Miškai sudaro 7 proc. Lietuvos nacionalinio turto vertės, o miškų sektorius 2007 metais sukūrė 3,3 proc. valstybės BVP.[1] 71,7 proc. visų Lietuvos miškų yra ūkinės paskirties ir tai svarbi ir neatskiriama šalies ūkio dalis, svarbus pajamų šaltinis miško savininkams, veikiančioms įmonėms. Nepaisant ilgos patirties, miškų ūkis susiduria su didelėmis problemomis, stringa miškų grąžinimo procesai, neefektyviai valdant miškų ūkį švaistomos lėšos. Matydamas egzistuojančias kliūtis sėkmingai valdyti Lietuvos miškus, LLRI išskiria pagrindines su miškų valdymu ir privatizavimu susijusias problemines sritis ir teikia savo poziciją šiais klausimais: valstybinių miškų valdymo sistemos efektyvumo didinimo, miškų privatizavimo, bei reguliavimo mažinimo privataus miško savininkams.
Valstybinių miškų valdymas
Šiuo metu valstybiniai Lietuvos miškai yra valdomi Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos, 42 urėdijų sudarytų iš 363 girininkijų, kurios yra suskirstytos į 642 eiguvas. Ši sudėtinga biurokratinė struktūra yra išlaikoma iš Lietuvos mokesčių mokėtojų kišenės ir parduotos medienos iš valstybei priklausančių miškų. Tokia plati valstybinė struktūra yra nelanksti ir negali užtikrinti efektyvaus ir konkurencingo miškų sektoriaus, todėl svarbu svarstyti, kaip Lietuvos valstybinių miškų ūkis galėtų būti valdomas efektyviau.
Finansiniai urėdijų rezultatai patvirtina jų veiklos neefektyvumą
Dabartinės valstybinių miškų sistemos valdymo neefektyvumą galima iliustruoti pasitelkiant urėdijų veiklos ataskaitas. Generalinės miškų urėdijos pateiktoje metų veiklos ataskaitoje pristatyti duomenys rodo, jog 2008 metais Lietuvos urėdijos turėjo 477,5 mln. litų pajamų, tačiau gavo tik 15 mln. litų pelno. 117,5 mln. litų buvo išleista miško atkūrimo, apsaugos bei tvarkymo darbams, iš jų 66,5 mln. litų miško atkūrimo ir įveisimo darbams. Didžioji dalis likusių lėšų buvo išleista 4418 urėdijų darbuotojų atlyginimams. Palyginimui, Latvijoje šiek tiek didesnį miškų plotą prižiūri ir administruoja apie 750 darbuotojų, 6 kartus mažiau nei Lietuvoje. Svarbu akcentuoti, kad vidutinis miškų urėdijos darbuotojų atlyginimas 2008 metais buvo 2692 litų per mėnesį, tuo tarpu privačiame miškų ūkio sektoriuje vidutinis atlyginimas buvo tik 1351 litų per mėnesį, tai yra, dvigubai mažesnis. Abejotina, ar toks žymus atlyginimų skirtumas gali būti paaiškintas tuo, jog privataus sektoriaus darbuotojai sukuria dvigubai mažiau pridėtinės vertės, todėl akivaizdu, jog yra nemažai erdvės valstybinių miškų valdymo pertvarkymui.
Norint aiškiau įžvelgti veiklos gerinimo galimybes, tikslinga palyginti Lietuvos ir Latvijos miškų ūkius. Abi valstybės turi panašaus tipo miškus, bei palyginamą miško teritoriją, todėl miškų ūkio veiklos rezultatai taip pat gali būti vertinami lygiagrečiai. Lyginant Lietuvos bei Latvijos valstybinių miškų ūkio veiklos rezultatus matyti, jog Lietuvoje 2007 metais iš parduodamos medienos uždirbta 3,7 karto mažiau nei Latvijoje. Pelno Lietuvoje gauta 290 mln. litų mažiau nei Latvijoje ir 143 mln. litų mažiau nei Estijoje, turinčioje panašų miškų ūkį. Kaimyninių valstybių pavyzdys iliustruoja potencialią permainų naudą, ir šiandien tikėtinai prarandamų biudžeto pajamų kiekius. Atliktame moksliniame tyrime[2] teigiama, kad kasmet Lietuvos biudžetas praranda bent apie 100 mln. litų dėl dabartinės urėdijų sistemos neefektyvumo.
