Rugsėjo 6 d. Šveicarijos nacionalinis bankas šokiravo pasaulį nustatydamas minimalų Šveicarijos franko kursą – 1,2 franko už eurą. Šveicarijos frankas rinkose nuo seno laikytas patikimu, vertę išlaikančiu popieriniu pinigu. Tad nenuostabu, kad euro ir dolerio žemyn kritimo lenktynių išvarginti investuotojai rinkosi Šveicarijos franką, siekdami turėti ir likvidų, ir tvirtą turtą. Franko paklausa kėlė jo kursą, euro zonos problemos smukdė eurą, tad franko kursas euro atžvilgiu pakilo nuo 1,6 frankų už eurą 2008 m. rugsėjį iki 1,1 franko 2011 m. rugpjūtį. Toks akivaizdus euro vertės praradimas, žinoma, darė gėdą ECB, tačiau šis dievagojasi, kad Šveicarijos centrinis bankas veikė „savo atsakomybe“.
Šveicarijos franko lubos reiškia, kad nuo šiol į kurso kilimą ŠNB reaguos spausdindamas frankus ir už juos pirkdamas užsienio valiutą (ar vertybinius popierius), kaip teigia banko valdybos pirmininkas Filipas Hildebrandas – „neribotais kiekiais“. Taip ne tik bus mažinamas franko kursas, bet ir nuvertės santaupos, kils infliacija. Šveicarijos nacionalinis bankas, kuriame, beje, 21,13% balso teisių priklauso privatiems asmenims, stato ant kortos savo reputaciją. Pasirinkus pinigų spaustuvės kelią vėl atvirsti į banką bus žymiai sunkiau. Pats banko pirmininkas supranta priimto sprendimo riziką ir teigia, kad „kaina gali būti labai aukšta“.
Vieni mokės kainą, kiti patirs naudą. Stiprėjantis frankas ir defliacijos galimybė nepatinka šalies eksportuotojams, kurių šioje šalyje tikrai gausu. „Kas antras frankas uždirbamas užsienyje“, savo pasiteisinamojoje kalboje sako banko vadovas, neslėpdamas, kad franko stiprėjimą stabdo būtent įsiteikdamas eksportuotojams. Šių pozicija aiški: lengviau paspausti centrinį banką, nei suspausti išlaidas, kas greičiausiai reikštų ir algų mažinimą. Kad algas valgys infliacija, tai bus rytoj. Iš esmės, defliacijos nenori būtent eksportuotojai, bet ne vartotojai. Jiems kainų mažėjimas – tik į naudą, nes už tai leidžia įsigyti daugiau gėrybių.
Fiksuotas kursas nėra absoliuti blogybė tuo atveju, jei silpna valiuta prisirišama prie tvirtos, prie inkaro, ir šiam kursui užtikrinti laikomos šimtaprocentinės atsargos. Lietuvos pavyzdys čia chrestomatinis. Tačiau Šveicarijos žingsnis – visai priešingas! Frankas, būdamas tvirta valiuta, pati galėjo būti inkaras eurui. Čia eurui vertėjo įsikibti franko, o ne atvirkščiai. Šveicarijos banko sprendimas paaiškinamas interesų grupių spaudimu ir parodo, kaip sudėtinga, beveik neįmanoma, leisti gerus pinigus sugadintų pinigų pasaulyje.
Šveicarijos frankas jau kitoks nei šveicariškas laikrodis, o pasaulyje investuotojams lieka vis mažiau saugių užuovėjų, kuriose jie galėtų apsaugoti savo turtą nuo nuvertėjimo. Iki krizės ir britų svaras sterlingų neblogai saugojo vertę, jei nuo arenos nueis Šveicarų frankas, aukso patrauklumas tik dar labiau augs. Tačiau yra ir optimistinė gaida. Popierinių pinigų pasaulyje nelikus nė vieno patikimo popierinio pinigo, labai išauga tikimybė, kad sulauksime milžiniškų permainų pinigų srityje. Valiutų karai alina, todėl bus ieškoma, kaip juos nutraukti. Geriausias sprendimas būtų atsiprašyti aukso.
