Pavasariui įpusėjus Seimas pragydo raudona giesme. Skubos tvarka priimtas žemės įsigijimą lietuviams ribosiantis žemės saugiklių įstatymas. Įstatymų rengėjai mušėsi į krūtinę, kad saugikliai – tik užsieniečiams. Tačiau įstatymo nuostatos vienareikšmiškai apribos būtent lietuvių konstitucinę teisę į žemės nuosavybę.
Valdžia lietuviui leis įsigyti tik iki 500 hektarų dirbamos žemės. Jeigu turi daugiau – esi spekuliantas. Lygiai taip pat, kaip ir sovietų laikais, kuomet valdžia atriekdavo 60 arų prie namų, prasimaitinimui. Jeigu Seimo nariai neskaitė Konstitucijos, galima priminti, jog Lietuvos ūkis yra grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Tad bet kokie tokios teisės ribojimai, grįsti paranojiška užsieniečių invazijos baime, nėra nei teisėti, nei teisingi.
Koks gi įstatymas be išimčių. Išimtis suskubta nustatyti gyvulininkystės verslu užsiimantiems verslininkas. Auginantys kiaules, jautukus ir kitus gyvulius galės pirkti ir daugiau žemės, kurios dydį pagal gyvulių skaičių nustatys ta pati valdžia. Kuo rapsų augintojai nusikalto prieš karvių augintojus? Kodėl javų augintojai negali turėti daugiau žemės, jeigu gali ir nori auginti daugiau? Kokią grėsmę visuomenei kelia 700 hektarų grikių ūkis?
Nuo gegužės pirmosios žemė bus perkama tik gavus Nacionalinės žemės tarnybos leidimą. Bus tikrinama, kur ir kaip gyvenai pastaruosius 10 metų. Pagal Seimą, tik tie, kurie trejus metus per dešimties metų laikotarpį deklaravo užsiimantys žemės ūkio verslu, galės nusipirkti žemės. Tai žinutė visiems po pasaulį išsibarsčiusiems lietuviams – dirbkite žemę ten, kur dirbę, nes jūs mums jau – užsieniečiai, o užsieniečių mes bijome.
Įsigyta žemė gali virsti ne džiaugsmu, svajonių išsipildymu, idėjų realizacija ir stabiliomis pajamomis, bet akmeniu po kaklu. Nusipirktą žemės lopinėlį reikės dirbti taip, kad atitiktumėte vyriausybės nustatytas išdirbio normas. Jums nustatys, kiek kokios savo produkcijos turėsite užauginti savo sklype. O jeigu šalnos? O jeigu sausra? O jeigu jūs – visgi prastas ūkininkas, kad ir su agronomo diplomu, ir norėtumėte užsiimti kitu verslu?
Atsakau – tiems laimingiesiems, kuriems pavyks įsigyti žemės, už jos nedirbimą gresia administracinė atsakomybė ir piniginės baudos. Neužderėjo bulvės? Reikia nubausti! Gal dar atvažiuokite į namus patikrinti, ar kas ten gyvena? Jei nieko nerasite – iškelkite bylą už “būsto nenaudojimą pagal tiesioginę jo paskirtį”.
Plenarinio posėdžio metu, svarstant šį „Žemės nepardavimo lietuviams įstatymą“, buvo galima išgirsti, jog žemė negali būti laikoma turtu ir pardavinėjama, neva tai – amoralu. Neva žemė turi būti valdoma valdžios. Dėkui, jau turėjome laikus, kai žemė priklausė valdžiai. Tokioje žemėje esantys ūkiai vadinti kolchozais, ir juose lenkė nugarą ne vieno tėvai ar seneliai.
Iš tiesų amoralu yra nepasitikėti žmonėmis, kėsintis į jų uždirbtą turtą ir manyti, kad geriau už juos žinai, kaip turi būti naudojamas jų pačių sukurtas turtas. Jeigu Seimo nariams taip niežti nagai reguliuoti ūkius – prašom kastuvą į rankas ir pirmyn į laukus, o ne prie balsavimo mygtukų.
