A. Kazlauskytė. Žemei įsigyti prireiks antgamtinių galių

Vyriausybė jau pateikė Seimui svarstyti įstatymo projektą, kuriuo siekiama apriboti savininkų galimybes disponuoti savo nuosavybe. Naiviai norėtųsi tikėti, kad tai – tik prisvilęs pirmas blynas. Referendumo iniciatyvininkai siekia apriboti lietuvių teises parduoti žemę užsienio šalių piliečiams. Tuo tarpu nuosaikesniu vadinamu saugiklių įstatymu užsimota apriboti galimybes žemę parduoti ir įsigyti patiems lietuviams.

Fantazijos projekto rengėjams netrūko. Tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, norintiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, reikės bent trejus metus būti vykdžiusiems žemės ūkio veiklą. Kodėl yra pasirinktas trejų metų terminas – nežinia. Matyt, motyvo reikėtų ieškoti folklore – 3 visada buvo magiškas skaičius, susijęs su išbandymais istorijos herojui. Pasakose našlaitėlei pikta pamotė tyčia duodavo neįmanomas atlikti užtuotis, o jas įgyvendinti herojams pasisekdavo tik gelbstint fėjų burtams. Kokius neįmanomus išbandymus žemės norintiems įsigyti lietuviams sugalvojo politikai?

Juridiniams asmenims keliami reikalavimai būti vykdžiusiems žemės ūkio veiklą, kuri atitiktų Žemės ūkio ministro patvirtintus minimalius pagamintos žemės ūkio produkcijos kiekius. Tuo iš esmės užkertamas kelias naujiems ūkininkams patekti į rinką. Nori pirkti žemės ir auginti bulves? Reikėjo tai būti darius pastaruosius trejus metus.

Projekto rengėjai problemos dėl to nemato – gi galite žemę išsinuomoti ir joje dirbti, jeigu gerai seksis, vėliau galbūt ir leisime jums ją įsigyti. Toks reguliavimas nesiskiria nuo galiojusio prieš keliasdešimt metų, kuomet kaimiečiai gaudavo “arų” keli šimtai metrų nuo namų. Jeigu buvai lojalus kolūkio valdžiai – gausi geresnės žemės. Jeigu ne – prastesnės. Jeigu šakosies – žemę kaitaliosim kasmet, į vis blogesnę.

Kai žemė priklausė valdžiai, tik jos malonė lėmė, ar tokie žmonės mes butumėm galėję ta žeme pasinaudoti. Galimybė turėti žemę nuosavybės teise, o ne bet kokia kita, ir yra tas raktas į geresnį ir turtingesnį žmonių gyvenimą bei produktyvų turto naudojimą.

Išvardinti reikalavimai jau pakankamai prasilenkia tiek su įstatymo negaliojimo atgal principu, tiek su rinkos ekonomikos principais? Paskaitykime dar kelias saugiklių įstatymo projekto eilutes. Rašoma: juridinis asmuo turės įrodyti Žemės ūkio ministerijai savo įmonės gyvybingumą, ta pati ministerija pagal dar neatskleistus savo susigalvotus kriterijus vertins ir juridinio asmens perspektyvas. Žemę pirkti bus galima tik toje savivaldyje, kurioje esi registruotas, arba besiribojančios savivaldybės teritorijoje. Negana to, prieš tai turi būti gavęs specialios savivaldybės komisijos leidimą. Komisiją, beje, sudarys jau esami tos savivaldybės žemės savininkai, savivaldybės administracijos bei ministerijos atstovai.

O kas toliau? Vadinamoji  pripiska – toks sovietinis gyvenamosios vietos deklaravimo būdas – be kurios negalėdavai dirbti norimam mieste? Rankų bučiavimas ir svaigiosios pakišos komisijų pirmininkėliams, kurie galės leisti arba neleisti tau įgyti turto? Ir kas per žemės įsigijimo tarybos bei perspektyvų vertinimas? Ar reikės, kaip stojant į aukštąją sovietiniais laikais, mandatinei komisijai dievagotis, kaip myli valdžią ir kaip nori savo darbu prisidėti prie tautų klestėjimo? O gal politikai, niekada per šalies nepriklausomybės istoriją taip ir nesugebėję susitvarkyti su biudžetu, tikrins, ar jūsų šeimos įmonė yra ekonomiškai perspektyvi?

Jeigu jau žemė mums yra didžiausia vertybė, kodėl paskutinį žodį dėl galimybės ją įgyti patikime valdžiai? Tai, kurios nemėgstame, nepasitikime, ir  kuri neneša jokios atsakomybės už savo priimtus sprendimus?

Visi šie ribojimai galios ne tik Džimiui ar Chavierui, bet ir Pranui. Jeigu Pranas uždirbo pinigų Norvegijoje ir nori norėtų įsigyti žemės Lietuvoje ir joje dirbti, jis susidurtų su visais išvardintais apribojimais. Nelabai dera su naująja migracijos politika, turėsiančia paskatinti emigrantų grįžimą, tiesa? Pranui, kol kas dar neturinčiam žemės ūkio mokyklos diplomo (kas irgi yra vienas iš reikalavimų norint pirkti žemę) ir pastaruosius trejus metus neauginusiam burokų pagal žemės ministerijos minimalias kvotas, yra apribotos galimybės pradėti verslauti žemės ūkio srityje.

Jeigu kartais pasinaudojus burtais pavyktų – perkant žemę per ūkininko pažymėjimą turintį draugą ar per kadais ūkininkavusį senelį – Pranas susidurtų su dar vienu valdžios sugalvotu absurdu. Jam reikėtų žemės ūkio verslą išlaikyti 10 metų. Pranas negalėtų parduoti žemės, ir turėtų ją naudoti išimtinai žemės ūkio produktų gamybai pagal ministerijos nustatytas produkcijos kvotas. O jeigu derliaus nebus? O jeigu Pranui nepasiseks užauginti rapsų kvotos? Atsakau – valdžia grasina administracine atsakomybe ir keliatūkstantinėmis baudomis. Dar betrūktų, kad šį nepaklusnų valstietį nuplaktų miestelio aikštėje – kad kitą kartą žinotų.

Ką ir nuo ko šie saugikliai saugo? Lietuvos žemę nuo verslių, nepriklausomų ir laisvų žmonių iniciatyvos? Dirvonuojančius laukus nuo galimybės būti produktyviais? Ar politikų reitingus nuo nuosavybės teisių negerbiančių žmonių isterijų?

Jeigu mūsų tikslas, kaip kad ir rašoma saugiklių įstatymo projekte, yra naudoti žemę racionaliai, tuomet ribojimus ją įsigyti ir dirbti reikia mažinti, o ne didinti. Kol įsigyti dirbamos žemės hektarą bus žymiai sunkiau nei sunešioti geležines klumpes, tol žmonės tiesiog rinksis kitą veiklą. Arba imsis burtų.