Ž. Šilėnas: Kodėl aš su Kasparovu, o ne su Kasparu

Praėjusią savaitę skelbėme Gario Kasparovo kritiškas mintis apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino politiką ir Vakarų reakciją į ją. Šis straipsnis paskatino Kasparą Pocių ginčytis bei ginti Kasparovo kritikuojamą Hugo Chavezą. Dabar siūlome į diskusiją įsitraukusio Lietuvos laisvosios rinkos instituto eksperto Žilvino Šilėno mintis. [Bernardinai.lt]

 

 

Ironiška ir tai, kad daugelis aršių JAV kritikų šiapus Atlanto, kurie kritikuoja JAV hegemoniją, naudojasi tos pačios amerikietiškosios „Naujosios kairės“ idėjomis. Būti antiamerikiečiu yra madinga, taip pat kaip suplėšyti džinsai, motociklai ir kiti kadaise paplitę maištavimo aksesuarai. Tik vadovaujantis logika „JAV priešas = mano draugas”, Venesuela, Kuba, Baltarusija ir Iranas tampa „gėrio ašimi“. Reikėtų pridurti, kad į Chavezo kelionės planus buvo įtrauktas ir dar vienas gėrio ir gerovės bastionas – Šiaurės Korėja.

 

JAV kritikų dažnai cituojamos amerikietiškosios „Naujosios kairės“ su Naom Chomsky, Michael Motore etc. buvimas būtent ir parodo skirtumą tarp to, kas yra gėris ir blogis, kur veikia demokratinė sistema, o kur ji tik imituojama. Irane Chomskis ir Moore tabaluotų pakarti ant statybinio krano, o Rusijoje siūtų pirštines Sibire. Venesueloje opozicijos „kapitalizmo ruporai“ – tai milijonai Venesuelos gyventojų, kurie dalyvavo 2002 metų streikuose prieš Chavezo valdžią ir kuriuos puldinėjo ginkluoti Chavezo sekėjai. Teigti, kad Chavezas kuria gėrį, yra tas pat, kas džiaugtis Lietuvos pokario kolektyvizacijos laimėjimais.

 

Teiginiai, kad kapitalistiniame pasaulyje vadovaujamasi „pinigais“, o socialistiniame vadovaujamasi „idealais“, yra paprasčiausi paistalai. Ne vienas lietuvis turi asmeninės patirties apie tai, kiek idealizmo buvo SSSR laikais. Taip, daug kas (tačiau ne viskas) perkama ir parduodama; tačiau tai yra tiek kapitalistinės, tiek egzistavusios „komunistinės“ santvarkos bruožas. Kitaip tariant – žmonių bruožas. Skirtumas tik tas, kad kapitalizme perkama viešai, o komunizme – iš po prekystalio arba „per blatą“.

 

JAV kompanijos nebuvo nacionalizavusios ar kitaip atėmusios naftos iš Venesuelos. Jos Venesueloje atliko kapitalo investicijas, be kurių naftos pramonė Venesueloje apskritai neegzistuotų. Chavezas neseniai pats de facto nacionalizavo naftos kompanijas, o jo pavyzdžiu pasekė ir Chavezo mokiniu vadinamas Evo Moralesas, neseniai išrinktas Bolivijos prezidentas. Chavezas valdo jau aštuonerius metus, tačiau savo šalies naftos išteklius ėmė „ginti“ tik tada, kai pakilo naftos kainos; kol nafta kainavo $10/bar ir pats naftos verslo pelningumas buvo smarkiai sumažėjęs, tol JAV naikintuvų „girdymas“ Venesuelos nafta Bolivaro pasekėjui – Chavezui – netrukdė.

 

Chavezizmo ar „gėrio ašies“ plitimas Pietų Amerikoje būtų reiškinys, turintis begalę neigiamų padarinių žmonėms, nes darosi aišku, kokios valstybės viziją brandina Chavezas. Apsilankęs Baltarusijoje, jis džiaugėsi, pamatęs „brandų socializmą“, kurį esą bando kurti ir Venesueloje. Tik atrodo, kad Chavezo planams plėsti įtaką nelabai seksis, nes niekam nepatinka „regiono lyderiai“, kurių pagrindinis koziris – manipuliavimas energetiniais ištekliais, naikintuvais ir kišimusi į kitų šalių reikalus. Pvz., Alanas Garcia laimėjo rinkimus Peru su šūkiu „Chavezai, lauk iš Peru!“. Reikėtų pridurti ir tai, kad Alanas Garcia apibūdinamas kaip centro kairysis ir bent jau pagal socializmo vertybes turėtų būti artimesnis Chavezui nei Chavezo remtas nacionalistas Ollanta Humala.

 

Kas jau kas, bet europiečiai turėtų neužmiršti, kokių „gėrio ašių“ sukuria save sureikšminantys ir karines uniformas dėvintys lyderiai.