Valstybės finansai mūsuose valdomi pagal kažkokius magiškus dėsnius: šnekama viena, daroma kita, slepiamasi už tarsi sąmoningai supainiotų skaičių, valdžios išlaidų dydis tapatinamas su visuomenės gerovės augimu. Panašu, kad šią tradiciją dar labiau sustiprinti ruošiasi ir naujasis finansų ministras.
Dar 1998 metais Seimas priėmė rezoliuciją, kad valstybės biudžetas turi numatyti ne daugiau išlaidų nei gaunama pajamų. Netgi Konstitucijos pataisą buvo numatyta parengti šiai nuostatai įtvirtinti. Tačiau ar turime bent pataisos projektą, ar bent vienas biudžetas nuo to laiko buvo nedeficitinis? Ne. Beje, jei biudžetas būtų nedeficitinis bent nuo, tarkime, 2003 metų, šiandien valstybės skola būtų mažesnė dviem milijardais litų. Deja, ir šiandien planuojama, kad biudžetas be deficito bus kažkada. Šiuokart – nuo 2009 metų, t.y., kai jį tvirtins jau naujasis Seimas. Kitaip tariant, būsime taupūs, bet tik tada, kai tą taupumą reiks realizuoti kitiems, o kol kas – dar paišlaidaukime.
Naujai paskirtas finansų ministras gudriai suformulavo, kad netgi po dviejų metų nedeficitinis bus ne valstybės biudžetas, o visi valstybės finansai. Už šios magijos slepiasi ne kas kita kaip planai valstybei leisti daugiau nei surenkama mokesčiais. Pasislepiama už to, kad Sodra gauna daugiau pajamų, nei šiandien išleidžia pensijoms. Būtų gražu, jei nebūtų apmaudu. Juk visi ekspertai sutaria, kad tariamas Sodros perteklius šiuo metu per dešimtmetį pavirs į minusą, o pensijas gi reiks mokėti. Jei dabar perteklių pravalgysime, kažkuriai valdžiai teks „dovanėlė“ arba mažinti pensijas, arba didinti Sodros įmokas (kas, beje, net neaišku, ar padėtų). Tai rodo, kaip valdžia iš tikrųjų rūpinasi pensininkais ir būsimais pensininkais.
Vyriausybė atvirai deklaruoja, kad jos tikslas – padidinti perskirstymą. Kitaip tariant, kad vis didesnė žmonių uždirbtų pajamų dalis būtų paimama į valstybės ir savivaldybių biudžetus. Ši didesnio valdžios išlaidavimo programa nuosekliai ir vykdoma. Jei valstybės mokesčiais surenkamas pajamas, kurias tenka sunešti statistiniam Lietuvos piliečiui, paverstume dienomis ir išguldytume kalendoriuje, pamatytume simbolinę laisvės nuo mokesčių dieną. Šiemet ši diena išaušo gegužės 19 dieną. Dar pernai ji buvo aštuoniomis dienomis anksčiau, o užpernai – gegužės 5 dieną.
Turėtų būti tiesiog puiku, nes perskirstyti daugiau ir buvo žadėta. Tačiau klausimas kam išleistos šios lėšos, kas už tai pasiekta, akivaizdžiai paliktas nuošalėje. Tad dėsningai atrodo ir ciniški naujojo finansų ministro žodžiai, kad jis nemato, kokias valstybės išlaidas būtų galima sumažinti. Pasakyta taip, tarsi nebūtų išlaidų pro šalį, tarsi nebūtų kur sumažinti vienoje vietoje, kad galėtume koncentruotis ten, kur iš tiesų reikia. Nematymas kur sumažinti, pripažinkime, tai tiesiog nuomonės apie biudžeto politiką neturėjimas.
Beje, mažinti bendrų išlaidų niekas ir nesiūlo, net Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Šiandien, ekonominio augimo sąlygomis, užtenka bendrų išlaidų nedidinti arba didinti jas gerokai lėčiau ir tai jau būtų pasiekimas, leidžiantis neauginti prasiskolinimo, mažinti mokesčių naštą, finansuoti reikalingas sistemines reformas.
Pažiūrėkime paprastai: per pastaruosius penkerius metus valstybės biudžetas padvigubėjo. Ar tikrai dvigubai pagerėjo ir paslaugų, finansuojamų iš biudžeto apimtys? O gal atlyginimai ar kitos valstybės sąnaudos šioms paslaugoms patiekti pakilo dvigubai? Nebent atskirais atvejais. Užtat per penkerius metus penkiais tūkstančiais išaugo valstybės tarnautojų skaičius. Šiandien valdiškas finansavimas, lyg ir turintis spręsti žmonių problemas, panašus į kiauro maišo pildymą: pilti pilame, o kaip skyles užsiūti, nesirūpiname.
Ne be reikalo sakoma, kad keistis priverčia tik krizė. Šiandien Vyriausybė bet kokią problemą gali tariamai išspręsti ne efektyvumu, o papildomais finansais. Finansų valstybėje per penkis metus padvigubėjo. O kokios efektyvumą ir tikslingesnį mokesčių mokėtojų lėšų panaudojimą padidinančios reformos buvo realiai pradėtos per tą laiką? Šiek tiek (bet nepakankamai) sumažinti pajamų mokesčiai (kiti, beje, padidinti), ir šiek tiek (bet akivaizdžiai nepakankamai) pasistūmėta su pensijų reforma. Akivaizdu, kad norint spręsti šiandienos ir ateities problemas reikia daugiau. Na, bent jau kad finansų ministras pradėtų matyti kur galima efektyviau leisti valstybės lėšas ir kaip galima sumažinti mokesčius.
