Ar gali patikėti, jog yra už komiksą mokančių tiek pat kiek už naują automobilį, prabangų namą ar neeilines atostogas?
Beje tą patį komiksą 1950-aisiais 9 metų berniukas įsigijo tik už 35 centus.
Akivaizdu, jog ši komiksų knygelė nėra eilinė. Joje pirmojoje pasirodo garsusis Supermenas. Tačiau ar ji tikrai verta tokios kainos? Juk tai tėra spalvotų paveiksliukų rinkinys. Be to senas. Manau, jog pasistengęs pirmąjį Supermeno komiksą galėtum peržiūrėti tiesiog internete.
Tačiau neabejoju, kad John‘as Dolmayan‘as 2010 m. įsigyjęs šį komiksą už 317 200 dolerių puikiai visą tai žinojo. Ir jo nuomone šis komiksas vertas kiekvieno sumokėto dolerio.
Kaip jau turbūt supratai šioje paskaitoje aiškinsimės subjektyvios vertės fenomeną – kodėl vieni žmonės moka milijonus už tai, kas kitiems atrodo neverta nei cento? Kas įtakoja daikto vertės ir kainos kitimą? Koks yra labai svarbus, tačiau ne visada pastebimas kainos kitimo veiksnys? Kodėl vienoje situacijoje buvęs menkavertis daiktas pasikeitus aplinkybėms tampa neįkainojamu? Taip pat išsiaiškinsime, kodėl ištroškusiam pirma stiklinė vandens yra reikšmingesnė už antrą, bei kodėl deimantai yra brangesni už vandenį ir ar visuomet?
Kas daiktui suteikia vertę?
Milijonas už vieną centą! Skamba neįtikėtinai? Tačiau tai kuo tikriausia tiesa. Visai neseniai vienas iš beisbolo komandos „Texas Rangers“ vadovų už vieną vieno cento monetą, kuri 1943 m. per klaidą buvo nukalta iš bronzos, o ne iš cinkuoto plieno, sumokėjo milijoną dolerių. Daugeliui tai atrodo neįtikėtinai daug, tačiau pačiam pirkėjui tai beveik perpus mažiau nei 2010 m. jo įsigytas bronzinis centas net už 1,7 milijono dolerių.
Pasaulyje yra galybė komiksų už daugeliui prieinamą kainą, taip pat galybė vieno cento monetų, kurios ir kainuoja vieną centą, gausybė laiškų, užrašų ir parašų, už kuriuos išvis niekas nemokėtų. Kaip tuomet nutinka taip, kad atsiranda 300 000 dolerių vertės komiksai, milijono verta vieno cento moneta ir kodėl už kai kuriuos laiškus, užrašus ir parašus žmonės yra pasirengę mokėti ne vieną tūkstantį?
Pereikime prie įprastesnės kasdienės situacijos. Ar tau yra nutikę taip, kad parduotuvėje tu ir kitas pirkėjas vienu metu bandėt iš lentynos paimti paskutinę prekę? Na, dar gali ją atiduoti kitam jeigu ji tau nėra taip labai šią minutę būtina arba jei numanai kuo galėtum ją pakeisti. Tačiau jei tai paskutinis kramtomos gumos pakelis, tu vėluoji į pirmą pasimatymą ir lyg tyčia prieš išeidamas iš namų suvalgei du svogūnus? Manau be kovos nepasiduosi. Už eurą kainuojančią kramtomą gumą mielai atiduosi ir triskart daugiau.
Taigi, daikto vertė taip ir formuojasi – priklausomai nuo žmonių požiūrio. O štai žmonių požiūris akivaizdžiai priklauso nuo jų situacijos, norų ir galimybių. Daiktui vertę suteikia ne jo etiketėje parašyta kaina, antraip pirmasis komiksas su Supermenu tekainuotų 10 centų, bet būtent subjektyvūs žmonių norai arba įsitikinimai apie konkretaus daikto naudingas savybes.
