Paskutiniame posėdyje kadenciją baigęs Seimas priėmė pensijų kaupimo sistemą keičiantį įstatymą. Jo esmė – palikti „laikinai“ dėl krizės sumažintą pensijų kaupimo įmokos tarifą ties 2 proc., o norintiems vėl kaupti deramu mastu įvesti prievolę papildomai mokėti iš savo kišenės ir už tai skirti subsidiją iš valstybės biudžeto. Tai yra kaupimo numarinimas, nes dauguma gyventojų neturės atliekamų lėšų, kurias galėtų skirti kaupimui, todėl jie vėl taps priklausomi nuo „Sodros“. Dabartinių pensininkų interesai priešinami būsimų pensininkų interesams. O ar gali gerovės valstybėje jų interesai veikti bendra kryptimi? Pažvelkime į visa tai platesniu kontekstu.
Norint suprasti šio sprendimo reikšmę, reikėtų grįžti prie pensijų kaupimo reformos ištakų. Suvokęs realias grėsmes, kurios dėl prastėjančios demografijos kyla „Sodros“ sistemai, 2002 m. pabaigoje Seimas įteisino pensijų kaupimą. Pagal numatytą modelį, pensijai kaupiantiems gyventojams „Sodra“ mokės mažesnę papildomą pensijos dalį. Kuo daugiau lėšų skiriama kaupimui, tuo mažesnė „Sodros“ pensija, tuo mažesnė „Sodrai“ tenkanti finansinė našta. Kuomet iki krizės kaupimui buvo pervedama 5,5 proc. gyventojo draudžiamųjų pajamų, papildoma „Sodros“ pensijos dalis už tuos metus mažinama 59 proc. Tuo tarpu už 2012 m., kai kaupimui skiriama vos 1,5 proc., papildoma „Sodros“ pensijos dalis mažės tik 16 proc. Taigi dėl sumažintų pensijų kaupimo įmokų „Sodra“ pasmerkiama nuolatos augančioms išlaidoms ateityje.
Kad kiekvienam taptų aiškiau, kuo ne pagal pajėgumus augančios „Sodros“ išlaidos, kurias galiausiai teks mažinti, pavojingos Lietuvai, prisiminkime lapkričio viduryje ES šalyse vykusius protestus prieš viešųjų išlaidų mažinimą. Trumpam nusikėlę į Portugaliją, Ispaniją ir Italiją išvysime tikras riaušes. Aišku, tai dar ne pilietinis karas, tačiau žinių reportažai verčia pašiurpti nuo biudžeto taupymo iššaukto smurto ir jėgos panaudojimo. Graikijoje Molotovo kokteliai jau seniai ne naujiena. Dėl ko jie skraidė pastarąjį kartą? Dėl to, kad 1000 eurų per mėnesį siekiančios pensijos bus mažinamos 5 proc.
Per ES nuvilniję protestai žymi gerovės valstybės sutemas, kurios ir toliau bus lydimos neramumų, susvetimėjimo, prievartos ir nesantaikos. Gerovės valstybėje tik jos įkūrimas yra džiaugsmingas ir taikus, kuomet naujų pašalpų ir pensijų gavėjai mėgaujasi staiga atsiradusiomis išmokomis. Iškalbingas gerovės valstybės pradžios ir pabaigos palyginimas su silpniausių visuomenės narių įsodinimu į vežimą, kurį tempia stiprieji. Jeigu gerovės valstybės pradžioje į vežimą sulipa tik maža visuomenės dalis, o jį tempia didžioji dalis visuomenės, tai gerovės valstybės pabaigoje mažėjantis skaičius produktyvių žmonių tempia vis daugiau susėdusių į vežimą. Būtent tai turime Lietuvoje, kurioje užimtųjų privačiame sektoriuje skaičius per 2008-2011 m. sumažėjo penktadaliu ir praėjusių metu pabaigoje sudarė vos 30 proc. gyventojų.
Gerovės valstybės pabaiga bus skausminga, nes produktyvios visuomenės dalies teisės į jų pajamas tarytum nublanksta prieš išmokų gavėjų „teises“ į paskirtas išmokas. Konstitucinis Teismas nutaria, kad „Sodros“ pensijų mažinimas gali būti tik laikinas ir kompensuojamas. Tiesa, nepasakoma iš ko tai daryti, jeigu žmonės nebeuždirba tiek, kiek anksčiau, o „Sodros“ 2008-2012 m. sukauptas rezultatas, t. y. deficitas sudaro apie 11 mlrd. litų, skolos portfelis viršija 9 mlrd. Kai kurie socialinių išmokų gavėjai, paprašyti padirbėti visuomenės labui, ne tik kad atsisako „vergauti už pašalpas“, bet dar ir akiplėšiškai bylinėjasi su pašalpų mokėjimą nutraukusia savivaldybe, o belaukdami teismo sprendimo gyvena iš greitųjų kreditų. Gerovės valstybės tikslas – padėti silpniesiems visuomenės nariams, bet ar normalu, kad silpnųjų ir stipriųjų santykis nuolatos mažėja stipriųjų nenaudai? Kad galiausiai silpnaisiais tampa nebe silpnieji, o dauguma visuomenės?