Urėdijų išlaikymui yra išleidžiami mokesčių mokėtojų pinigai
Valstybinių miškų valdymui yra išleidžiamos solidžios pajamos (2008 metais 477,5 milijonų litų) iš medienos pardavimo ir iš kitos miško realizacijos. Visi valstybiniai miškai yra bendra valstybės piliečių nuosavybė, todėl ir mediena bei pajamos iš jos pardavimų priklauso visiems valstybės piliečiams. Tai yra svarbus pajamų šaltinis bei turtas, todėl jį administruojantys valstybės tarnautojai neturėtų būti tapatinami su miško savininkais. Klaidingai argumentuojama, jog miškų urėdijos sumoka daug mokesčių į Valstybės biudžetą (apie 100-120 mln. litų kasmet), todėl jų veikla yra naudinga. Sumokamų mokesčių suma niekaip nepateisina neefektyvaus urėdijų darbo. Ši suma tik atspindi, kiek miško gėrybių buvo realizuota. Tiek pat, o gal ir daugiau mokesčių būtų surenkama ir sumažinus urėdijų skaičių bei privatizavus daugiau miško teritorijos, nes mokesčių įplaukos į biudžetą nepriklauso nuo biurokratinio aparato dydžio, o nuo parduotos medienos kiekio ir kainos.
Miškininkystė nėra valstybės funkcija
Miškų valdymas ir medienos realizavimas nėra valstybės funkcija ir valstybė neturėtų tuo užsiimti. Valstybė turi turėti tik tą turtą, kuris yra būtinas vykdyti valstybės funkcijas, tačiau medienos gavyba nėra valstybės funkcija, todėl ūkiniai miškai neturėtų priklausyti valstybei. Analogiškos funkcijos yra atliekamos privačiame sektoriuje rinkos sąlygomis.
Diskusijoje apie valstybės vaidmenį valstybinių miškų valdyme svarbu pabrėžti esmines miškininkystės funkcijas ir atsižvelgti į kitų, panašių veiklų situaciją. Per didelio suvartojimo ir resursų išsekinimo pavojus, naudojamas kaip esminis argumentas prieš valstybės vaidmens mažinimą, lygiai taip pat galioja ir kitoms sritims, tokioms kaip žemdirbystė, kalnakasyba, žvejyba, medžioklė, kitų žemės išteklių išgavimas. Nors šiose išvardintose srityse valstybė nevykdo ūkinės veiklos arba vykdo mažą jos dalį, resursai nėra skubotai švaistomi, gamta nėra niokojama. Taisyklių laikymasis ir nuosavybės teisės užtikrinimas garantuoja subalansuotą šių resursų vartojimą. Dabar sunku įsivaizduoti kaip šios veiklos galėtų būti išimtinai vykdomos valstybės. Iš esmės miškininkystė yra lygiai toks pats gamtos išteklių vartojimas, todėl jai galioja tie patys principai ir pavojai.
Be jokios abejonės pasitaiko piktnaudžiavimo atvejų, brakonieriavimo, tačiau tai teisėsaugos institucijų veiklos sritis. Dabartinėje situacijoje pagrindinė miškų apsaugos priemonė yra valstybinė nuosavybė, tačiau tokie patys pažeidimai gali būti vykdomi ir privačiuose ir valstybiniuose objektuose ir teritorijose, todėl tai nėra pagrįsta ir tinkama priemonė. Tai patvirtina ir praktika – pažeidimų skaičius privačiuose ir valstybiniuose miškuose yra labai panašus. Privatizavus mišką, apsauga nuo pažeidimų rūpinasi ne tik valstybė, teisėsaugos institucijos, bet ir savininkas, nes jis yra suinteresuotas saugoti savo nuosavybę, kad galėtų iš jos gauti naudą.
