G. Kadziauskas: Neatiduokim paveldo saugoti tik valdžiai

Efektyvus materialių ir nematerialių gėrybių gausinimas, saugojimas ir kaupimas yra ekonominės gerovės laidas. Visuomenėse su efektyvia nuosavybės apsauga stebimas ekonominis augimas, kultūros vertybių kūrimas ir saugojimas. Išsaugoti paveldą svarbu ne tik tam, kad pažintume, kaip mūsų protėviai matė pasaulį ir plėstume savo supratimą šiandien. Paveldo išsaugojimas naudingas tam, kad grąžintų į „protą“ trumpalaikį įsivaizdavimą, kad šiandieniniai atradimai, manijos ar mados yra tikrai „naujos“, visa apimančios, amžinai išliksiančios ir nekintamos.

 

Šešiolikos nevyriausybinių organizacijų sprendimas jungtis į Alternatyvią paveldo apsaugos komisiją ir prižiūrėti valstybės institucijų veiklą pripažįstant ir tvarkant paveldą yra tikrai efektyvus pilietinės visuomenės veiksmas. Koalicija užėmė tvirtą poziciją, kad pirmiausia būtina laikytis bent jau esamų įstatymų ir ji efektyviai išnaudoja visuomenės susirūpinimą dėl iškilių paveldo objektų naikinimo. Diskusijos dėl asmenybių svarbos, tik pademonstruoja, kad trūksta aiškumo politikos prielaidose, todėl prasminga diskutuoti apie pačios paveldo apsaugos politikos priemones. Pagrindinės pastabos reikėtų išsakyti dėl apsaugos būdo – paimti valstybės globon, suskaičiuoti, įregistruoti ir suvaržyti tokių objektų kaitą.

 

Suprantant paveldosaugos svarbą, akivaizdu, kad pavojinga ją atiduoti į nekontroliuojamos valdžios rankas. Nevyriausybinių organizacijų protestas tą ir pabrėžia – valdžia negali ir nenori kompetentingai ir skirdama pakankamai lėšų vykdyti tai, ką užsibrėžusi, o paveldo vertybės atiduotos į jos rankas nėra saugiame užutėkyje. Istorijoje pakanka pavyzdžių, senų ir naujų, kad valstybės pačios yra paveldo naikintojos: pradedant sovietiniais gatvių tiesinimo ir centrų performavimo projektais, baigiant šiandieniniais Valdovų rūmų muliažais ir pritarimą gaunančiais tramvajaus, metro ar bet kokio kito transporto projektais. Sovietinių sporto rūmų pripažinimas paveldo objektu, dalies visuomenės nuomone diskredituoja paties paveldo sąvoką. Tikrai nereikia priminti, kad didieji paveldo naikinimo šou karų ir okupacijų metu, buvo valstybių rankomis atliekami demoralizavimo, skurdinimo, galios demonstravimo ir bauginimo aktai.

 

Pirminis klausimas sisteminei apsaugai yra ką reikia saugoti? Todėl anekdotinėje situacijoje medžiotojo klausimas aplinkosaugos inspektoriui, ką daryti, kai medžiotojas mato, kad vienas į Raudonąją knygą įrašytas gyvūnas vejasi, tuoj pagaus ir suės kitą į Raudonąją knygą įrašytą gyvūną, tampa nejuokingas palyginus jį su Valdovų rūmų statymo ir Šliosbergo namo nugriovimo ginču. Paveldosaugos aprėptis visada išliks diskusijų objektu, nuolat primenančiu apie save. Pagal apibrėžimą, nekilnojamas daiktas tampa valstybės saugomu paveldo objektu tada, kai jis įregistruojamas paveldo registre. Daikto, kaip paveldo vertę, sukuria jo įrašymas į registrą prieš tai nutarus autoritetingų ekspertų komisijai, kuri remiasi įstatyme ir poįstatyminiuose aktuose suformuluotais kriterijais. Autoritetingi ekspertai, o ne praktikantai, ir reikalingi tam, kad savo subjektyviai prityrusiu žvilgsniu įvertintų objektus, atskirų savybių ir jų derinio svarbą ir reikšmę. Ekspertinis vertinimas ir suponuoja, kad bus ekspertinis nesutarimas. Todėl nevyriausybininkų samdomi nepriklausomi ekspertai tikrai turės darbo ir pagrindo ginčams.

