Pradėti verslą Lietuvoje kainuoja pastangų ir nervų

Smulkiosios ir vidutinės įmonės Lietuvoje sudaro 99,4 procento. Jose įmonėse sukuriama didžioji dalis bendrojo vidaus produkto (BVP). Be to, minėta dalis nuolat auga. 2001 metais tokiose įmonėse buvo sukuriama 60 procentų, o jau 2004 metais – 70 procentų BVP. Taigi verslo sąlygų gerinimas smulkiosioms ir vidutinėms įmonėms reiškia jų gerinimą didžiajai daugumai šalies įmonių.

 

Verslo pradžia šiek tiek primena žvejybą. Eidamas žvejoti turi žūklės įgūdžių, meškerę, sliekų, gerų norų, tačiau to nepakanka, kad žuvys gerai kibtų. Imdamasis verslo turi pinigų, planų, įgūdžių, bet viso to taip pat neužtenka, kad verslas iš pat pradžių klostytųsi sėkmingai. Labai svarbi aplinka, kurioje ketini veikti. Žvejojant svarbu vandens telkinys ir oro sąlygos, o versle – visuma įstatymų, kurie reguliuoja valstybės ir verslo santykius. Apie tokius santykius „Verslo vartai“ šnekina Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertą Vytautą Kuokštį.

 

– Ar palanki verslo aplinka pradėti smulkųjį ir vidutinį verslą Lietuvoje?

 

– Pradėti verslą mūsų šalyje, užsienio ekspertų manymu, nėra lengva. Pagal tai, kiek reikia žmogui pastangų pradėti verslą – mūsų šalis tėra 48 vietoje.

Tačiau derėtų atkreipti dėmesį, kad pagal kai kuriuos rodiklius Lietuva užima daug geresnę poziciją. 2007-ųjų Pasaulio banko tyrime „Doing business“, kuriame yra vertinama reguliavimo našta verslui, Lietuva užėmė 16-ą vietą pasaulyje. Pagal šį tyrimą Lietuvoje geriausiai vertinama sutarčių įsigaliojimas (2 vieta), nuosavybės registravimo procedūros (7 vieta), tarptautinė prekyba (9 vieta).

Prasčiausiai vertinama sritis yra darbo santykiai – čia Lietuva yra tik 119-oje pozicijoje.

 

– Pagrindiniai verslo trukdžiai?

 

– Įmonių padėtį apsunkina biurokratinė, administracinė našta. Lietuvoje veikia 152 kontroliuojančios institucijos. Lietuvoje egzistuoja 330 leidimų (neskaičiuojant licencijų), reikalingų įvairioms veiklos rūšims pradėti ir plėtoti.

Be to, verslo sąlygas apsunkina įvairūs reikalavimai, jie ne visada yra reikalingi ir tikslingi. Iliustratyvus biurokratinės naštos pavyzdys yra kaimo turizmo sodybų reglamentavimas. Pagal naujus Kaimo turizmo sodybų reikalavimus neišduoti kaimo turizmo paslaugos pažymėjimo galima ir tada, jei pastatai nebus vienos iš nurodytų spalvų – tamsiai rudos, žalios, geltonos, pilkos arba natūralios medžio spalvos.

Darbo rinkos reguliavimas yra dar viena svarbesnių verslo aplinkos problemų. Lietuvos darbo kodekse numatyta, kad darbo savaitė negali būti ilgesnė nei 40 valandų, su viršvalandžiais – 48 darbo valandos. Tačiau viršvalandinis darbas paprastai yra draudžiamas (išskyrus įstatymais numatytas išimtis ir tuomet, jei taip susitariama kolektyvinėse sutartyse).

Daugelyje kitų Europos Sąjungos valstybių darbo laiko apsektai reguliuojami lanksčiau. Smulkiosioms ir vidutinėms įmonėms reikia lankstumo, siekiant prisitaikyti prie rinkos sąlygų. Įmonės arba nesilaiko formalių reguliavimo reikalavimų, arba jų laikosi ir patiria papildomas sąnaudas.

Kitas trukdis verslui – didelis darbo jėgos apmokestinimas. Lietuvoje taikomas 27 procentų gyventojų pajamų mokesčio tarifas yra didesnis nei daugelyje Rytų ir Centrinės Europos valstybių. Pavyzdžiui, Estijoje šis tarifas yra 22 procentai (2009 metais bus sumažintas iki 20), Latvijoje – 25 procentai, Slovakijoje – 19 procentų. Reikia prisiminti, kad Lietuvoje nėra socialinio draudimo įmokų „lubų“ – tai apsunkina didelės pridėtinės vertės darbo vietų kūrimą.