Gyvename gerovės valstybėje, kuri pagal įstatymo raidę mus aprūpina plačiomis socialinėmis garantijomis, tačiau realybėje šis aprūpinimas vis labiau braška. Kaip kitaip pavadinti tai, kad pagal šių metų „Sodros“ biudžetą kas šeštas išmokamas litas yra pasiskolintas? Pasitelkus pasaulyje paplitusią Deficito dienos metodologiją ir pavertus biudžeto skaičius dienomis metuose galima apskaičiuoti, kad 2012 m. net 62 dienas „Sodra“ viską moka iš skolos, neturint tam realaus šaltinio ir tikintis, kad tai apmokės ateities kartos. „Sodros“ deficito diena, nuo kurios (perkeltina prasme) viskas mokama iš skolos, šiemet buvo spalio 31 d. Dar vienas iliustratyvus pavyzdys, nurodantis gerovės valstybės griūtį yra tai, kad Lietuvoje tik 14 proc. gyventojų tiki, kad gaudami „Sodros“ pensiją sugebės patenkinti savo poreikius. Ironiška, tačiau net ir ateiviais tiki dvigubai daugiau gyventojų! (33 proc.) O juk galima spėti, kad daug daugiau lietuvių yra tiesiogiai susidūrę su „Sodra“ negu su ateiviais.
Galima būtų prieštarauti, kad Lietuva nėra tokia gerovės valstybė kaip Skandinavijos šalys, tačiau pagal įstatymą valstybė mus aprūpina ir pensijomis, ir nemokamu švietimu ir gydymu, ir dar kitomis paslaugomis. Tai, kad tas aprūpinimas yra skurdus ir neefektyvus dar nereiškia, kad nesame „gerovės valstybė“ vertinant pagal valdžios funkcijas.
Kas bendro tarp gerovės valstybės braškėjimo ir pensijų kaupimo? Kaupimas suteikia žmonėms alternatyvą gelbėjantis nuo gerovės valstybės griūties. Nuosavybe pagrįstos sukauptos lėšos mažina žmonių priklausomybę nuo „Sodros“. „Sodros“ pensija nebėra pensininko vienintelis finansinis šaltinis. Paskirstę riziką tarp skirtingų senatvės aprūpinimo formų, žmonės labiau apsisaugoja. Ilgajame laikotarpyje tai yra ne našta, o pagalba „Sodrai“. Galima nemėgti pensijų fondų, tačiau jie tik vienas iš būdų, leidžiančių sukaupti lėšų. Jeigu nepatinka pensijų fondai, politikai gali tiesiog mažinti „Sodros“ mokestį ir leisti gyventojams susirasti jiems priimtinesnį būdą atidėti. Svarbiausia, kad gyventojai senatvėje turėtų daugiau finansinių šaltinių.
Tai, kad pensijų kaupimo reformą įgyvendino socialdemokratų vadovaujama Vyriausybė tik parodo, kad tai yra ne ideologinis dalykas. Juk kalbame apie valstybės išlikimą. Socialinė sistema yra vienas iš valstybės pagrindų, o jeigu ji netvari, praskolinta ir tarsi tiksinti bomba, tuomet jos sprogimas bus skausmingas visiems gyventojams. Graikijos gerovės valstybės sprogimas tik patvirtina tokio įvykio grėsmę demokratijai, kur piliečių išrinktos valdžios galios vis labiau menksta tarptautinių organizacijų ir skolininkų reikalavimų atžvilgiu.
Tvirta yra ta valstybė, kurios piliečiai sugeba tvirtai stovėti ant savo kojų. Jeigu vis daugiau žmonių išlaikomi valstybės, t.y. likusių visuomenės narių, tokia valstybė pasmerkiama silpnėjimui. Solidarumas yra svarbu, tačiau situacija, kai mažiau nei trečdalis žmonių prievartine tvarka solidarizuojasi su likusiais dviem trečdaliais yra nebe solidari, o sukurianti vis didesnę naštą ir nestabilumą. Prisiminkime, kad pradėti kurti gerovės valstybę labai lengva, o jos neišvengiama griūtis yra itin skausminga. Jeigu nenorime sulaukti įsisiūbuojančių riaušių ir neramumų, turime leisti žmonėms palengva mažinti savo priklausomybę nuo vieno šaltinio, turime leisti jiems patiems pasirūpinti savimi ir kaupti savo ateičiai, o ne sodinti visus būsimus pensininkus į vieną vežimą, kurio būsimi dirbantieji nebepatrauks.
Pirminė straipsnio versija buvo pulikuota savaitraštyje „Veidas“