 

Žvelgiant analitiškai ir bandant atskleisti paveldo apsaugos aprėpties platumą, nėra pagrįstas ir amžiaus cenzo suteikimas, kada paveldo objektai tampa saugotini. Nuoseklu būtų įtvirtinti, jog ir šiandienos „vertingi“ meno kūriniai“ turi būti įrašomi į paveldo sąrašą, tam kad būtų apsaugoti ir nesunaikinti iki jų paskelbimo tikruoju paveldu dienos. Jeigu jie būtų įrašyti į apsaugos sąrašus anksčiau, tai jų daugiau ir išliktų, o juk to iš tiesų ir siekiama.

 

Būdas, kai paveldas yra saugomas valstybės, sukelia esminę savininko nebuvimo problemą su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Dažniausiai pasitaikančios yra nepriežiūra ir noras naudotis paveldu kitaip nei nurodyta apsaugos reglamentuose. Valstybinis savininkas norėtų ištirti, atstatyti ir naudoti, bet ne visada pajėgia. Privatus savininkas skundžiasi apribojimais, kurie padaro naudojimąsi praktiškai neįmanomu. Objekto įrašymas į paveldo registrą baigiasi rimtais apribojimais savininkui – pradedant apribojimu nekeisti pastato fasado, baigiant įpareigojimu nekeisti ar atstatyti reikšmingomis pripažintas detales – vidaus laiptai, turėklai, šildymo, vėdinimo sistemos, lubų aukštis ir pan. Lietuvos konstitucinė doktrina teigia, kad nuosavybės, kaip ir kitų žmogaus teisių apribojimas, turi būti aiškiai suformuluotas, proporcingas – nesuvaržantis labiau nei būtina ir tinkamas numatytiems visuotinai svarbiems tikslams pasiekti. Reikia pripažinti, kad esminis savininko teisių suvaržymas, gali faktiškai reikšti bet kokį naudojimą, kas prilygtų turto nusavinimui, už kurį turi būti teisingai atlyginama. Sistema, draudžianti lankstų paveldo naudojimą, tačiau leidžianti jį nugriauti, kai išsaugojimas tampa neįmanomas, tik skatina savininkus priartinti tą momentą, kai ekspertai pripažins pastato nu(si)dėvėjimą ir nepataisomumą. Tik todėl savininkai apleidžia, leidžia sudegti ar sugriūti paveldui.

 

Valstybė tapusi faktišku paveldo savininku, susiduria su savininkams būdinga išteklių trūkumo problema. Paveldo apsaugos politika egzistuoja greta kitų sričių, kurioms taip pat reikalingas finansavimas. Faktinis nepajėgumas išsaugoti viso paveldo, demonstruoja, kad pasirinktas būdas „pats nevalgo ir kitiems neduoda“, nėra efektyvus. Valstybės biudžetas nėra pajėgus ir neturėtų būti pajėgus užtikrinti tyrimus ir atstatymą visų registre esančių paveldo objektų. Tik prioritetiniai objektai turėtų pelnyti biudžetinę apsaugą, ištyrimą ir atstatymą.

 

Praplėtus kriterijus galima saugoti ir pusę Lietuvos pastatų. Nėra abejonės, kad bus saugomas pirmasis daugiaaukštis Vilniuje, pirmųjų daugiaaukščių ansamblis Šnipiškių rajone. Galiausiai saugosime ir monolitinius monstrus Lazdynuose ar Fabijoniškėse, kaip charakteringus laikotarpio atstovus.