Verslo plėtros sąlygas apsunkina ir žemės rinka. Lietuvoje egzistuoja sudėtinga teritorijų planavimo tvarka. Savininko galimybės elgtis su sklypu smarkiai apribotos. Norėdamas keisti sklypo paskirtį, jis turi pereiti sudėtingas detaliojo planavimo procedūras. Dėl didelių biurokratinių trukdžių gauti leidimą naujoms statyboms dažnai užtrunka nuo pusės metų ir gerokai ilgiau.

 

– Kaip mūsų verslo aplinka atrodo lyginant ją su ES senbuvėmis?

 

– Palyginti su Europos Sąjungos senbuvėmis, Lietuvos verslo aplinka turi ir pranašumų, ir trūkumų. Pavyzdžiui, jau buvo minėta, kad daugelyje senųjų ES valstybių darbo santykiai reguliuojami lanksčiau nei Lietuvoje. Svarbu paminėti, kad Vakarų Europos valstybėse yra daug žemesnis korupcijos lygis, geresnis viešasis administravimas. Lietuvoje veikia verslui palankesnė mokestinė sistema. Mūsų šalyje mažas pelno mokesčio tarifas. Kitas privalumas – proporcinė gyventojų pajamų mokesčio sistema, kuri, palyginti su progresine sistema, yra paprastesnė, lemia mažesnes administravimo išlaidas, nediskriminuoja didesnės pridėtinės vertės darbo vietų kūrimo.

 

– Ar įstatymų raidos trendencija nuo 1995-ųjų (ar kitų metų) palanki smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrai?

 

– Pasaulio banko 2004 metų Lietuvos investicinio klimato įvertinimas atskleidžia, kad nuo 2000-ųjų iki 2004-ųjų verslo aplinka Lietuvoje pastebimai gerėjo. Pagal Pasaulio konkurencingumo indeksą Lietuva iš 50 pozicijos 2001 metais pakilo į 40 vietą 2003-iaisiais. Tiesa, nuo tada Lietuvos pozicija šiuose reitinguose negerėja.

 

– Kas ypač keistino įstatymų bazėje?

 

– Norint gerinti verslo sąlygas, derėtų darbo rinkos reguliavimą padaryti lankstesnį. Lietuvoje reikėtų numatyti Darbo kodekso pakeitimus, suteikiančius teisę darbuotojams patiems spręsti dėl savo darbo jėgos pasiūlos sąlygų, kurias apriboja dabartiniai įstatymai. Taip pat verslo aplinką pagerintų liberalizacijos, dereguliavimo reformos, rinkų atvėrimas konkurencijai.

Kitos potencialios verslo sąlygų gerinimo sritys – biurokratinės naštos, taip pat korupcijos mažinimas.

Mokestinės politikos srityje tikslinga būtų mažinti darbo jėgos apmokestinimą. Šalies įmonių konkurencingumui didelės įtakos turi darbo jėgos kvalifikacija ir kokybė. Šiuo metu aukštojo mokslo sistema yra pagrįsta kiekybės, o ne kokybės principu. Siekiant užtikrinti geresnes verslo sąlygas ir apskritai Lietuvos ilgalaikį konkurencingumą, reikia vykdyti aukštojo mokslo reformą.

 

– Kokia situacija kaimyninėse šalyse – Estijoje ir Latvijoje?

 

– Remiantis „Doing Business“ tyrimu, situacija Lietuvoje panaši, kaip ir kitose Baltijos šalyse. Šio tyrimo duomenimis, ir Latvijoje, ir Estijoje taip pat rimčiausia problema – nelanksti darbo rinka. Tiesą sakant, mūsų kaimynai šioje srityje užima net prastesnes pozicijas (Latvija yra 123, Estija – tik 151 vietoje).

Tačiau reikėtų prisiminti, kad darbo jėga Latvijoje ir Estijoje apmokestinama mažesniu tarifu. Be to, Estijoje įmonių pelnas apmokestinamas tik tada, kai yra išmokamas savininkams.

Estija pagal ekonominės laisvės rodiklius yra pažengusi toliau į priekį nei Latvija ar Lietuva. Pagal jau minėtą Ekonominės laisvės indeksą 2007 metais Estija yra 12 vietoje, Lietuva – 22, Latvija – 41 pozicijoje.