Urėdijos neturi motyvacijos dirbti efektyviai
Valstybinės urėdijos tarpusavyje konkuruoja tik iš dalies, nėra galimybės plėstis efektyviau veikiančiai urėdijai, prastesnius rezultatus rodanti urėdija nėra priversta trauktis, persitvarkyti ar stabdyti veiklos. Šioje nekonkurencinėje aplinkoje didelis urėdijų skaičius prisideda prie neefektyvaus lėšų panaudojimo. Urėdijos neturi motyvacijos siekti išskirtinių rezultatų, gerinti savo produktyvumo ir pelningumo, nes nuo to nepriklauso jų finansavimas. Kadangi valstybinių miškų savininkas yra valstybė, urėdijos atlieka valdytojo funkciją ir nėra suinteresuotos tobulinti savo veiklos efektyvumo ir pelningumo. Mažinant urėdijas ir perduodant visas galimas funkcijas vykdyti privatiems subjektams, būtų sukurta terpė atsirasti aktyvesnei konkurencijai ūkinių miškų sektoriuje ir tai paskatintų veiklos procesų tobulėjimą. Konkurencijos jėgos laisvoje rinkoje yra vienas iš svarbiausių progresą, produktyvumą ir veiklos efektyvumą skatinančių aspektų. Sėkmingesnės įmonės išlieka, plečiasi, prasčiau dirbančios pasitraukia.
Siūlomi pakeitimai
Kadangi ūkinių miškų auginimas, priežiūra ir medienos realizavimas yra verslo šaka, tai neturėtų būti valstybės institucijų funkcija, todėl juos būtina privatizuoti. Kitų miškų (apsauginių, rezervatų ir specialios paskirties) valdyme turėtų būti remiamasi kuo mažesnio valstybės įsikišimo principu leidžiant privatiems subjektams atlikti didžiąją dalį funkcijų.
Atsižvelgiant į išvardintas aplinkybes LLRI siūlo, jog pagrindiniai valstybinių miškų reformos tikslai turėtų būti valstybės institucijų vaidmens miškų ūkyje mažinimas paliekant tik būtiniausias ir neišvengiamas funkcijas. Reikėtų:
· Privatizuoti visus ūkinės paskirties miškus (71,7 proc. visų Lietuvos miškų) paliekant valstybės institucijų atsakomybėje tik išskirtinius objektus, gamtos paminklus. Tokiu būdu atsirastų galimybė žymiai sumažinti urėdijų darbuotojų skaičių, sutaupyti lėšų.
· Priežiūros, apsaugos ir valdymo veikla valstybiniuose miškuose perleisti privatiems subjektams, kurie būtų pasirenkami per viešus paslaugų teikimo konkursus. Konkurencinė aplinka užtikrintų geresnę paslaugų kokybę ir mažiausią jų kainą.
· Įvesti medienos prekybos biržą. (Kol valstybė turi ūkinių miškų ir užsiima ūkine veikla.) Šiuo metu veikianti prekybos žaliavine mediena tvarka, kai kiekviena urėdija turi po kelis pardavėjus ir kai pirkėjai yra verčiami pirkti ketvirčiui ar net pusmečiui, be galimybės koreguoti kainą, yra neefektyvi. Centralizuotas valstybinių miškų medienos aukcionas užtikrintų efektyvų valstybinės medienos pardavimą rinkos kaina, mažiausiais kaštais. Nauja sistema turėtų sudaryti kuo lankstesnes sąlygas pirkti medieną ir atsisakyti iki šiol galiojusių apribojimų, kurie leisdavo medieną įsigyti tik pusmečiui ar ketvirčiui. Dabartinėje sistemoje norint pirkti didesnį kiekį medienos, įmonės turi sudarinėti atskiras sutartis su kiekviena urėdija atskirai, nors pardavėja visada yra valstybė. Tokiu būdu apsunkinamos verslo sąlygos. Taip pat ši sistema padidintų prekybos skaidrumą, o tai yra viena svarbiausių dabartinės sistemos problemų. Biržoje būtų prekiaujama kuo mažiau apdorota arba, geriausiu atveju, stovinčia mediena. Tokiu būdu būtų sumažinamas darbų kiekis valstybiniame miškų ūkio sektoriuje, medienos pirkėjai atliktų kirtavietės paruošimo, kirtimo darbus. Centralizuotos sistemos įvedimas jau yra numatytas, tačiau dar neįgyvendintas.