O žmonės visuomet labiau vertina tai, ko neturi. O neturi dažniausiai to, ko yra mažai. Pirmąjį Supermeno komiksą, bronzinę vieno cento monetą, Marilyn Monroe laišką – visus šiuos daiktus vienija faktas – jie yra vienetiniai. Todėl, tokį daiktą tegali turėti vienas žmogus. Kaip taisyklė, dažniausiai jo nori daugelis. Todėl, kai yra didelė paklausa yra ir atitinkama kaina.
Mažėjantis ribinis naudingumas
Vienas iš įdomiausių, naudingiausių gėrybių požymių yra mažėjantis ribinis naudingumas (diminishing marginal utility). Nors šis žodžių junginys skamba moksliškai, iš tikro jis tik atpasakoja situaciją, kurioje kiekvienas iš mūsų esame buvę galybę kartų.
Įsivaizduokime štai tokį atvejį: diena yra labai karšta ir tu esi labai ištroškęs. Nubėgęs į kavinę užsisakai buteliuką vandens ir jį išgeri. Tau šis buteliukas suteikia labai daug laimės ir pasitenkinimo. Bet vis dar nesijauti pakankamai atsigaivinęs, tad užsisakai antrą buteliuką vandens. Ir vėl jį išgeri. Kuris iš šių vandens buteliukų suteikė daugiau laimės?
Spėju, kad pirmasis, nes būtent tuomet buvai labiausiai ištroškęs. Antrasis buteliukas taip pat suteikė pasitenkinimo, bet ne tiek daug, kiek pirmasis. Tai reiškia, kad papildomas (ribinis) naudingumas kurį gavai iš antrojo buteliuko buvo mažesnis, nei naudingumas, kurį gavai iš pirmojo. Tai ir yra mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis, kuris sako, kad kiekvienas papildomas gėrybės vienetas patenkina mažiau svarbų poreikį.
„Nebūtinai“, gali sakyti. „O jei aš buvau tiek smarkiai ištroškęs, kad man tie abu buteliukai suteikė po lygiai pasitenkinimo?“ Gerai, tuomet galime pratęsti mūsų pavyzdį –užsisakyk trečią, ketvirtą ir net penktą buteliuką vandens – ar ir jie suteiks lygiai tiek pat laimės, kiek ir pirmasis?
Na gerai, galime šį teorinį pavyzdį tęsti ir toliau. Įsivaizduok, kad kavinę užgrobia keistuoliai teroristai, ir liepia tau gerti vandenį. Kiek laimės suteiks šeštasis buteliukas vandens? Greičiausiai jį gersi tik todėl, kad tau liepė. Septintas, aštuntas ir t. t. buteliukai vandens tau jau teiks nebe laimę, o nepatogumą ir nepasitenkinimą. Kodėl? Ekonomistas pasakytų, todėl, kad mažėjantis ribinis naudingumas reiškia ir tai, kad kažkada papildomas buteliukas vandens pradeda duoti nebe laimę, o nepasitenkinimą.
Manau, ir pats „Texas Rangers“ vadovas tik patvirtintų, kad pirmasis bronzinis centas jam buvo kur kas reikalingesnis ir vertingesnis nei antrasis, juk ir mokėjo už pirmąjį beveik dukart daugiau.
Šis paprastas dėsnis paaiškina daugybę mus supančių ekonominio pasaulio dalykų. Kodėl didesniam kiekiui skalbimo miltelių taikomos nuolaidos? Kodėl vyksta akcijos „trys už dviejų kainą“, „pirk vieną, antrą pirk už pusę kainos“ ir t. t., ir t. t. – mažėjantis ribinis naudingumas. Šis dėsnis yra toks intuityvus, kad jį naudoja ir juo naudojasi praktiškai visi žmonės, net ir tie (o tokių dauguma), kurie net nėra girdėję, kad yra toks dėsnis.
