Ž. Šilėnas: Globalizacija ir Lietuva

Ekonominės globalizacijos priešininkus galima suskirstyti į dvi grupes. Vieni globalizacijai priešinasi todėl, kad, jų nuomone, globalizacija  išnaudoja mažiau išsivysčiusių šalių gyventojus. Kitiems globalizacija asocijuojasi su pigiomis kiniškomis prekėmis, kurios, jų nuomone, žlugdo vietinius gamintojus.

 

Sweatshop‘ai ir humanizmas

 

Vakarų antiglobalistai kaltina globalizaciją išnaudojimu. Nuotraukos, iliustruojančios prastas darbo sąlygas sweatshop‘uose[1], darbo užmokesčio mažiau išsivysčiusiose šalyse (MIŠ) palyginimas su Vakarų Europos ar JAV atlyginimais daro didelį įspūdį nemažai daliai žmonių. Iš tikrųjų kyla klausimas, ar normalu, kad žmogus uždirba vieną dolerį per dieną?

 

Tačiau šis argumentas turi keletą svarbių trūkumų. Pirma, lyginti atlyginimus sweatshop‘ų MIŠ ir Vakarų valstybėse yra nei teisinga, nei tikslinga, nes atlyginimų lygis MIŠ ir Vakaruose dramatiškai skiriasi daugumoje profesijų. Antra, verčiant MIŠ atlyginimą į eurus ar JAV dolerius ir naudojant oficialų valiutų kursą, atlyginimas atrodo dar mažesnis nei yra iš tikrųjų, nes nėra atsižvelgiama į tai, kad dauguma kasdienio naudojimo prekių yra nepalyginamai pigesnės nei Vakarų šalyse.

 

Be to, jei doleris per dieną ir yra globalizacijos pasekmė, tai tik teigiama pasekmė. Nes vienas doleris per dieną yra, ko gero, keletą kartų daugiau nei bet koks kitas tam žmogui prieinamas atlygis, nes kitu atveju sweatshop‘uospaprasčiausiai niekas nedirbtų. Nors mūsų akimis atlyginimai ir darbo sąlygos ten yra baisios, tačiau tos šalies kontekste toks darbas daugeliui yra geriausias įmanomas pragyvenimo šaltinis.

 

Be abejo, užjausti tuos, kam sekasi prasčiau nei mums, yra natūralu ir žmogiška, tačiau mūsų užuojauta jie sotūs tikrai nebus. Reikia pripažinti, kad būtent ekonominė globalizacija padėjo sumažinti skurdą pasaulyje: žmonių, gyvenančių žemiau ekstremalios skurdo ribos, t.y. mažiau nei už vieną JAV dolerį (perkamosios galios metodu), nuo 1980 m. sumažėjo 200 mln., nors žemės gyventojų skaičius išaugo 1,8 mlrd. Jei atsiminsime, kad tame periode daugiausia gyventojų pagausėjo mažiau išsivysčiusiose šalyse, ši statistika yra dar iškalbingesnė.

 

Kinijos drakonas

 

Daugeliui Kinija asocijuojasi su mažais atlyginimais, dar mažesniais produktų gamybos kaštais ir labai daug gyventojų. Paplitusi nuomonė, kad su Kinija neįmanoma konkuruoti ir kad ilgainiui ši šalis „susiurbs“ vos ne visas darbo vietas, sužlugdys vietinę pramonę, nuskurdins Vakarų šalių gyventojus.

 

Pigi Kinijos produkcija konkuruoja su vietiniais gamintojais galutinių produktų rinkoje, tačiau čia dėl mažesnės kainos laimi vartotojai. Be to, tiekdama pigius komponentus kompanijoms Vakaruose, ta pati pigi Kinijos produkcija padeda sumažinti vietinės produkcijos kaštus ir padaro Vakarų prekes labiau konkurencingomis. Galiausiai visur plačiai akcentuojamas dempingas tesudaro vos 0,4 proc. ES prekybos.

 

Ekonomikos dėsniai veikia visose šalyse, nepriklausomai nuo jų dydžio. Tad didėjant darbuotojų produktyvumui ir darbuotojų paklausai darbo jėgos kaina augs ir Kinijoje. Be to, kad ir kaip neįtikėtinai skambėtų, pačioje Kinijoje jau pradedamas jausti darbo jėgos trūkumas, ypač vadovaujančiame sektoriuje. Pasak The Economist, vidutinio lygio vadybininkas užsienio kapitalo firmoje uždirba 27-32 tūkst. JAV dolerių, o vyriausieji vadybininkai – 80-90 tūkst. JAV dolerių. Besivystydama Pietų Korėja transformavosi iš žemų atlyginimų šalies į pakankamai aukštų atlyginimų šalį, tad tokios pat tendencijos turėtų pasireikšti ir Kinijoje.

 

Lietuvos lūšis

 

„Lūšimis“, o ne „tigrais“ Centrinės ir Rytų Europos ekonomikas The Economist pakrikštijo šiais metais. Žurnalo teigimu, eksportas iš Centrinės ir Rytų Europos naujųjų ES narių į industrines šalis augo greičiau nei iš bet kurios Azijos šalies, išskyrus Kiniją. Pagrindinėmis pokomunistinių ES narių problemomis įvardijamos mažos išlaidos tyrimams ir naujosioms technologijoms bei žemas (palyginti su konkurentais Azijoje) „draugiškumas verslui“.

 

Todėl Lietuvai, kaip mažai šaliai, tarptautinė prekyba ir eksporto rinkos yra būtinos; jau dabar Lietuva eksportuoja apie pusę savo pramonės produkcijos. Turint galvoje, kad senojoje ES protekcionizmo ir ekonominio nacionalizmo nuotaikos populiaresnės nei Lietuvoje, Lietuvai, remiant tarptautinės prekybos suvaržymo priemones, reikėtų atsiminti, kad ES protekcionistai yra nusistatę ne prieš konkurenciją iš Kinijos, bet apskritai prieš konkurenciją iš užsienio.

 

Be to, pasaulio mastu Lietuva nėra nei pigios darbo jėgos, nei aukštųjų technologijų šalis, todėl norint sėkmingai konkuruoti reikia išnaudoti pagrindinius privalumus: santykinai gerą nuosavybės teisių gynimą (palyginti su Kinija), lankstumą, artumą prie ES rinkų ir santykinai pigesnę (palyginti su ES lygiu) darbo jėgą. Šioje srityje, reikia pripažinti, įvairūs reguliavimai ir suvaržymai, kaip antai dabar aktualus darbo laiko ribojimas, tikrai neprideda Lietuvos įmonėms lankstumo ir galimybės operatyviai reaguoti į pokyčius.

 


[1] Sweatshop (angl.) – terminas naudojamas apibūdinti dažniausiai užsienio kapitalo įmonę (dažniausiai tekstilės ar avalynės), kuri, Vakarų standartais, pasižymi blogomis darbo sąlygomis ir mažu atlyginimu.