Reformos nauda ūkio subjektams
Valstybinių miškų privatizavimas ir valdymo reforma turėtų teigiamos įtakos visiems miškų ūkyje veikiantiems ūkio subjektams. Medienos apdirbimo įmonės galėtų lankstesnėmis sąlygomis įsigyti medienos konkurencingomis kainomis. Baldų, popieriaus gamintojai taip pat turėtų galimybę pirkti apdorotą medieną rinkos sąlygomis. Reforma būtų naudinga ne tik dėl to, kad optimizuotų valstybinių miškų valdymą, bet ir dėl to, jog palengvintų veiklos sąlygas susijusiems privatiems ūkio subjektams. Medienos iš valstybinių miškų įsigijimas taptų skaidresnis, paprastesnis ir konkuruotų su privačių miškų mediena.
Privatūs miškai
Privatus miškas kaip ir kiti turto objektai turi būti savininko nuosavybė ir atsakomybė. Norint užtikrinti efektyvų miško resursų panaudojimą ir jo priežiūrą, būtina suteikti savininkui galimybę naudotis savo nuosavybe mažinant perteklinius valstybinius apribojimus.
Privatizavimo nauda
Europos Sąjungoje šiuo metu privačių ir valstybinių miškų santykis yra atitinkamai apie 60 proc. ir 40 proc. Privačių miškų proporcija buvo dar didesnė prieš priimant į Europos Sąjungą naujas nares, kurios turi gerokai didesnę dalį valstybės valdomų miškų ir vykdo miškų sugrąžinimą privatiems savininkams. Lietuva yra viena iš šių valstybių. Šiuo metu jau yra susiformavę 755,6 tūkst. hektarų privataus miško, ir tai sudaro 35,6 proc. visų Lietuvos miškų (2007 m. liepos 1 d. duomenys), bei grąžinimui yra rezervuota apie 200 tūkst. hektarų miško. Tik dalis šio rezervuoto miško bus grąžinta privatiems savininkams, ne visi galintys pareikš pretenzijas į turtą, todėl dalis rezervuotų miškų liks valstybės rankose. Todėl būtina sudaryti teisines prielaidas likusių po reformos užbaigimo rezervuotų nuosavybei sugrąžinti miškų privatizavimui. Taip pat privatizuoti visus ūkinės paskirties valstybės valdomus miškus. Tokiu būdu būtų ženkliai papildomas valstybės biudžetas, mažinamos išlaidos miško priežiūrai, bei užtikrinama efektyvesnė miško priežiūra bei realizavimas.
Diskusijose apie miškų ateitį dažnai privataus miško savininkas yra traktuojamas kaip kenkėjas, kurio veikla turi tik neigiamas pasekmes. Teigiama, kad privatūs miškai bus skubotai iškirsti ir neprižiūrimi, siekiant trumpalaikės naudos. Tai nepagrįsta prielaida. Iš tikrųjų privatus miško savininkas daug efektyviau prižiūri, saugo ir vysto mišką, nes yra tiesiogiai suinteresuotas, jog nebūtų niokojama gamta, šiukšlinama ir kitaip kenkiama jo privačiai nuosavybei. Kiekvienas savininkas siekia maksimizuoti savo turimos nuosavybės naudą, todėl, kadangi ilgalaikė ir subalansuota miškininkystė atneša didžiausią grąžą savininkui, argumentai, jog privatūs miškai bus iškirsti ir nuniokoti, nėra pagrįsti. Būtent siekdamas kuo didesnės naudos sau ilgalaikėje perspektyvoje bei konkuruodamas su kitais subjektais, savininkas užtikrina ir visuomenei naudingiausią miško būseną ir kokybę. Norint užtikrinti tinkamą miškų priežiūrą būtina užtikrinti savininkų teises į nuosavybę ir galimybes gauti naudą iš šios nuosavybės. Savininkai konkuruodami tarpusavyje būtų priversti gerinti medienos kokybę, investuoti į miško priežiūrą bei infrastruktūrą, kitu atveju jie būtų nukonkuruoti ir turėtų pasitraukti iš rinkos.
Valstybinių miškų sektoriuje nėra aktyvios konkurencijos, todėl sunkiai pavyksta užtikrinti efektyvų valdymą.
