Daugėja verslininkų, kuriuos nuolat lydi kaltės ir metafizinės skolos prieš visuomenę jausmas. Netrūksta intelektualų, šį jausmą paskatinančių ir nepraleidžiančių progos apkaltinti verslą rūpinimusi tik pelnu. Šūkis „verslas turi būti socialiai atsakingas“ įgavo didžiulį pagreitį ir atsirado Jungtinių Tautų, Europos Komisijos, valstybių ir net bažnyčios darbotvarkėje. Verslo socialinė atsakomybė reiškiasi bendradarbiavimu su socialiniais partneriais – bendruomenėmis, profsąjungomis, aktyvistais, gamtosaugos problemų sprendimu, „padoraus“ atlyginimo mokėjimu, uždirbto pelno pasidalijimu.
Dalis verslininkų ir be socialinės atsakomybės šūkių savo pelną naudoja labdaringai, dalis naujais šūkiais naudojasi rinkodaros sumetimais, o dalis tiesiog atsiperka, socialinės atsakomybės reikalautojams sumokėdami kaip turto prievartautojams. Taip socialinės atsakomybės vajus nuvertina tikrą filantropiją (kai duodama ne dėl spaudimo, o dėl to, kad norima padaryti gerus darbus), mažina verslo efektyvumą. Verslas dažnai nebeišlaiko nustatyto standarto ir yra stumiamas pažeisti ne tik socialinės atsakomybės, bet tiesiog sąžiningumo reikalavimus. Pavyzdys – vieno iš socialinės atsakomybės etalonu laikyto „Enron“ istorija. Tai kuria prielaidas į verslo, kuris pats nesugeba išlikti „pakankamai“ socialiai atsakingu, areną įžengti valdžiai.
Manymas, jog sąžiningas pelno siekimas nėra pakankamas tarnavimas visuomenei, atskleidžia ekonominį mažaraštiškumą. Juk uždirbtas pelnas – tai ne kažkas „paimta“ iš visuomenės, o jai „duota“. Jis rodo, kad verslininko produktas yra patrauklus pirkėjui, kitaip tariant, kad investicijos panaudotos būtiniems visuomenės poreikiams tenkinti. Kaina ir pelnas – vienintelis orientyras, leidžiantis išteklius nukreipti ne bet kokioms, o svarbiausioms visuomenės reikmėms tenkinti. Taip verslo socialinė atsakomybė neleidžia verslininkui toliau tarnauti visuomenei, o verčia jį tarnauti tam tikriems interesams. Ekonomine prasme vadinamoji socialinė atsakomybė – tai neproduktyvios sąnaudos arba verslininkams primesto vartojimo išlaidos. Rezultatas – sumažėja ir pabrangsta kapitalas, o darbas – pinga dėl mažesnio produktyvumo ir didesnių sąnaudų brangesniam kapitalui įsigyti.
Kaip teigia Nobelio premijos laureatas Miltonas Fridmanas, „turbūt jokia kita nuostata taip nesugriautų laisvosios visuomenės pamatų, kaip korporacijų pareigūnų įsipareigojimas vykdyti kitokias socialines priedermes nei uždirbti kuo daugiau pinigų savo akcininkams. Tai yra iš esmės ardomoji nuostata. Jei verslininkai turi kitokių socialinių pareigų nei pareigą didinti savo akcininkų pelną, tai kaip jie gali žinoti, kokios tos pareigos?“.
Deja, verslo socialinė atsakomybė įgauna pagreitį. Už ją kalba verslo asociacijos, įmonės tvirtina socialinės atsakomybės deklaracijas, remia socialinę atsakomybę liudijančius projektus. Visuomenės aktyvistai, natūralu, kelia vis naujus reikalavimus. Kadangi socialiai atsakingu poelgiu laikomas atsižvelgimas į visuomenės lūkesčius, visuomenės balso reiškėjų netrūksta. Šiandien Lietuvoje tai labiausiai reiškiasi kovotojų prieš pokyčius pavidalu: prieš gamyklas vietoje dirvonų, prieš naujus gyvenamuosius namus, prieš kėsinimąsi į sovietinį „Lietuvos“ kino teatro monstrą. Pelno siekiantys verslininkai laikomi antivisuomeniškais gobšuoliais, o įvairūs aktyvistai be skrupulų sau klijuoja visos visuomenės balso etiketę. Ne paslaptis, kam pataikauti linkę rinkėjų balsus medžiojantys politikai.
Tariami visuomenės poreikiai sužinomi žmonėms rėkaujant gatvėje ir reikalaujant, kad kiti su jų pinigais elgtųsi taip, kaip patinka didžiausiam rėksniui. Tikrieji visuomenės poreikiai sužinomi oriai leidžiant savo uždirbtus pinigus. Verslo socialinė atsakomybė – išradimas, gerovę ne kuriantis, o vartojantis, visuomenę ne stiprinantis, o ardantis. Adamas Smitas gal ir perlenkė lazdą sakydamas, kad negirdėjo, “kad ką nors gera būtų padarę tie, kurie vaizduojasi dirbą bendram labui”, bet jis neabejotinai teisus dėl to, jog laisvos rinkos sąlygomis savanaudiškumas duoda daugiausiai naudos visuomenei.