Dansu Dansu nuotr. // goo.gl/yiWkOP
Deimantų ir vandens paradoksas
Spėju, kad jei duotų pasirinkti, tarp stiklinės deimantų ir stiklinės vandens, dauguma pasirinktų stiklinę deimantų. Klausimas „kodėl?“ gana ilgai vargino filosofus ir ankstyvuosius ekonomistus. Juk kai pagalvoji, vanduo yra gyvybės pagrindas, būtinas išgyvenimui, kai tuo tarpu deimantai neturi jokios gyvybiškai svarbios funkcijos ir iš esmės tėra blizgutis. Kodėl tuomet daugelis pasirinktų šį blizgutį vietoj išgyvenimui būtino vandens?
Labai paprasta – čia galioja ribinio naudingumo dėsnis. Per savo gyvenimą mes jau esame išgėrę, suvartoję aibę litrų vandens. Tuo tarpu, spėju, kad didžioji dauguma žmonių per savo gyvenimą sunaudoja maždaug nuo 0 iki 1 deimanto. Dėl to, kad mes deimantų sunaudojame tiek mažai, palyginus su tuo, kiek sunaudojame vandens, deimantus ir vertiname daug labiau. Be to deimantų yra tiek mažai palyginus su vandeniu, todėl jų visiems neužtenka ir visi jų nori – o kaip jau supratai, tai kelia daikto vertę.
Pagalvok, ar galėtum įsivaizduoti tokią situaciją, kurioje visą maišą ar net vežimą deimantų su džiaugsmu išmainytum į pusę stiklinės vandens? Juk kaip prisimeni, vertė nuolat kinta. Deimantai taip pat gali labai greitai prarasti savo vertę. Tarkim, dykumoje, kur kaitriai spigina saulė, aplink nėra nei lašelio vandens, o tu jau visą pusdienį kaip ištroškęs, guli ant kuprinės pilnos deimantų. Neabejoju, kad ir gurkšnis vandens tokioje situacijoje atrodytų vertingesnis už toną deimantų. Bet tai jokiu būdu nepaneigia mažėjančio ribinio naudingumo dėsnio, o tik jį patvirtina. Kadangi dykumoje vandenį vertiname būtent todėl, kad jo neturime. Realiame gyvenime turime vandens, bet neturime deimantų, todėl labiau vertiname būtent juos.
Neabejoju, kad ir John‘as Dolmayan‘as komiksą pirktą už 300 000 dolerių dykumoje mielai iškeistų į vandenį. Svarbu įsiminti, kad vertė niekuomet nėra objektyvi, visiems ir visose situacijose vienodai galiojanti. Vertė nustatoma individualiai, atsižvelgiant į savo norus, galimybes bei esamą situaciją.
Pramoninių būdu pagamintų brangakmenių atvejis taip pat tik patvirtina šį dėsnį. Pramonė iš tikro sunaudoja didelį kiekį dirbtinių brangakmenių. Pramoniniai brangakmeniai, savo fizinėmis savybėmis praktiškai niekuo nesiskiria nuo randamų gamtoje, tačiau pramoninius brangakmenius naudojame buityje, jie yra pigūs, o natūralius laikome labai vertingais, saugojame. Kodėl? Būtent todėl, kad pramoninių brangakmenių yra daug, o natūralių – žymiai mažiau.
Lygiai taip pat – jei nukopijuotume ir norėtume parduoti komiksą, kuriame pirmą kartą pasirodo Supermenas, jo kaina beigi vertė tikrai negalėtų lygintis su originaliu vienetiniu tikruoju komiksu.
UŽDUOTIS: remdamasis perskaitytu tekstu, numatyk ekonomines pateiktų situacijų pasekmes.
- Jei pirmųjų komiksų su Supermenu būtų išlikę daugybė, tai…
- Jei staiga visi lauko akmenys pavirstų deimantais, tai…
- Jei ribinis naudingumas ne mažėtų, bet didėtų, tai…
Pasitikrink! Atsakymų gairės: goo.gl/0T9KHK