Visuomenei naudojant valstybinį mišką, iškyla vadinama bendros nuosavybės (tragedy of the commons) problema. Norint gauti daugiau naudos sau ir nesant galimybių užtikrinti ilgalaikį tęstinį vartojimą, visi vartoja kuo daugiau ir nesirūpina ateitimi. Kitaip tariant, nėra paskatų rūpintis aplinka, nes kitiems vartotojams niokojant gamtą, asmeninės pastangos tampa bevertės, ir beprasmės. Tai paaiškina šiukšlių krūvas miško poilsiavietėse, nelegalius sąvartynus miškuose. Kontrolė ir valstybės tarnautojų priežiūra niekaip negali užtikrinti tinkamo miškų naudojimo, nes ši sistema neskatina miško resursų naudojimo ilgalaikėje perspektyvoje. Tuo tarpu privačiame miške ši problema išnyksta. Savininkas yra suinteresuotas ilgalaikiu miško naudojimu, todėl jį prižiūri ir saugo.
Geras pavyzdys yra įvykdyta reforma Latvijoje, po kurios privatus miškas sudaro 42 proc. viso miško ploto ir jo reikšmė vis didėja. Ten miškų kokybė nenukentėjo, nėra per didelių kirtimų pavojaus, privatūs savininkai sėkmingai prižiūri savo teritorijas. Privatizavus dideles teritorijas miško bei užtikrinus rinkos bei nuosavybės apsaugos principus, Latvijos miškų plotas nemažėja, o miškų sektorius tampa svarbia ir pelninga šalies ekonomikos dalimi. Norint pasiekti panašių rezultatų, būtina toliau aktyviai vykdyti miškų grąžinimą privatiems savininkams ir privatizuojant didinti privačiai valdomus miškus. Taip būtų užtikrinamas efektyvesnis miškų valdymas, reikalaujantis mažiau biudžeto lėšų. Nuosavo miško panaudojimo galimybės sukurtų motyvaciją savininkams efektyviai saugoti savo mišką, investuoti į jo priežiūrą.
Suprantama, kad miškų privatizavimui priešinasi urėdijų darbuotojai, nenorintys prarasti savo darbo, pajamų šaltinio. Tačiau svarbu nepamiršti, kad privačių miškų plėtra atneštų naudos visiems mokesčių mokėtojams, o profesionaliai ir produktyviai dirbantys urėdijų darbuotojai sėkmingai prisitaikys privačiame sektoriuje. Kiti galėtų persikvalifikuoti ir užsiimti kita produktyvia veikla, suteikiančia daugiau perspektyvų jiems ir naudos visuomenei. Permainos dažnai būna pasitinkamos su pasipriešinimu, bet šioje situacijoje yra būtinos ir neišvengiamos.
Atsižvelgiant i dabartinę situaciją, kai stringa miškų grąžinimo procedūros, yra tikslinga svarstyti miškų privatizavimo galimybę, nelaukiant pilnos nuosavybės restitucijos procedūrų pabaigos. Asmenims, pareiškusiems pretenzijas į jiems priklausiusią miško teritoriją, ji turėtų būti sugrąžinta, tačiau jeigu konkrečios miško teritorijos grąžinimas nėra įmanomas (nutiestas kelias, atsiradusi kita paskirtis ir t.t.), tiesioginė restitucija įvykti nebegali. Tokiu atveju nuosavybės praradimas yra kompensuojamas kita, atitinkamos vertės, miško teritorija, tačiau nėra finansinės kompensacijos galimybės. Finansinė kompensacija iš esmės nesiskiria nuo kitos miško teritorijos nuosavybės teisių įgijimo, nes abiem atvejais konkretaus turto praradimas yra kompensuojamas kitu turtu. Galimybė kompensuoti prarastą miško teritoriją finansine išraiška, leistų privatizuoti miškus, į kurių nuosavybės teisę nėra pareikštų pretenzijų. Tokie pakeitimai leistų paspartinti stringantį miškų grąžinimo procesą ir sudarytų sąlygas greičiau pradėti miškų privatizavimą.
Dėl išvardintų priežasčių, LLRI rekomenduoja privatizuoti valstybės valdomus ūkinės paskirties miškus, bei paspartinti miškų grąžinimo privatiems savininkams procedūras.