 

Esamos paveldo apsaugos politika veikia žmonių motyvaciją kurti ir saugoti. Ir motyvacijos pokyčiai greta matomų paveldo neišsaugojimo tragedijų, yra svarbi, tačiau neakcentuojama politikos pasekmė. Nuoseklios paveldosaugos politikos paradoksas yra tas, kad ji galiausiai skatina nekurti nekilnojamojo turto objektų, kurie taptų registruotais ir valstybės saugomais. Tai tik užkrautų pareigų neperstatyti, išsaugoti ir kitaip nekeisti.

 

Jeigu paveldosauga būtų buvusi efektyvi praeityje, nebūtų sukurta dalis šiandien saugomų objektų. Varpinių bokštai keitė miesto vaizdą, dvarais padabintos ežerų pakrantės „įžūliai“ įsiterpė į kraštovaizdį, o gražiausios bažnyčios sukurtos permanentiškai keičiant senuosius maldos namus. Šio nereikėtų aiškinti, kaip raginimo griauti senuosius pastatus, viliantis, kad bus sukurti labiau nusipelnę apsaugos, tačiau pripažinti, kad šiandieninė paveldosauga XVII amžiuje nebūtų leidusi Vilniaus barokui tapti miesto veidu.

 

Valstybinė saugojimo sistema taip pat skatina privatininkus „nepamatyti“ paveldo ir net jį naikinti. Jei savininkas rekonstruodamas namą atranda detalę, kuri potencialiai galėtų būti registruotinas paveldo objektas, jis susiduria su rimta dilema: pranešti apie radinį ir prisiimti visą su tuo susijusią naštą (ilgai trunkančius tyrimus, apsaugos reglamentus ir k.t.) ar nuslėpti radinį ar net jį sunaikinti, taip išvengiant naštos. Nėra abejonės, kad radinių būtų daugiau jeigu savininkai „nebijotų“ rasti.

 

Reikia pripažinti, kad paveldosauga kainuoja ne tik tas tiesiogines lėšas, kurios skiriamos iš biudžeto institucijų veiklai, paveldosaugai ar privačių pastangų kompensavimui, tačiau ji prisideda ir prie kainų augimo dėl neišnaudotų galimybių. Būsto kainas Vilniuje augina ne tik miesto teritorijoje esanti žemės ūkio paskirties žemė, ne tik apribojimas statyti mažesnį gyvenamąjį namą vietoje daugiau būtų turinčio, bet ir dėl paveldosaugos atsirandantys apribojimai uždraudžiantys veiklą atskirose miesto teritorijose. Šio nereikėtų aiškinti, kaip raginimo užstatyti visus parkus ir rūmų teritorijas gyvenamaisiais namais, verčiau, tai bandymas parodyti, kad apribojimų statyti ir patenkinti vartotojų paklausą gausa, mažina galimybes išsaugoti tai, ką iš tiesų reikia išsaugoti. Pavyzdžiui, leidimas statyti namus „ant Neries“ ir kitų pakrančių, žemės paskirties panaikinimas aplink Vilnių, bendrojo plano sprendiniai paliekantys daugiau laisvės kuria kryptimi gali judėti urbanizacija, mažintų paskatas duoti kyšius paveldosaugos ekspertams, bandyti „paimti“ daugiau aukštų ar nepamatyti „paveldo“. Mažiau apribojimų kitose srityse, ženkliau prisidėtų prie tikrųjų paveldo objektų išsaugojimo.

 

Paveldosaugos problemos užkoduotos kelių subjektų teisių į vieną resursą sankirtoje. Nėra abejonės, kad absoliutaus sutarimo, ką saugoti tarp privataus ir viešo vertintojo nebus, taip, kaip jo neranda ir du valstybiniai ekspertai. Privatūs milijonai mokami už meno vertybes – paveikslus, dvarus ar kitus meno dirbinius, faktas, kad absoliuti dauguma dabartinio paveldo yra privačių asmenų už privačius pinigus sukurtos gėrybės. Tai rodo, kad privataus potencialo saugoti paveldą pakanka.