinimas yra būtinas tam, kad būtų sulygintas skirtingų rūšių energijos apmokestinimas. Tačiau sulyginimas atliekamas padidinant mažiausiai apmokestinamo kuro rūšims taikomą tarifą iki labiausiai apmokestinamos kuro rūšies (benzino) tarifo lygio. Tokiu būdu Direktyvos priede numatytas mokesčių sulyginimas iš tikro yra ne tik sulyginimas, bet ir mokesčių kurui padidinimas.
Norime atkreipti dėmesį, kad, jei mokesčių sulyginimas iš tikro yra esminis Direktyvos tikslas, mokesčius galima sulyginti taikant mažiausią galiojantį tarifą (ar bent didžiausio ir mažiausio tarifo vidurkį). Tai, kad mokesčių tarifai didinami iki aukščiausio galiojančio tarifo, duoda pagrindo manyti, kad ne mokesčių tarifų sulyginimas, o mokesčių energijai padidinimas yra pagrindinis Direktyvos tikslas.
Dėl mokesčio susijusio su CO2 ir bendrojo energijos apmokestinimo atskyrimo
Direktyvos siūlymas atskirti mokestį už CO2 emisijas ir bendrąjį energijos apmokestinimą iš esmės yra teigiamas žingsnis, nes įveda daugiau aiškumo. Tačiau tai, kad abu šie mokesčiai apskritai didina energijos apmokestinimą, neabejotinai yra neigiamas pokytis. Dar daugiau, padidintas kuro apmokestinimas turi nepalyginamai didesnį neigiamą poveikį, nei padidėjęs aiškumas, kaip apskaičiuojamas mokestis kurui.
Dėl kuro apmokestinimo, susijusio su CO2
Direktyva siūlo nustatyti 20 EUR/t CO2 mokestį kurui (Direktyvos I priedas) nepriklausomai nuo to, kokiais tikslais kuras yra vartojamas. Nėra duomenų, ar šis mokestis nėra per aukštas, nes vienintelis objektyvus ir pamatuojamas rodiklis yra už šį mokestį surenkamos pajamos. Tačiau net ir surinktos pajamos negali parodyti mokesčio dydžio tinkamumo. Tai reiškia, kad tiek pats CO2 apmokestinimas, tiek CO2 tarifo dydis yra nulemtas politinių sprendimų.
Išvada
Siūlomi pakeitimai neįvertina esminio fakto, kad Direktyva siūlo didinti mokesčius energijai tuo metu, kai pasaulyje energijos kainos yra aukštos ir augančios. Aukštos energijos kainos jau dabar skatina vartoti mažiau energijos ir atitinkamai išmesti mažiau CO2. Padidintas energijos apmokestinimas didina aukštų energijos kainų naštą buitiniams ir pramoniniams vartotojams, mažina prekių ir paslaugų vartojimą. Tinkamas ES politikos žingsnis turėtų būti ne mokesčių energijai didinimas, o jų mažinimas. Tai vartotojams padėtų pakelti didėjančių išlaidų naštą, o ES pramonei – atgauti ir padidinti konkurencingumą.