Reguliavimo mažinimas
Norint užtikrinti efektyvią ir subalansuotą privataus miškų sektoriaus veiklą svarbu suteikti tinkamas sąlygas savininkams naudoti savo nuosavybę, todėl LLRI pasisako už perteklinių ribojimų miško savininkams naikinimą, administracinių kliūčių mažinimą. Miškas, kaip ir žemės ūkio ar kitos paskirties žemė, yra neatskiriama žemės rinkos dalis, todėl per daug griežti apribojimai, taikomi miškų savininkams, daro labai didelę neigiamą įtaką efektyviam ir tikslingam šio svarbaus resurso panaudojimui. Netgi kai miškas patenka į privataus savininko rankas, jos lieka surištos daugybės nepagrįstų ir perteklinių reguliavimų bei apribojimų.
Apribojimų gausa taip pat skatina ir palaiko didžiulį biurokratinį aparatą, kuris turi būti išlaikomas iš mokesčių mokėtojų kišenės. Be to, niekam ne paslaptis, jog tai puiki terpė plisti korupcijai. „Transparency International“ korupciją tiriančios organizacijos Lietuvos skyriaus 2006 metų Miškų sektoriaus žvalgomasis tyrimas parodė, kad – 46 proc. apklaustų įmonių atstovų mano, jog korupcija yra didelė kliūtis vystyti verslą miškų sektoriuje. Kyšio buvo reikalauta arba jį davę pripažino nuo 2,3 iki 23,1 proc. apklaustųjų priklausomai nuo procedūros. Apklaustųjų nuomone, labiausiai korumpuota sritis buvo kirtaviečių kontrolė. Sumažinus perteklinių apribojimų kiekį, sumažėtų galimybių plisti korupcijai ir atsirastų daugiau motyvacijos savininkams aktyviai vykdyti veiklą privačiuose miškuose.
Svarbu pabrėžti, kad žemei ar miškui galioja tie patys dėsniai kaip ir kitoms ekonominėms gėrybėms. Vartojimo ar naudojimo galimybės, o ne pats egzistavimas, sukuria vertę. Todėl nuosavybės apsauga turi būti vienas svarbiausių principų sprendžiant daugelį žemės rinkos reguliavimo klausimų. Valstybės valdomi miškai turėtų kurti papildomą vertę visiems piliečiams, tačiau kadangi jie iš esmės yra bešeimininkiai, dažnai neužtikrinama tinkama jų priežiūra. Panaši situacija yra ir su privačiais miškais, nes gausybė reguliavimų ir apribojimų neleidžia miško savininkui panaudoti savo turto. Nebėra motyvacijos tinkamai šeimininkauti, nes apribojama galimybė naudoti savo turtą norint gauti iš jo vertę. Įstatymai jau šiandien yra vienodai griežti tiek privačių miškų savininkams, tiek valstybinių miškų valdytojams, pažeidimų skaičius privačiai valdomuose bei valdiškuose miškuose taip pat yra panašus. 2008 metų Generalinės miškų urėdijos ataskaitoje pažymima, jog 2008 metais privačiuose miškuose buvo užfiksuoti 365 neteisėti kirtimai, valstybiniuose – 272 kirtimai. Nelegaliai iškirstos medienos kiekis privačiuose miškuose nuolat mažėja nuo 2001 metų. Todėl gąsdinimai, jog privatūs miško savininkai nuniokos ir užterš mišką yra visiškai nepagrįsti. Atvirkščiai, palengvinus sąlygas privatiems savininkams naudotis savo mišku, jie bus suinteresuoti jį saugoti ir pažeidimų privačiuose miškuose sumažės. Tuo tarpu valstybiniuose miškuose net ir didelės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pajėgos negali užtikrinti mažesnio pažeidimų kiekio.
Pažvelgus į Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių privačių miškų valstybinį reguliavimą galima daryti išvadą, jog Lietuvos įstatymai yra mažiausiai palankūs miško savininkui. Pirmas svarbus Lietuvos situacijos išskirtinumas yra apribojimas privačiam miško savininkui skaidyti savo mišką į valdas mažesnes nei 5 ha. Tokių apribojimų Latvijoje bei Estijoje nėra. Taip pat Lietuvoje nėra galimybės miško savininkui uždrausti savo valdose lankytis fiziniams asmenims. Latvijoje tokia galimybė yra, o Estijoje netgi įmanoma rinkti mokestį už miško gėrybių rinkimą privačiame miške, jei tai sukuria nuostolių savininkui.
Norint palengvinti privačių miškų savininkų veiklos sąlygas ir norint suteikti tinkamą motyvaciją tvarkytis ir prižiūrėti mišką, svarbu mažinti reguliavimą privatiems miškams. Pagrindiniai siūlomi būtini pakeitimai:
· Paprastesnis žemės sklypų bei miško valdos padalinimas be minimalaus dydžio nustatymų. Tai leistų miško bei žemės savininkams laisviau disponuoti savo turtu ir planuoti jo realizaciją.
· Statybų galimybės, bei galimybė užsiimti rekreacine, ūkine veikla ūkinės paskirties miške numatant galimybę žemės (miško) savininkams įsikurti savo valdose sukūrimas. Šis pakeitimas palengvintų sąlygas miško savininkams verstis veikla miške. Sukūrus galimybę įsikurti miško teritorijose, privatūs savininkai galėtų geriau užtikrinti savo nuosavybės apsaugą ir priežiūrą.
· Galimybė įsikurti ir užsiimti rekreacine veikla saugomose teritorijose. Tai paskatintų savininkus saugoti ir prižiūrėti savo nuosavybę, gauti iš jos naudos.
· Galimybės savininkui apriboti fizinių asmenų lankymąsi nuosavame miške. Taip būtų užtikrinama savininko nuosavybės teisė ir suteikta galimybė gauti naudos iš miško lankytojų. Ši galimybė veiktų kaip paskata prižiūrėti ir saugoti privataus miško teritoriją.
· Naikinti arba keisti labiau aktualiais privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatus. Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatai yra nebeaktualūs ir neatlieka prasmingų funkcijų, o lankymosi miške taisyklių reikalingumas nėra apibrėžtas nei Miškų įstatyme, nei miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatuose, todėl abejotina jų nauda ir tikslingumu. Privačių miškų naudojimo nuostatai ir lankymosi miške taisyklės turėtų būti panaikintos arba atnaujintos, jog atitiktų šiandienines miško savininkų sąlygas ir aktualijas.
· Paprastesnės tvarkos kompensacijų už ūkinės veiklos apribojimus saugomose teritorijose sukūrimas. Šis pakeitimas skatintų savininkus, kurių miškai yra saugomose teritorijose verstis leistina, tačiau mažiau pelninga veikla ir taip realizuoti savo nuosavybę.
Šie pakeitimai leistų savininkams laisviau disponuoti savo nuosavybe ir gauti iš jos naudą. Tokiu būdu būtų sustiprinta motyvacinė sistema, kuri skatintų savininkus investuoti į miško priežiūrą ir subalansuotai naudoti miško resursus.
Išvados ir pasiūlymai
Lietuvos miškų ūkiui būtina reforma. Turi būti kuo greičiau užbaigtos miško grąžinimo privatiems savininkams procedūros, tobulinamas likusių valstybinių miškų valdymas, mažinamas reguliavimas privatiems miškų savininkams, privatizuojami ūkinės paskirties valstybiniai miškai. Dabartinė valstybinių miškų valdymo sistema veikia neefektyviai, yra švaistomos potencialios ir realios pajamos į biudžetą, išlaikoma per didelė ir nelanksti biurokratinė struktūra. Optimizavus valstybinių miškų valdymą biudžetas būtų papildomas žymiai didesniais finansiniais ištekliais. Privatizavus visas galimas teritorijas ir sumažinus reikalavimus ir apribojimus privatiems savininkams, pagerėtų miško priežiūros bei realizacijos kokybė, visuomenės gerovė.
[1] „Lietuvos miškų ūkio ir medienos pramonės sukuriamos pridėtinės vertės ir konkurencingumo didinimo prielaidos ir kryptys“.
[2] „Valstybinių miškų kompleksinio ūkio plėtros iki 2010 m. strateginio plano projekto, numatančio priemones valstybinio miškų ūkio valdymo, organizavimo bei ekonominio reguliavimo sistemai tobulinti, parengimas“.
